Lietuvoje vis dar gajus tautos suvokimas kalbiniu požiūriu. Esą tie, kurių gimtoji kalba – lietuvių, yra lietuviai, o tie, kurių gimtoji kalba – lenkų, yra lenkai, kitaip tariant, ne mūsiškiai.

Tarsi visuomenės nariai būtų tik tie, kurie kalba lietuviškai. Jei, laikydamiesi Vakarų Europos tradicijos, į tautą žiūrėtume pilietiniu požiūriu, jos nariais suvoktume visus Lietuvos piliečius, visus, kurie dirba valstybės labui, nesidairant į jų gimtąją kalbą ar kraujo ryšius.

Nuostata apspręsti tautybę remiantis kalbiniu požiūriu Lietuvoje buvo populiari tarpukariu. Tačiau atsigręžkime į ankstesnę istoriją: XIX a. pradžioje lietuviu, Lietuvos patriotu buvo vadinamas tas, kuris gerbė laisvę ir Lietuvos statutą. Toks pilietinis tautos suvokimas yra tas kelias, kuriuo eina XXI a. Europa. Ir mes negalime pasilikti tarpukario vėžėse. Jei valstybės gerovę sutapatiname su vienos tautinės bendrijos gerove, labai susiauriname gerovės visiems prasmę. Bandymai taip ją susiaurinti kalba apie tam tikras Lietuvos problemas kuriant pilietinę visuomenę.

Turime neatliktų namų darbų, kurie ypač išryškėja europinės pilietinės visuomenės kūrimo kontekste. Pilietinėje visuomenėje tautinės bendrijos turėtų jaustis vienos didelės daugiakultūrės, daugiatautės bendruomenės dalimi. Tiek jų atstovai, tiek tautinė dauguma turėtų jausti, kad Lietuva yra tas bendras namas, už kurio būklę, jo tobulinimą esame atsakingi visi. Tačiau ir kaip mokslininkas, ir kaip Vilniaus krašto žmogus, save suvokiantis kaip Lietuvos patriotą, Lietuvos vaiką, matau, kad tautinės bendruomenės mūsų šalyje dar nesijaučia to didelio namo bendrais šeimininkais. Kaip jais tapti, kaip visiems kartu gražiai sugyventi? Teisininkai pasakytų, kad pirmiausia turime laikytis teisinės valstybės principų, gerbti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus. Jau pirmuosiuose svarbiausio šalies teisinio dokumento straipsniuose parašyta, kad prieš Konstituciją visi piliečiai lygūs, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių, bet galima vartoti ir kitas kalbas.

Visgi atrodo, kad supratimas apie tai, kas yra tautos nariai, keičiasi ir lietuviškame kontekste. Išeivijoje galima sutikti žmonių, kurie kalba tik angliškai, bet laiko save lietuviais. Arba iš Rusijos sugrįžtantys tremtinių palikuonys: kalba tik rusiškai, bet laiko save lietuviais, o Lietuvą – savo tėvyne. Dabar, kai sienos – atviros, kai žmonės pusę metų dirba Lietuvoje, pusę – Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Skandinavijoje, JAV, tautinio identiteto klausimas tampa kitoks net ir lietuviškose šeimose – jau nekalbant apie mišrias. Daugėja žmonių, save suvokiančių bendros Europos namų piliečiais. Šis suvokimas dvipakopį tautinės priklausomybės suvokimą papildo nauja plotme, kurioje tautinė – arba pilietinė – priklausomybė tampa daugiapakope.

Prie atviroms pilietinėms visuomenėms būdingo tautos suvokimo artėtume dar sparčiau, jei politikai keistų savo retoriką. Jei Lietuvos politikai dažniau kalbėtų apie tautą kaip apie piliečių bendriją, neskirstydami jos į lietuvius, lenkus, rusus, žydus ir kitus, tolerancijos būtų daugiau. Pastarųjų mėnesių vieša retorika lenkų mažumos ir kitais tautiniais klausimais pakrypo nesuprantama vaga. Pamiršome, kad gyvename ne XX a. pradžioje. Pamiršome, kad visi turime rūpintis pilietinės visuomenės kokybe, teisine valstybe, laikytis Konstitucijos principų. O dabar Konstitucija neretai tampa tik siauro teisininkų būrelio susidomėjimo objektu.

Kuriant daugiakultūrę Lietuvos bendruomenę, reikia dar daug nuveikti. Visiems tokios bendruomenės nariams, nepriklausomai nuo to, kokia jų gimtoji kalba.