Matant šią vidine ramybe spinduliuojančią moterį, atrodo, kad viskas jos gyvenime vyksta harmoningai, džiugiai ir savaime – nors ilgokai užtruko sutikti savąjį žmogų, net ir tuomet tėvystei pora ruošėsi sąmoningai ir neskubant. Tačiau prieš tris mėnesius į pasaulį atėjusio sūnaus Mykolo Augustino gimimas žinomos menininkės darbo ritmo nesutrikdė – ji ir toliau aktyviai kuria. Žavingos mamos žodžiais, nors darbas ir nėra šventa karvė, bet su juo derinamos motinystės sunkumu vadinti tikrai nevalia. Atvirkščiai, buvimas mama jai – didžiausia laimė.

– Mama tapote sulaukusi puikaus brandžios jaunystės amžiaus. Tai sąmoninga ir suplanuota, ar buvo akimirkų, kai galvojote, kad motinystė jus aplenks?

– Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Aš tvirtai žinojau, kad tapsiu mama. Nuo studijų laikų praktiškai neturėjau laisvo mėnesio be darbo teatre. Laksčiau vos spėdama gimdyti spektaklį po spektaklio. Be to, ilgai nesutikau žmogaus, su kuriuo norėčiau auginti vaikus. Tai labai atsakinga misija. Kai susituokėme su vyru (K.Daujotaitės sutuoktinis – teatro dailininkas-dekoratorius Remigijus Jančauskas – red. past.), abu labai sąmoningai rengėmės tėvystei. Mūsų sūnus buvo labai laukiamas.

Visa, kas pripūsta, nupiešta ir priklijuota, mamai netinka. Reikia keisti mąstymą. Mama yra švelni, natūrali ir mylinti. Nejau nemylėtume savo mamos, jei ji būtų stora?

– Kas sunkiausia tapus tėvais? Ypač jums, aktyviai dirbančiai menininkei?

– Aš žinau, kas yra sunkumai. Tai netektys, skausmas, neviltis. O būti mama yra didžiausia laimė. Per tave ateina gyvybė. Ir ta gyvybė tokia trapi, tokia nuo tavęs priklausoma. Ir mes, tėvai, esame už ją atsakingi. Tai nebent tas padidėjęs atsakomybės jausmas, priverčiantis kiek įsitempti ir būti budriai. O dirbau iki pat gimdymo. Likus kelioms dienoms lėkiau į teatrą, mat artėjo spektaklio "Aš Moljeras" premjera. O ir pagimdžiusi jau netrukus dirbau. Žinoma, man padėjo visa šeima: vyras, mama. Galiausiai, kai tragiškai trūko laiko net apsipirkti, ką jau kalbėti apie gaminimą, namų vairą į rankas paėmė mūsų šeimos bičiulė. Ji mus maitino, čiūčiavo Mykolą Augustiną, o mes galėjome atsiduoti artėjančiai premjerai.

– Ar yra dalykų, susijusių su buvimu mama, kuriuos, prieš gimstant sūnui, įsivaizdavote visiškai kitaip?

– Yra. Nežinojau, kad meilė gali būti tokia didžiulė.

– Motinystė gali tapti karjeros stotele ar bent sugundo permąstyti savo dalykinę veiklą. Kai kurios sumažina apsukas, kitos, būdamos vaiko priežiūros atostogose, apskritai pakeičia veiklą – atsisako samdomo darbo ir kuria savo verslą ar, atvirkščiai, pasineria į meną. Ar tokių permąstymo akimirkų nebuvo ir jums?

– Kas keisčiausia, aš apsukų nesumažinau. Su didžiausiu pilvu laksčiau, supirkau audinius spektakliams. Išleidau premjerą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, po jos – didelis darbas Kauno nacionaliniame dramos teatre. Bet man labai padėjo mano vyras ir mama. Žodžiu, visa šeima dirbo. Ir buvo labai smagu. Beje, humoras gelbsti net esant pačioms kritiškiausioms situacijoms. O karjera nėra šventa karvė – kartais tos stotelės gali tapti Dievo dovana, kai gali apmastyti, atsiduoti gyvenimo tėkmei, motinystei. Juk tai labai daug.

– Lietuvoje klesti paradoksas: viena vertus, motinystė ir tėvystė – madinga. Kita vertus, bandoma vaizduoti, kad vaiko gimimas nieko nepakeitė: moterys skuba atsikratyti per nėštumą priaugtų kilogramų, poros neriboja savo kelionių, nors kiekvienas skrydis, didelė temperatūrų kaita – stresas mažyliui. Kai kurie iš anksto nusprendžia: atžala bus vegetarė. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

– Vaiko gimimas pakeičia viską. Atsiranda visai kiti prioritetai. Ir tai tikrai ne darbas ir ne kilogramų atsikratymas. Aš gyvenu visavertį gyvenimą. Renkuosi, ką ir kada valgau, o valgau viską, ko noriu ir kas palanku vaikui. Mudu su vyru puikiai suprantame, kad skrydžiai palauks, kol Mykolas galės skraidyti, ir nė akimirkos anksčiau. Man visada plyšdavo širdis nuo vaikų verksmo skrydžio metu. Nesuvokiamas mamų nesupratingumas ir nesidomėjimas savo vaikelio sveikata. Beje, yra atlikti tyrimai, kas vyksta vaiko smegenyse skrydžio metu... Kaip aš galiu nuspręsti už vaiką, kas jis bus, kaip valgys? Jis rinksis pats. Aš dešimt metų buvau vegetarė. Tai buvo mano pasirinkimas. Dabar – nebe. Dabar pasitikiu savo jutimais ir valgau tai, ko noriu. Ir valgau skaniai.

– Ne viena pramogų pasaulyje besisukanti moteris tikina po vaikelio gimimo pajutusi visuomenės, kolegų spaudimą kuo greičiau susigrąžinti ankstesnes formas, turėti tiek pat energijos darbams kaip anksčiau ir pan. Gal ir pačiai teko su tuo susidurti?

– Jei atvirai – neteko. Kaip tik pajutau netikėtą teatro darbuotojų palaikymą. Kartais kostiumų primatavimų nuotraukas siųsdavo tiesiog man į telefoną. Mane saugojo, padėjo, džiaugėsi ir sveikino. Mano nuostabios draugės surinko visa kalną savo vaikų drabužėlių jau prieš Mykolo gimimą. Aš jutau tik palaikymą. Kai laukiesi, matai visas besilaukiančias, laimingas ir nelaimingas, mylimas ir paliktas. Bet tuomet tu tampi besilaukiančių mamų bendruomenės dalimi, tu esi kelyje į motinystę ir kartu keliauja didžiulė palaikanti komanda. Ir dar –  apie formas. Faktas, bet televizija ir kitos masinių medijų priemonės suformavo kažkokios įspraustos, silikoninės moters įvaizdį. Ir tai tikrai ne mamos įvaizdis. Visa, kas pripūsta, nupiešta ir priklijuota, mamai netinka. Reikia keisti mąstymą. Nepasiduoti vadinamajam greitam maistui. Mama yra švelni, natūrali ir mylinti. Nejau nemylėtume savo mamos, jei ji būtų stora? O maitinanti mama yra pati tobuliausia, nepaisant kilogramų. Man gražūs tie kilogramai.

– Esate nebe pirmos kartos scenos meno atstovė. Jūsų sutuoktinis – taip pat teatralas. Linkėtumėte savo atžalai tęsti dinastiją?

– Aš linkėčiau jam tapti geru žmogumi. Dirbti darbą, kuris jam teiktų malonumą. Ir nesvarbu, kas tai bus. Nes pasaulis byra dėl atlapai nudirbtų darbų. Jei myli savo darbą, tu negali dirbti bet kaip. Privalai būti profesionalu.

Linkėčiau jam tapti geru žmogumi. Dirbti darbą, kuris jam teiktų malonumą. Ir nesvarbu, kas tai bus.

– Ar lengva Vilniuje, kur nuolatos visi visur skuba, kur daug mašinų ir mažai ramybės, auginti mažylį?

– Dar nežinau, nes tik planuojame važiuoti į Vilnių. Kol kas labai smagiai gyvename pas mamą, mano vaikystės namuose Žaliakalnyje. Šie namai man visada bus brangiausi. Čia, mano senelio sodintame sodelyje, Mykolas ramiai miega po kelias valandas, čia čiulba paukščiai ir niekas niekur neskuba.

– Ar jau suskaičiavote, kiek sūnaus nuotraukų padarėte?

– Oi nežinau. Daug.

– Beje, jūsų feisbuko paskyroje kol kas nėra nė vienos vaikelio nuotraukos. Kaip vertinate kai kurių mamų pomėgį jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų mažųjų fotografijas viešinti socialiniuose tinkluose? Gal esate prieš tai griežtai nusiteikusi?

– Nėra. Tai labai asmeniška. Aš nesu nusiteikusi prieš nuotraukas. Kiekvienai mamai jos vaikelis tobuliausias. Bet gal pirmiausia norėčiau, kad mano draugai susipažintu su Mykolu gyvai.

– Kiek knygų apie motinystę perskaitėte? Gal kuri nors viena iš jų – visada po ranka?

– Nė vienos. Jeigu iškyla kokie klausimai, tariuosi su mama arba su draugėmis. O Mykolui skaitau pasakas, nors jam dar tik trys mėnesiai. Mano mama, kai laukiausi, parašė 33 pasakas "iš dangaus" ateinančiam vaikeliui. Jis jas girdėjo augdamas manyje, dabar klausosi jų jau čia.

– Beje, nors galbūt apie tai dar kiek ankstoka šnekėti, bet ar jau numanote, kaip auklėsite vaiką? Gal planuojate būti itin griežta, taisyklių svarbą gyvenime akcentuojanti mama, o gal, atvirkščiai, būsite atvira diskusijoms ir sprendimus, kiek įmanoma dažniau, leisite priimti pačiam vaikui?

– Norėčiau, kad visi vaikai būtų mylimi, laukiami ir laisvi. Ir laisvę suvokiu ne kaip anarchiją ir manipuliavimą, bet kaip galimybę augti kuriančiu žmogumi. Gebėti džiaugtis savo egzistencija, siekti nepasiekiamo, svajoti, kristi ir vėl keltis, ragauti, nusivilti – vaikas viską turi bandyti pats, o aš galiu būti tik jo saugumo garantas. Tegaliu prilaikyti, patarti ir mylėti. Kokios taisyklės?! Aš augau laisva ir laiminga. Dėl vieno esu tikrai apsisprendusi. Kai Mykolas paaugs bent iki dvejų metų, kiekvieną pirmadienį atvešiu jį į Kauną, kad galėtų lankyti teatro mokyklėlę "Mano teatras". Vilniuje tokios tikrai nėra.

– Yra smarkiai kritikuojančių tėvus, kaip geriausią vaikelio nuraminimo priemonę naudojančius planšetinį kompiuterį ar telefoną, taip pat dažnai laiko, dėmesio stoką kompensuojančius brangiomis dovanomis. Galbūt ir jūs kokį nors šiuo metu populiarų tėvų elgesį laikote nedovanotina auklėjimo klaida ir pati niekada taip nesielgtumėte?

– Tai net ne klaida. Tai amžiaus rykštė. Juk vaikai greit nebeskirs virtualios erdvės nuo realybės. Jie nebeužuos, nebejaus, nebegirdės... Ir nebeskaitys. Tai humanitarinė katastrofa! Vilniuje, mūsų namuose nėra televizoriaus. Kaune yra, bet jis įjungiamas gal kartą per tris mėnesius… Labai noriu, kad Mykolas matytų pasaulį ne ekrane.

Mūsų namuose daug muzikos. Aš dainuoju lopšines, seku pasakas. Mes visi bendraujame su vaikeliu. Jis klausosi, labai daug šypsosi, krykštauja. Mes gyvename čia ir dabar, o bendrystę su savo vaiku priimu kaip didžiausią dovaną.