Nacionalinės premijos laureatas Kęstutis Navakas neseniai išleido naują poezijos knygą „100du“ (leidykla „Apostrofa“). "Knygos nebus nė viename didžiųjų knygynų, išskyrus gal „Humanito“ knygynus“, – pastebi autorius ir čia pat pažada: kauniečiai drąsiai gali užsukti ir į Centrinį knygyną – jis pasistengsiąs, kad čia „100du“ nepristigtų.

Knyga dar bus pristatyta – ir Kaune, ir Vilniaus knygų mugėje. „Pristatymų reikia, nes pirmieji skaitytojų atsiliepimai apie knygą – itin palankūs. Tad bus gera su skaitytojais ir susitikti“, – sako K. Navakas.

– Kaip apibūdintumėte savo knygą?

– Paprastai: tai nauja mano poezijos knyga. Naujos poezijos knygos nebuvo jau septynerius metus, o septyneri metai yra laikotarpis, per kurį atsinaujina ir pasikeičia visos žmogaus ląstelės, žmogus savaip tampa kitu. Tad ir man norėjosi „kitaip“, negu „sidabro amžiuje“ (žr. mano poezijos rinktinę „Stalo sidabras“). Buvo abejojančiųjų tokia galimybe, net Donaldas Kajokas sakė: „Na, kaip jis ten sugebės kitaip.“ Tačiau pavyko, ši knyga tikrai kitokia.

– Kuo kitokia?

– Žinoma, išrašome tai, ką esame užgyvenę, tad giliąja prasme ne taip jau svarbu, kokiomis formomis. Vis dėlto eilėraščių, kaip ir bet kurių tekstų forma, yra svarbi, ji skirtingai kaupia energiją, skirtingai ir skleidžia. Šioje knygoje manau radęs optimalų balansą tarp to, ką norėjau pasakyti, ir ką pasakiau. Čia mažiau stilistinių viražų kaip mano ankstesnėse knygose ir daugiau to, kas vadinama duende, poezijos dvasia. Be to, tai nėra skirtingu metu skirtingai rašytų tekstų sankaupa, tai konceptuali knyga ir manau, kad skaitytojai tai išsyk pastebės.

– Vadinate šiuos tekstus sonetais, bet jie kiek skiriasi nuo klasikinių sonetų?

– Žinoma, nes skiriasi ir laikotarpis. Mano pirmojoje knygoje buvo klasikinis sonetų vainikas, parašytas pagal visus kanonus. Tačiau poetas nėra archeologas ir neverta atkasinėti senųjų formų, jas reikia perkurti. Tad perkūriau Shakespeare'o  ir Petrarcos formalųjį palikimą, išsaugodamas vidines spyruokles. Soneto principas: tezė – antitezė – sintezė čia dažniausiai išlaikomas, tik neretai koegzistuoja visame tekste, ne atskiruose jo segmentuose. Nors yra ir visiškai klasikinio išdėstymo.

– Kaip ir per kiek laiko atsirado ši knyga?

– Maždaug per keturiolika mėnesių. Ir ji labiau atsitiko, negu buvo sąmoningai parašyta. Galėjau sau leisti laukti vadinamojo įkvėpimo, nes kitaip rašyti poezijos turbūt jau nebemoku. O įkvėpimas arba ateina, arba ne, tai itin keistas dalykas. Ateidavo. Tuomet tarsi ne pats rašydavau, o kažkas rašydavo manimi. Kai kurių eilėraščių atsiradimas man apskritai mįslingas, nes pats taip niekada nebūčiau parašęs, niekaip į galvą neateitų.

– Knygoje daug situacijų, kurias galėtume pavadinti ribinėmis, ar eilėms būtina tai, kas vadinama kančia?

– Nebūtina. Eilės iš esmės yra visų stiprių emocijų suvaldymas, ar tai būtų kančia, ar vienatvė, ar džiaugsmas. Taip, knyga gerokai minorinė, bet tokia jau atsitiko. Tai tarsi sklandymas atviroje kosminėje erdvėje neprisirišus prie kosmolaivio. Kosminė vienatvė. Tačiau ją įžemina daugybė buities detalių, nes buitis man ne mažesnis kosmosas už tarpplanetinę erdvę. Kartais pamatai merginos prakąstą obuolį, paliktą ant stalo, ir pradeda vertis paraleliniai pasauliai, apie kuriuos iki tol nieko nežinojai. O užrašyti tai įmanoma tik eilėraščiais.

– Knyga labai gražiai ir elegantiškai išleista, ar dalyvavote jos leidybos procese?

– Taip, su manimi dėl visko buvo konsultuojamasi. Nieko itin patarti negalėjau, nes leidėja Giedrė Kadžiulytė ir viena geriausių Lietuvos knygų dizainerių Sigutė Chlebinskaitė dirbo itin profesionaliai, ir rezultatas tikrai pranoksta lūkesčius. Abi šios merginos kasdien sėdėdavo spaustuvėje, prižiūrėdavo procesus, siųsdavo man nuotraukas ar žinutes, klausdavo, kaip ką daryti. Tiesą sakant, pirmąsyk susidūriau su tokiu precizišku ir atsakingu požiūriu į knygos leidybą. Knygos dizaino prasme tai neabejotinai gražiausia mano poezijos knyga.