Atrandi naują gerą vietą, apsigyveni, džiaugiesi, kuri, daliniesi, o tada ateina nekilnojamojo turto agentai ir viską sugadina. Taip labai trumpai galima nupasakoti taip deramai niekada ir nepripažinto SoHo rajono Manhetene, Niujorke, istoriją. „Dabar žmones ten traukia „Gucci“, – sakė viena iš pirmųjų SoHo gyventojų Jono Meko duktė Oona.

Oona drauge su jaunesniu broliu Sebastianu Vilniuje lankėsi ir su manimi kalbėjosi knygos apie gimtąjį savo rajoną pristatymo proga. „Nelegalus gyvenimas: 80-asis Vusterio gatvės numeris ir Soho evoliucija“ („Illegal Living: 80 Wooster Street and the Evolution of Soho“) – taip pavadintą pirmąjį tokį leidinį parašė taip pat bendruomenės nariai architektas Shaelis Shapiro ir žurnalistė Rosalyn Bernstein. Su jais kalbėjosi kiti.

Įdomiausia man buvo, ką reiškia augti tokiame rajone, kaip SoHo. Spėjau, kad bendraamžių ten turėjo būti mažai, o vaikiškos „infrastruktūros“ – dar mažiau. Ir iš tikrųjų.

„Augti be „Fluxus“ mums buvo neįmanoma – judėjimas buvo visur aplink, visi jo aktyvistai gyveno šalia ir kartu“, – pasakoja 28-rių Sebastianas, o šešeriais vyresnė jo sesuo vienu ryškiausių vaikystės prisiminimų įvardina Jurgio Mačiūno vestuves, arba „Fluxwedding“. Tas, kuriose judėjimo pradininkas su savo mergina Billie Hutching apsikeitė drabužiais. Sebastiano ir Oonos mama viską fotografavo, vėliau darbus ryškino tamsiame kambarėlyje namuose, o duktė viską stebėjo su didžiausiu susidomėjimu, tad „Fluxwedding“ jai iki šiol yra pats didžiausias „fliuksusas“.

„Ar esame „Fluxus“ vaikai? Pirmą kartą girdžiu tokį klausimą, bet tikrai taip. Maža to, mes visi esam ir Mačiūno vaikai“, – skelia Oona, paaiškindama, kad jei ne J. Mačiūnas, ne itin pasiturinti jos šeima tikrai nebūtų galėjusi gyventi ir kurti tokioje patogioje, erdvioje ir įkvepiančioje vietoje kaip SoHo. Abu pripažįsta, kad gyveno kultūriškai ir socialiai turtingoje aplinkoje ir kiti tuomet augę vaikai tiek meno įtakos tikrai nepatyrė.

Kaip gi mokykla? Ar klasėje buvo daug „Fluxus“ vaikų? Pasirodo, pradinėje mokykloje Oona apskritai buvo vienintelė baltoji – SoHo yra prie pat Chinatowno. Vėliau, vidurinės metais, pateko į meno mokyklą, taigi buvo jau lengviau, nors vis tiek buvo vienintelė iš savo rajono. SoHo nebuvo nei darželio, nei mokyklos, nei apskritai daug vaikų. „Buvome retenybė“, – juokiasi abu, ir turbūt šis faktas paaiškina, kodėl jie tos meninės įtakos ir dėmesio vaikystėje sulaukdavo tiek daug.

Lietuvai vietos „Fluxus“ judėjime irgi buvo. „Lietuviškai tuomet nesimokėme. Darome tai dabar. Tačiau lietuvybės namuose tikrai buvo. Prisimenu trispalvę, kabėjusią ant lentynos, už stalo tautines dainas traukiančius tėvų draugus“, – iškart sentimentalėja Oona. Sako, tėvas vaikystėje per daug apie savo atvykimą į JAV nepasakojęs, bet vėliau išleido knygą „I Had Nowhere To Go“, taigi detales teko sužinoti netiesiogiai.

Meko fotografuotas Andy Warholas, 1972 m.

Mokykloje paauglė klasės draugams, tiesiog amerikiečiams, pabrėždavo, iš kur ir kas ji tokia yra. Namuose abu su broliu valgydavo Jono iškeptus bulvinius blynus – vienintelį patiekalą, kurį jis gamindavo, o receptą buvo išmokęs iš savo mamos. Sako, tai skaniausi blynai pasaulyje.

Mekai vienas per kitą aiškina, kad šiandien SoHo nebe toks. Nebėra jų mėgstamų parduotuvėlių ir kitų vietelių. Štai ir mylimiausia kepykla „Vesuvio“, kurioje kepdavo Jono mėgstamą tikrą duoną, šiandien yra paprasčiausia kavinė. Jų žaidimų aikštelėje vyresni vaikai dabar žaidžia krepšinį. Baseinas irgi dingo.

„Taip yra su visais menininkų rajonais visame pasaulyje. Los Andžele šiuo metu gyvenu vadinamajame „menininkų kvartale“, kuris prieš keliolika metų gimė SoHo pavyzdžiu. Susikraustė menininkai, jiems iš paskos – verslininkai, taigi dabar jau ieškau naujos vietos gyventi“, – visai nesiguodžia, o šypsosi Oona.

Sebastianas dar pamini, kad net Pekine, kur jam vienu metu teko gyventi, yra besivystantis SoHo rajonas – tai jau lyg prekės ženklas. Vis dėlto daug pasaulio jau spėjęs pamatyti vyras pabrėžia, kad knyga ir paroda skirtos ne tik pagerbti SoHo, kaip menininkų bendruomenės modelį. Tai ir įspėjmas. SoHo problema buvo ta, kad jis niekad nebuvo tinkamai pripažintas, niekas neįvertino to, kas rajone iš tiesų vyksta. Valdžia leido keisti zonas, ateiti didelėms kompanijoms ir transformuoti menininkų prigimtį. SoHo, tas prekės ženklas, turėtų reikšti menininkų gyvenimą ir kūrybą patogiai, pigiai ir erdviai, o dabar tai, kas vyksta Niujorke, su tuo nebeturi nieko bendro.

Ir Sebastianas, ir Oona dirba su kinu. Sebastianas nemažai padeda Jonui – daugiau montavimo reikalais, mat tėvas koncentruojasi į operatoriaus meną. Taip pat sukonstravo tėvui tinklalapį – www.jonasmekasfilms.com, kuriame Jonas netgi dienoraštį rašo. Sako, džiaugiasi atradęs naujų būdų pasiekti žiūrovą. Oona tuo tarpu gerai jaučiasi Los Andžele ir nekreipia dėmesio į pastabas, kad štai ji, atėjusi iš avangardo, nori kurti holivudinį kiną. Juk visa patirtis susilieja į vieną rezultatą.

„Viskas suderinama – tėvas tai kartoja nuolat, juk ir „Anthology Film Archives“ jie įkūrė ne todėl, kad nekentė Holivudo, o todėl, kad buvo reikalinga rodyti ir tai, kas atstumta, ko iki tol nebuvo“, – sesei pritaria Sebastianas. Mekų dinastija tęsiasi. Jie pasiryžę sugalvoti kažką tokio pat įdomaus, kaip netikėta prieš 50 metų buvo avangardas, nes kino ateitis – ne tik 3D filmai.