Tai, ko pasiekti neįmanoma

Filmo statymas apie Tian Šanio kalnus (Kazachijoje, Centrinėje Azijoje) ir klimato pokyčius tyrinėjančią Lietuvos mokslininkę Aušrą Revutaitę užtruko trejus metus (keturios ekspedicijos į kalnus po trylikos–keturiolikos dienų). Mokslininkė jau daugiau kaip trisdešimt metų viena gyvena Tuiksiu ledyno glaciologijos stotyje 3 500 m aukštyje virš jūros lygio.

"Ledynai yra sukaupę daugiau vandens nei visos pasaulio upės ir ežerai, tik žvelgdami į jų tyrimą galime įsivaizduoti, kad vyksta  globalinis atšilimas, kaip kvėpuoja, traukiasi, nyksta ledynai", – kalbėjo A.Stonys. Tian Šanio ledynai yra vieni labiausiai ištirtų ledynų pasaulyje, o prie šio gyvybiškai svarbaus darbo labai daug prisidėjo lietuvių mokslininkė A.Revutaitė. 2014 m. Kazachijos geografijos institutas, įvertindamas jos gyvenimo darbą, ledyną Nr. 97 pavadino A.Revutaitės vardu. Režisierius atskleidė mažai žinomą faktą, kad 30 metų tirpęs ir mažėjęs ledynas pirmą kartą mokslininkės gyvenime paaugo, padidėjo. Deja, nepaisant to, ši paskutinė buvusioje sovietų teritorijoje stotis uždaroma.

A.Stoniui filmo idėja kilo sutikus seną draugą, kuris papasakojo apie savo netikėtą susitikimą su Tian Šanio kalnuose gyvenančia lietuve. Sunkiai pasiekiama vieta, nepalankios filmavimo sąlygos, nuomonė, kad tai bus labai sudėtinga arba neįmanoma padaryti, režisierių tik paskatino imtis šio darbo.

Pasakoja muzika

Bendrai su Estija kurtas filmas prasideda nuo Kazachijos muzikanto, grojančio 3 tūkst. metų senumo melodiją priemiesčio griuvėsių ir senos elektrinės fone (kalnų papėdėje?), šie kadrai vis įterpiami iki pat pabaigos. A.Stonys manė radęs žmogaų, kuris sudainuotų kazachų dainą, tačiau muzikantas pasisiūlė pagroti senąsias melodijas – geltoną, mėlyną, raudoną, žalią. Istorijai apie ledyną ir moterį jis parinko geltoną. Kaip ir ankstesniuose filmuose atsisakęs užkadrinio balso, režisierius pagrindiniu filmo pasakotoju padarė muziką.

Pirmoje filmo pusėje tarsi vizualiai įvardijama, atskiriama filmo erdvė. Lyg alcheminiame procese iš skirtingų ledyną sudarančių materijų elementų sluoksniuojami vaizdai (operatoriai Audrius Kemežys, Mindaugas Survila): baltuojantis snieguotų kalnų peizažas, slėnius apgaubęs rūkas, juodas ore mirgančių snaigių mikrokosmosas, žėrintis ledas urvų gelmėse, nesibaigiančių vandens srovių, akmens riedulių nuokalnės. Ne mažiau paslaptingai, nieko neaiškinant, vaizduojama filmo veikėjos veikla, jos darbo įrankiai, stoties išorėje įrengti mįslingi mechanizmai: stiklo burbulai, matavimo skalės.

Ilgo buvimo šioje vietoje (darbo, gyvenimo) kasdienybę filme tarsi simboliškai perteikia ne kartą rodomi Aušros šuo ir katė, jų atkaklių, kartu ir monotoniškų peštynių žaidimai. Kaip ir filmo herojės kasdienybė, tai iš pažiūros beveik nesikeičianti, besikartojanti, rutininė veikla, bet tik ne patiems jos dalyviams (jiems ji prasminga ir smagi). Šį dabartį reprezentuojantį laiką (kuriame matome filmo heroję ir jos gyvūnų žaidimus) staiga, kelias akimirkas perkerta, taip pat ir garso lygiu (filmo kompozitorius estas Robertas Jürjendalas) nespalvoti prieš daugybę metų (1957–1958 m.) daryti, bet identiškai atrodantys kadrai.

Režisieriaus pasakojo, kad šiuos sovietmečiu stoties įrengimo metu darytus archyvinius kadrus jis intuityviai atrado užklausęs apie tai Kazachijos geografijos institute. Tarp pusės šimto blogos kokybės filmų jis pamatęs tą katę ir šunį ("Filmuota prieš 60 metų, bet visi klausia: ar čia tie patys?" – juokiasi režisierius) ir iškart nusprendė panaudoti rastą medžiagą, "nes yra dalykų kurie nesikeičia. Šios vietos stebuklas – kitoks, kitaip skaičiuojamas laikas, ar jis sustojęs, ar kaip, bet sukasi metai, dešimtmečiai, o niekas nesikeičia". Kino magija padėjo sukurti kelionę laiku ten ir atgal, akcentuodama kalnuose jaučiamas kasdienybės sąsajas su amžinybe.

Amžinybės akimirkos

Amžinybės mirksnį užčiuopia ir vėlesnis, ilgas tirpstančio ledyno tekėjimui tolygus, lėtai slenkantis filmavimo planas. Pasroviui sinchronizuotas kameros judėjimas nuo kalno viršūnių kaip ir ausis užliejantis garsas hipnotizuoja, ištrina laiko sąvoką.

"Moters ir ledyno" istorijoje neišvengiama dar viena – žmogiškosios vienatvės tema, kuri realizuojama beveik atsisakius dialogų ar kitokių kalbėjimo formų (pvz., užkadrinio balso). Režisierius pasakojo, kad būdamas ten supratęs, jog ši vieta yra atskiras pasaulis, ir jo visiškai pakanka: "Užtenka kalnų, su jais gali bendrauti, jie pilni paslapčių, jie kasdien pateikia siurprizų, netikėtumų", todėl filmo herojė žmonių visai nepasigenda. A.Revutaitė filmavimo grupei skundėsi, kad vienintelį vertingą dalyką ji turi savo gyvenime – vienatvę, ir jie su savo kameromis ją suardė, atėmė iš jos.

Šiame filme viską pasako vaizdai ir juos lydintis nepaprastas ledyno garsas: akmenų riedėjimas, ledynų lūžiai, vandens srovių šniokštimas. Pasak A.Stonio, toje vietoje niekad nebūna tylos, garsas tenai kartais grėsmingas, gąsdinantis, o kartais ir raminantis. Netgi vidury nakties atrodydavo tarsi kalnai patys kalba tarpusavyje.

Filmuojamas praskridęs sraigtasparnis, paraleliai – ant sniego iš kažkur nutūpęs drugelis judina sparnus. Tolesniuose kadruose matome ir girdime vieną įspūdingiausių vaizdų – riedulių griūtį. Sąmoningai ar ne, tačiau toks kadrų sugretinimas globalinio atšilimo kontekste priverčia pagalvoti apie nepaneigiamą gamtos dėsnį – mažiausio veiksmo ar virptelėjimo sukeliamą milžinišką atoveiksmį.

Režisierius A.Stonys ne kartą teigęs ir savo darbais liudijęs, kad dokumentinio kino misija nėra informuoti, papasakoti, suteikti žinių (tam yra televizija ir internetas) ir prieš šio filmo premjerą kalbėjo: "Dokumentinis kinas tai – galimybė pabūti toje erdvėje, su tais žmonėmis, su tais peizažais ir įsiklausyti, ką jie kalba." Tad filme nėra įprasto pasakojimo, o vizualine kalba perteikiamas šis buvimo ten jausmas. Naratyviniu lygiu filmo istorija nutrūksta, kaip ir prasidėjusi. Tačiau poetiškoje vaizdų kalboje paskutinius žodžius taria gamta – paslaptinga rūko upė paskandina visas žmogaus gilumas (kurias įkūnija atkaklus herojės darbas) ir seklumas (kalnų turizmas filmo pabaigoje).