Didžiosios savaitės tvarka nuo seno nusistovėjusi ne tik bažnyčioje, bet ir buityje. Senoliai primena, kad šią savaitę ypač negerai bartis, pavydėti.

Svarbiausios šios savaitės dienos - Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis, tylos šeštadienis ir Velyknaktis. Didįjį tridienį apmąstomi svarbiausi tikėjimo slėpiniai, tikintieji kviečiami atlikti išpažintį, pasninkauja.

„Čystuoju ketvirtadieniu“ vadinamą Didįjį ketvirtadienį buvo tvarkomos sodybos, krečiami kaminai, iš namų išnešama visa, kas nereikalinga.

Atgailos dieną - Didįjį penktadienį stengiamasi nebesiblaškyti bandant nudirbti likusius darbus, nes tai - sielvartingiausia krikščionių kalendoriaus diena, skirta prisiminti Kristaus mirtį ir palaidojimą.

Didįjį šeštadienį net kaime žmonės stengiasi iki pietų baigti sunkesnius darbus. Tradiciškai bent vienas iš šeimos išlydimas į bažnyčią parnešti ugnies, šventinto vandens. Likusieji namie ruošia velykinius valgius, margina kiaušinius, kai kur kabina sūpuokles, tačiau prieš Velykas dar niekas nesisupa.

Kai kuriose Lietuvos vietose likęs paprotys pavakare visiems išsimaudyti šventa ugnimi įkurtoje pirtyje. Tokia pasiruošimo Velykoms buitis. Tačiau įsigilinti į Didžiosios savaitės įvykius taip pat pasiliekama laiko.

Didįjį ketvirtadienį bažnyčiose švenčiamos Paskutinės Vakarienės Mišios. Po skaitinių ir pamokslo vyksta kojų mazgojimo apeiga, primenanti Kristaus priesaką: „Jei tad aš - Viešpats ir mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“.

Kojų mazgojimas jau IV a. buvo Krikšto apeigų Vakaruose dalis. Vėliau ji pamažu nyko, tačiau buvo išlaikyta vienuolynuose kaip tarnavimo vargšams ir bendruomenei ženklas.

Didysis penktadienis primena Kristaus mirtį, tad visuomet buvo liūdesio ir pasninko diena.

Tylos šeštadienis - Didysis šeštadienis - vidinės dvasinės tylos diena. Kristus nukryžiuotas ir palaidotas. Tačiau tuo pat metu tai ir Marijos diena, kai galime būti drauge su ja toje didžiulėje tyloje, apimti gilaus skausmo, bet drauge jausdami viltį.

Šeštadienio vakarą tikinčiųjų bendruomenės rinksis į Velyknakčio Žiburių liturgiją, tačiau ne bažnyčių viduje, o šventoriuose, prie sukurtų laužų.