Nuo technikos iki rūko

Ilgai maniau, kad šis renginys yra skirtas susitikti daugybei fotografijos mėgėjų ir iki valios pasikalbėti apie objektyvus, pinhole kameras, išlaikymus ir ekspozicijas, tačiau mano žinios buvo gerokai pasenusios. Virsmai seminaro organizatorės Fotomenininkų sąjungos viduje (neseniai pirmininku buvo išrinktas Gintaras Česonis, iki tol sėkmingai vadovavęs Kauno skyriui) paveikė ir seminaro atmosferą, žymėdami posūkį į šiuolaikiškesnį fotografijos matymą. Nors sakoma, kad užsienio lektoriai ir menininkai sukviesti jau seniau, tačiau pokyčiai aiškiai jautėsi. Arba mano žinios vėl buvo pasenusios ir čia įdomu jau ne vienus metus.

Matyt, turėčiau visą tekstą pripildyti pasakojimų, kokios buvo paskaitos, diskusijos, menininkų ir knygų leidėjų (kartais abu vienu asmeniu) prisistatymai, Kęstučio Šapokos performansas ir Aurelijos Maknytės "Keptos skaidrės", lydimos "zaizras&humusic" alternatyvaus muzikinio performanso "Vaibai Ore", nes iš tiesų tai buvo.

Atskirai vertėtų minėti ir Ričardo Šileikos "šnekesį ir mintijimus tema "Vaizdo ir teksto simbiozė: pro et contra", kurie, nors ir paremti ypatingu teiginių paryškinimu ar perryškinimu, tačiau kaip ir fotografijoje, kartais tai duoda gana solidų rezultatą. Tiesa, vienas jų (teiginių), kad fotomenininkų sąjungoje reikėtų įsteigti rūko fotografų sekciją, išsivystė į linksmą Alvydo Lukio pastabą, kad pirmininku privalėtų būti išrinktas Remigijus Treigys – šis mielai įsijungė į kol kas teorinį Rūko jau ne sekcijos, o partijos (jei ką nors daryti, tai su užmoju) kūrimo planą, mikliai gimė net rinkimų šūkiai "Išvalysime iš Lietuvos rūką!" arba "Kiekvienam po rūką!" Priklausomai nuo situacijos. Ko norėti, rinkimai artėja, o žiūrint į realius kandidatų sąrašus lieka tik baisėtis arba juoktis iš savęs, patekusio į tokią padėtį.

Skirtingų interesų bendrystė

Tad tikrai geriau galvoti apie Nidą, seminarą, kuris nors jau praėjo, galėtų kažką pakeisti ne tik kalbant apie profesionalumą, bet ir apie bendresnį situacijos matymą, nes būtent tų, visiems aktualių paskaitų čia buvo daug. Viena pirmųjų – Natalijos Arlauskaitės "Kanceliarijos archyvas: matyti ir tvarkyti", po kurios natūraliai sekė diskusija apie vaizdų archyvus, svarbi ne vien tyrėjams, nes juos sukaupia ne tik valstybinės institucijos, bet ir kiekvienas ilgiau dirbantis fotografas, tad (savi)cenzūros, atrankos klausimai čia lietė daugelį, kaip ir vaizdų kontrolės bei vaizdų galios problema. Sakyčiau, kad tos kontrolės ir galios, siekiančios valdyti, ką matome ir kaip suvoksime istoriją, vis daugėja. Deja.

Su pastarąja tema siejasi ir Nerijaus Mileriaus paskaita "Prievarta kine ir fotografijoje". Tiesa, nemėgstantys akademiškesnės kalbos greit išgaravo iš salės, nes nei N.Arlauskaitė, nei N.Milerius apie objektyvus ir diafragmas nekalbėjo. Kažkas iš nusivylusiųjų, kad nėra paskaitų, kaip tapti sėkmingu fotografu, ir uždavęs tokį klausimą vienai organizatorių Vilmai Samulionytei, nustebo, išgirdęs jos klausimą: "Sėkmingam kur? Jūs domitės žurnalistine ar mados fotografija ir svajojate dirbti žurnale? Tuomet kelias vienoks, o norintiesiems kurti savo, kaip menininko ateitį, galvojant apie parodas, kuratorius, teks imtis visai kitos strategijos. Tad kokios sėkmės ieškote?"

Klausiančiojo nustebimas žymi tą daugelio neįsisąmonintą takoskyrą tarp dviejų fotografijos suvokimo ir naudojimo būdų. Skiriasi grupių interesai, skiriasi ir atvykusiųjų į Nidos seminarą lūkesčiai bei profesiniai įgūdžiai, tačiau pastaruoju aspektu organizatoriai pasistengė – paskaitų būta įvairių lygių, pradedant nuo aiškinančių pagrindus, tarkime, kas yra piktorealizmas ir pan. iki diskusijų apie institucijų ateitį. O Fotomenininkų sąjungos ateitis, atrodo, pareikalaus nemažų pastangų, bandant sujungti fotografus mėgėjus, save laikančius klasikais, ir šiuolaikinės fotografijos eksperimentuotojus arba bent sukurti naują bendrabūvį.

Turėčiau pridurti, kad dalis klasikų, visuomet buvę eruditais, tokie kaip Algimantas Kunčius, su šiuolaikiniais eksperimentais puikiai sutaria, tad klasikais-mėgėjais vadinu greičiau grupę žmonių, aiškiai jautusių nuoskaudą dėl nepakankamo gautos garbės kiekio, šiuolaikinį meną vadinę šiukšlių menu ir pan.

Nemaža Nidos seminaro dalis buvo atriekta knygų ir leidybos reikalams, pradedant nuo knygų mugės (mugelės ar mugytės, nes mažutės), "NoRoutine Books prisistatymo "Mažatiražė leidyba" (Vilma Samulionytė ir Gytis Skudžinskas) ar Andrew Mikšys "Nepriklausoma fotoknygų leidyba" bei Tomo Mrazausko "1-2-3 rytoj", vyko diskusija "Knyga – nauja ekspozicinė erdvė", Agnė Narušytė pristatė savo ir Margaritos Matulytės knygą "Camera obscura: Lietuvos fotografija 1839–1945", tad Irenos Giedraitienės knygos Irena Giedraitienė "Moteris su fotokamera", (2016, "Kultūros meniu", sudarytoja Eglė Deltuvaitė) pristatymas neturėjo nieko nustebinti, tačiau rimtų paskaitų gausoje tenka išsirinkti kažką, kas išsiskyrė ar tiesiog sušildė sielą.

Ties šia kryžkele turiu pasakyti, kad grįžus namo, atmintyje liko kelios svarbios kryptys, kuriomis norisi žvelgti į Nidos seminarą, juolab kad jis jau praėjo ir šie pasvarstymai greičiau skirti naudoti ilgai, o ne kaip greitosios informacijos rinkinukas.

Moteris su kamera

Tad šiame tekste pasirinksiu vieną jų, vieną iš personalijų – I.Giedraitienę, kurios knyga ir buvo pristatoma Nidos seminaro metu (pristatė Laima Kreivytė ir E.Deltuvaitė). Ši moteris netinka nė vienai klasikų kategorijai arba lengviau tiktų prie jaunatviškų eksperimentatorių, nes, kaip prisipažino 80-metė, nuotraukas pradėjo dėti į jaunimo fotografų mėgėjų interneto puslapį "Foto Kūdra", o vėliau į socialinį tinklą "Facebook", tik tuomet atsirado ir knyga.

Toks pat ir knygos dizainas – radikalus, daniško dizaino tradicija paremtas knygos maketas (dizaineris Jurgis Griškevičius) atrodo greičiau Šiuolaikinio meno centro leidinys nei ilgametę kūrybą (fotografuoja nuo 1955 m.!) pristatanti knyga. Skirtingo šrifto kairio ir dešinio puslapių numeracija, be to, gerokai per didelio; itin dideliu šriftu pateikta įžanga, toliau – labai mažu, dar atspaustas ant gelsvo blizgaus popieriaus Tomo Vaisetos tekstas, o nuotraukos – ant matinio vos pilko, visas tas tyčia atsainus, tyčia neteisingas maketavimas gerokai trikdo, tačiau, kaip teigia pati fotografė, jai patiko dizainerio darbas.

Telieka sakyti, kad I.Giedraitienė tiesiog vis dar turi radikalios jaunatviškos dvasios, o šią knygos maketavimo tradiciją gali priimti, gali nemėgti, tačiau ji egzistuoja, nors man pasirodė, kad dizaineris tapo pagrindiniu knygos herojumi, nustelbdamas fotografijų autorę.

Taip moterims nutinka per dažnai. Lietuvoje ypač. Prisipažinsiu, žiūrėdama į fotografę, sėdinčią savo knygos pristatyme, netikėtai suvokiau, kad ji man primena mamą. Ne išvaizda, nors jos beveik vienmetės (apie 80-ies), tačiau per pokalbį ryškėjančiu požiūriu į kūrybą. Pokariu išaugusių moterų, sovietmečiu kūrusių moterų požiūriu.

I.Giedraitienė ramiai pasakojo, kaip ji tvarkė savo nuotrauką su katinu – cituojant iš atminties: "Buvo labai sudėtinga: viena reikėjo maskuoti, kita išryškinti, daug vargau." Tiems, kurie yra tvarkę fotografijas, puikiai suprantama, kad kalba eina apie didelį profesionalumą, tačiau moteris viską pateikia be jokios pompastikos, priešingai vyresniosios kartos fotografui, lydinčiam kiekvieną paskaitą ar diskusiją gal ir teisingu klausimu, tačiau prasidedančiu: "kai mes darėme", "o aš kūriau" ar pan.

Žodžiu, galite mane peikti už netikslias citatas, nes tuomet, klausydama klasiko komentarų, nemaniau, kad teks jį cituoti. O I.Giedraitienė apie savo kūrybą kalba taip, lyg ramiai sakytų – užauginau vaikus, kepiau skanų pyragą... Tas įskiepytas moteriai kuklumas, o ir iš tiesų visų pirma išauginti vaikai (jei gimė, privalai užauginti, sakau aš ir dabar), buitis, nešta per sovietmečio skurdą ant savo pečių, paliko įspaudus kalboje, manierose. Nes vyras nepadėjo, nes tai buvo moters pareiga, ne heroizmas. Vyrai buvo kūrėjai, herojai. Šis motyvas apie moters vietą sovietmečiu keliauja ir per knygoje publikuotus tekstus. Tokius jie norėtų matyti save ir dabar, pakitusiame pasaulyje. Tačiau net dabar absoliučiai kitokį I.Giedraitienės, jos kartos moterų požiūrį į kūrybą nelengva priimti.

Mes pageidautume save mokančios pateikti, gal net kiek karingos, t.y. įrodinėjančios savo vertę menininkės. Taip, žmonės vis dar verda sriubą, tačiau dabar mes labai didžiuojamės ją išvirę, priskirdami iškilmingam kūrybos aktui, o mano mamos, I.Giedraitienės karta tiesiog kūrė, tyliai, tarp puodų ir valdiško darbo, per pietų pertraukas, tai buvo tas pats gyvenimo srautas, kaip ir vaikų Rugsėjo 1-oji, giminių laidotuvės ar pažįstamų vestuvės.

Beje, klausydamas gerokai jaunesnės, bet taip pat jau įėjusios į fotografijos istoriją Violetos Bubelytės, kalbančios apie savo kūrybą, gali išgirsti tas pačias apgaulingo paprastumo natas. Ar mes, moterys, vis dar kukliai nuleidžiame akis, laukdamos, kol herojai vyrai ir mus pastebės? Nors kartais man atrodo, kad visa lietuvių tauta daro tą patį – leidžia garsiau rėkiantiesiems "aš – didis" joti sau ant sprando.

Net faktą, jog sovietmečiu (!) 1975 m. gavo apdovanojimą "Pasaulio spaudos fotografijos" (angl. World Press Photo) "Aukso akis" bendrųjų įvykių kategorijos už fotografiją "Vestuvių vakarą" (1974) I.Giedraitienė pateikia taip paprastai, kad negali suvokti ją buvus ryškia fotografe. O tai liudija ir į knygą sugulusios fotografijos. Apie jų atrinkimą sudarytoja rašo: "Šią knygą norėčiau traktuoti kaip alternatyvų požiūrį į I.Giedraitienės kūrybą. Sąmoningai siekta pristatyti rečiau eksponuotas ir publikuotas fotografijas, o kai kurioms jų – tai debiuto platforma, kuri, tikiuosi, leis iš naujo permąstyti autorės poziciją Lietuvos fotografijos istorijoje."

Knygoje taip pat pateikiami trys tekstai, kurių pirmasis T.Vaisetos "Labirintas su mirusia pabaisa: klaidžiojimas po sovietmečio kasdienybę" yra po sudarytojos įžangos, o kiti du – Virginijaus Kinčinaičio "Pamestas gimnastės irklas" ir Rūtos Mėlynės "Sustabdytų sovietmečio akimirkų istorijos" – knygos viduryje.

T.Vaiseta koncentruojasi daugiau į pačią sovietmečio ir moters vaidmens joje apžvalgą, sukurdamas foną fotografijoms, padėdamas tą laikmetį suvokti nežinantiesiems, o dar prisimenantiesiems papildydamas naujomis įžvalgomis. Tiesą sakant, straipsnis mane sukrėtė – pakeitus vieną kitą žodį tai galėtų būti mūsų laikmetį ar moters vaidmenį jame apibūdinantis tekstas. Principas "Bėk, Olga, bėk!" visai nepasikeitė! Ir ne tik jis.

V.Kinčinaitis daugiau dėmesio skyrė žymiosios I.Giedraitės serijai "Tautų spartakiada", kreipdamas dėmesį į kūniškumo modelį sovietmečiu, neigusį bet kokią užuominą į erosą, ir įveda Siegfriedo Kraucerio sąvoką "masių ornamentas".

Kuklumas ir spindesys

Moterų kūrybos temą Nidos seminaro tvarkaraščio pabaigoje nagrinėjo L.Kreivytė paskaitoje "Kalbantys daiktai: fotografės rašo istoriją". Ten pateiktas ir Sophie Calle kūrinys "Exquisite Pain", virtęs knyga su dokumentuota istorija ilgos kelionės traukiniu iš Paryžiaus per Rusiją, Kiniją į Japoniją, kur fotografė, kaip sutarta, turi susitikti su mylimu vyru, kol atvykusi sužino, kad šis nė nesiruošė pas ją skristi.

Knyga padalyta per pusę, veidrodiniu principu likusioje dalyje – ilgas netekties skausmas ir kelias link išgijimo, vykusio labai pamažu. Tas pats moters gyvenimas, nors šiuolaikiškas, nors sudėtas į itin dailią knygelę, bet tai – tos pačios I.Giedraitienės nuotakos, verkiančios neatvykus jaunikiui. Tiksliau, jau lietuvės fotografės pasakojimas apie tokių kadrų buvimą, nes jie – dar neištyrinėtose, nepublikuotose juostose. Taigi apsukus ratą tenka vėl grįžti ten, kur yra naujų galimų istorijų radimosi vieta – į vaizdų archyvą ir jų valdymą, į galios temas.

Kartais pripažinimas ar pagyrimas ateina visai nelauktai. Knygos pristatymui baigiantis Aleksandras Macijauskas tapo tuo balsu iš salės, priminusiu apie kadrus, kurių vienas kitam pavydi fotografai. Taip, I.Giedraitienė tikrai turi tokią nuotrauką, ir ji – ne ta garsioji "Vestuvių vakarą". Tai motinos portretas ("Rūpestis II", iš serijos "Motina", 1998, Panevėžys). Sena moteris, turėjusi drąsos, pavydėtinos drąsos fotografuotis, rodydama suvytusį, sumedėjusį kūną, sėdi ant lovos, tačiau fotografės nuopelnai čia neabejotini – neįtikėtinas jautrumas šviesai, švari kompozicija ir nepaprastai stipri emocija. Šis kadras tikrai yra vienas tų neužmirštamųjų. Knygoje – priešpaskutinis. O paskutinis – jau mirusios motinos portretas.

"Tarp šių sukrečiančio tikrumo nuotraukų, kurias skiria gal vos keli mėnesiai, gali perskaityti žmogaus, nenumaldomai artėjančio link savo lemties slenksčio, istoriją", – rašo knygoje R.Mėlynė. Paskutinis knygos kadras iš tiesų veda už jos ribų. Ne tik filosofine prasme, bet ir sąsajomis su kitais prie šios temos nebijojusiais prisiliesti autoriais – mintyse iškyla Aleksandro Ostašenkovo "Mirties sodas" (2008) ir Saly Mann "Proud Flesh" (2006), o tada ir jos vaikų, palyginimui – I.Giedraitienės vaikų nuotraukos.

Mamos fotografės iš savo kasdienio gyvenimo, iš skausmo ar džiaugsmų (nes būti mama reiškia gauti kasdienes porcijas laimės, nerimo, baimės, gėlos), iš praradimų sukūrusios kažką tvirto, net jei dar viskas ir nevirtę sidabro bromido atspaudais bei knygomis, net jei tebeguli nepaviešinta, kaip kai kurios I.Giedraitienės juostos. Ta fotografijos vaizdų būsimybė...

Labai džiaugiuosi pamačiusi autorę, išgirdusi, kaip ji kalba. Kaip jau sakiau, ji panaši į mano mamą – nemoka savęs girti, kovoti už pripažinimą. Bet tikrai moka rasti tai, kas paprastą kadrą daro vertingą ne tik kaip laikmečio ženklą, bet ir daug gilesne prasme, lyg tiestų vizualius tiltus tarp visų dukrų ir motinų, tarp verkiančių jaunamarčių bei laimingų mergaičių, maudančių lėlę skardinėje nuo silkių. Ne, šis tekstas ne Motinos dienos proga – mamas mylime kiekvieną dieną, ar ne? O fotografija gali liudyti ne tik smurtą, bet ir mūsų meilę.