Lapkričio 26-ąją poetui sukanka 70 metų ir, nors jubiliejaus poetas nesureikšmina, bet gali būti, kad jį pažymi nauja poezijos knyga „153 sonetai“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), nes, pasak poeto, sonetus jis rašo visą gyvenimą.
Jokios abejonės, A. A. Jonynas – lyrikas, jo poezijos melodingumas, švelni melancholija užburia nuo pirmųjų žodžių: „Tokia naktis atrodo eisi vienas/ ir negirdėsi balso skambančio greta/ o dangumi lėtai nuplaukia vėjas/ kurį sukėlė pasiklydus kometa“.
– Kaip gimsta eilėraštis, tiksliau, sonetas, turint galvoje neseniai išėjusią jūsų knygą „153 sonetai“?
– Visaip atsiranda, dažnai netikėtai. Kai pradedu rašyti, neįsivaizduoju, kaip tas eilėraštis baigsis, jis tarsi pats atranda žodžius, savo ritmiką. Sonetų esu parašęs gerokai daugiau. Jeigu viską surinkčiau, būtų virš 200.
– Regis, yra Williamo Shakespeare’o 154 sonetų knyga?
– Taip, W. Shakespeare’as yra parašęs 154, mano knygoje – vienu mažiau. Nesilyginu su W. Shakespeare’u. Jei rimčiau – negalvojau apie tai, tiesiog sutapo. Be to, 53 – man gražus skaičius, bet kad knyga būtų solidesnė, pridėjau dar 100. Beje, pirmoje mano sonetų knygelėje jų buvo 54 – 100 mažiau. Ta knygelė buvo išleista Petro Palilionio inicijuotoje „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlės serijoje. P. Palilionis ir pasiūlė įamžinti tą laureatystę, tad, norėdamas išsiskirti iš kitų, sugalvojau atrinkti vien sonetus. Man soneto forma – organiška, neretai, pradėjęs rašyti eilėraštį, jaučiu kad keturioliktoje eilutėj viskas ir bus pasakyta, t. y. sužinosiu, ką norėjau pasakyti.
Leidyklos nuotr.
– Tie 54 yra ir šioje knygoje?
– Sudarydamas šią, į aną knygelę nesidairiau, taigi net nežinau. Dauguma tikrai yra, bet gal kokio nors ir nėra. Po tos knygelės sonetų parašiau daug, dar ir visą naujų sonetų knygą.
Sonetas – man svarbus eilėraščio žanras. Kitados pirmieji tekstai, kuriuos nunešiau parodyti autoritetui, kaip tik ir buvo sonetai. Tai buvo pirmame, gal antrame kurse. Tada bene keturiolika sonetų, parašytų įmantriai, kaip viduramžių poetika reikalavo, naudojant tik du rimus, įteikiau namuose Marcelijui Martinaičiui. Nemanau, kad ten buvo ko nors verto, bet klasikas buvo korektiškas, labai nesupeikė, pagyrė, kad jaučiu soneto formą, ir man tai buvo svarbu. Tie sonetai ir liko pas Marcelijų. Matyt, kažkur ir nusimetė, bet negaila, iki savo pirmos knygos parašiau kur kas daugiau nei po jos.
Žodžiu, sonetus rašau visą gyvenimą. Šiaip eilėraščius dažnai rašau pagautas kokio impulso: galvoje suskamba kažkoks ritmas, atsiranda pirma eilutė. Pradėjęs rašyti dažnai jau žinau, kad čia bus sonetas, nors nežinau, kaip jis baigsis, bet formą savaime pajuntu. Sonetas man patinka dar ir dėl to, kad nelabai mėgstu ilgus eilėraščius, manau, kad eilėraštis turi būti kondensuotas, o keturiolika eilučių yra optimali apimtis, joje nedaugžodžiaudamas gali sutalpinti bet ką.
– Turbūt neskaičiuojate eilučių, nors jų ir nėra jau taip mažai, kad būtų savaime aišku, kaip, tarkim, ketureilio atveju?
– Man svarbu forma, struktūra. Ji suvaldo, sutramdo kalbėjimą, rašydamas dažnai tiesiog jauti, kad keturiolikta eilute gali užbaigti. Manau, kad poetas turi mokėti rašyti bet kokia forma, tai tiesiog amato įvaldymas, reikalingas kiekviename mene, amate, darbe. Kai forma nebevaržo, galėtum kad ir kasdien parašyti po sonetą, bet kam? Dabar ir dirbtinis intelektas moka eilėraščius rašyti, gali ir Jonyno eilėraščių prirašyti begalę, bet kas iš to?
– Dirbtinis intelektas poetui – nekonkurentas?
– Vis dėlto manau, kad ne, dirbtinio intelekto eilėraščiai, beje, gal bus ne blogesni, kartais gal net geresni, bet kokia tų eilėraščių vertė? Vieną kitą įdomumo dėlei ir aš perskaitysiu, bet knygos – tikrai ne, nes ta poezija bus beprasmė. Eilėraštis vertingas ir įdomus tuo, kad jame yra individualybės ženklas, individo asmeninė patirtis, jo gyvenimiški patyrimai, jausmai, galiausiai, jo klaidos. Tai irgi suteikia gyvybės. Dirbtinis intelektas savų patyrimų neturi, ką jis tau gali pasakyti? Beje, čia poezija, apskritai literatūra yra gana saugi – skirtingai nuo dailės, muzikos, ji neturi taikomojo pobūdžio: nei ja interjerą papuoši, nei malonų foną kavinėje sukursi. Atsisėdi vienumoje ir skaitai poeziją, jei kyla toks poreikis. O prirašyti eilėraščių gali, bet kam, jei to vidinio poreikio nėra? Per savo gyvenimą esu parašęs pakankamai eilėraščių. Kaip kažkada sakė senas bičiulis Juozas Erlickas, paklaustas, ką jis naujo rašo: „O tu jau viską perskaitei, ką parašiau?“.
Eilėraštis yra vertingas ir įdomus tuo, kad jame yra individualybės ženklas, individo asmeninė patirtis, jo gyvenimiški patyrimai, jausmai, galiausiai, jo klaidos.
Dar prisimenu pasakojimą apie vieną itin produktyvų klasiką. Draugai jam sakę, kad gal nereikėtų kasmet leisti vis po tomą, gal geriau kritiškiau atrinkti, o jis atšovęs: „Istorija atrinks.“ Atėjus laikui pasirodė, kad tai istorijai nelabai rūpi atrinkti.
– Proza niekada neviliojo, nenorėjote parašyti, tarkim, romano?
– Žinoma, viliojo, ir visai norėčiau parašyti. Daugelis poetų su laiku bent vieną romaną parašo, kiti apskritai pradeda rašyti prozą. Parašyti romaną norėjau visada, daug jų esu sugalvojęs, ne vieną ir pradėjęs, bet visada baigdavosi ten, kur spėdavau parašyti iki vakaro. Kitą dieną į tą pačią balą bristi jau nebesinori. Pavydžiu mokantiems grįžti į vakarykštę būseną... Dabar jau žinau, kad neparašysiu, dėkui Dievui, darbų turiu ir be to. Ir jų nespėsiu padaryti.
– Kaip jums atrodo jaunųjų poezija? „Poetiniam Druskininkų rudeniui“ esate įsteigęs ir savo prizą, kuriuo apdovanojate, jūsų nuomone, geriausią ar geriausiai per skaitymus ten suskambėjusį jaunąjį poetą...
– Jauniesiems poetams premiją kasmet skiriu jau daugiau nei 20 metų ir turbūt tik du iš jų vėliau neišleido geros poezijos knygos arba apskritai poeziją atidėjo į šalį. Šiandien tie laureatai – pagrindinė jėga, kurianti dabartinę lietuvių poeziją. Viskas gerai su tai jaunaisiais – yra puikių poetų, normalu, kad yra ir foninio teksto, jis irgi reikalingas. Ne visada lengva išrinkti – kartais būna labai sunku, bet kiekvienais metais atsiranda, kas išsiskiria, atkreipia dėmesį.
– Kadaise už debiutą „Metai kaip strazdas“ irgi atkreipėte į save dėmesį, buvote įvertintas Zigmo Gėlės premija. Vis dėlto, kodėl tapote poetu?
– Kad net nežinau, nelabai galiu pasakyti. Augau poeto šeimoje, tai viena. Tačiau iki studijų metų poezija man nebuvo svarbi. Knygas skaičiau, bet poezija nesidomėjau. Kada ji atėjo ir kodėl būtent poezija, negaliu suformuluoti, taip jau atsitiko. Niekada ir nežinai, ar tu iš tikrųjų tapai poetu, iki šiol kartais aplanko mintis, kad gal aš čia visus apgaudinėju?
– Šįmet – gražus jūsų jubiliejus, vis dėlto, pakėlus akis į žvaigždėtą dangų, regisi, kad laiko nėra; kita vertus, kuo toliau gyveni, atrodo, gyvenimas darosi įdomesnis, turintis vis daugiau spalvų jau vien dėl patirties. Kaip žiūrite į laiką?
– Na, laikas reliatyvus, senatvėje dalykai atrodo kitaip nei jaunystėje. Nežinau, ar su amžiumi tas laikas ir pasaulis tampa ryškesnis. Kai kurių spalvų netenka, bet įgyja naujų. Kiekvienas laikas turi savo vertę ir įdomumą. Manau, kad nugyvenau ir įdomų, ir gerą laiką, – net ir pusė gyvenimo sovietinio laiko nykumoje šiandien atrodo vertinga, padedanti suprasti, kokį turtingą laiką gyvename dabar.
– Į savo jubiliejų žiūrite su džiaugsmu ar liūdesiu?
– Jo nesureikšminu. Dar vieni metai praėjo, bet kadangi tų metų jau susikaupę nemažai, pagalvoju ir apie tai, kas būta, ir apie tai, kiek dar jų liko. Kaip spėti tą likutį išnaudoti... Jei atvirai, apmaudu, kad to laiko nebėra daug, ir matai, kad daug ko nebespėsi. Planų ir idėjų turėčiau dar vienam tokiam gyvenimui, kurio jau, deja, nebus.
– Tačiau būtų sunku patikėti, kad jaučiatės nerealizavęs savęs...
– Dar yra daugybė dalykų, kuriuos norėtųsi išbandyti. Ką reiškia save realizuoti? Kai matai, kiek daug galėjai padaryti, ko nepadarei, yra kiek apmaudu.
– Poezijos priemonė yra kalba. Tačiau kalba yra ir savotiškas kalėjimas, daugybė dalykų yra savotiškai už kalbos, o gal būtent poezija ir geba išvaduoti iš to kalėjimo?
– Mano supratimu, kalboje telpa ir visas pasaulis, ir dar kažkas, kas yra už to pasaulio ribų, – kalba kuria kitus pasaulius. Gyvenimas kalboje gali net išlaisvinti iš pasaulio kalėjimo. Tam tikra prasme poezija yra priešingas pasaulio supratimo būdas nei filosofija. Vienaip jaučia ir išsako pasaulį filosofai, su poezija yra visai kitaip. Vienaip pasaulis pažįstamas racionaliu protu ar fiziniais pojūčiais ir kitaip – poetiškai. Poezijoje žodžiuose slypi daugiau, nei tie žodžiai savaime reiškia. Yra žodžių santykiai, tai kas yra tarp žodžių. Paradoksalu, bet poezija žodžiais sako daugiau negu žodžiai.
– Ar galima būtų pasakyti, kas yra poezija?
– Tai dar vienas pasaulio pažinimo būdas.
Naujausi komentarai