Lietuvos aklųjų biblioteka vienintelė Lietuvoje leidžia garsinius leidinius – ne tik knygas, bet ir 18 pavadinimų žurnalų. „Dalis garsinių žurnalų yra garsinami nuo pradžios iki galo [...], pavyzdžiui, „Iliustruotasis mokslas“, „Savaitė“, kuri išeina tuo pačiu metu, kaip ir regintiesiems skirtas leidinys. Tai – mūsų šių metų naujiena“, – sako Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė Rasa Januševičienė.

Nors Lietuvos aklųjų biblioteka gali pasiūlyti jau daugiau kaip 15 tūkst. garsinių leidinių, vis dar trūksta įgarsintų romanų bei detektyvinės literatūros, todėl įgarsinti knygas kviečiami savanoriai. „Labiausiai, žinoma, lauktume žmonių, kurie yra dirbę arba dirba su kalba, žodžiu, gali aiškiai, raiškiai skaityti ir mėgsta tai daryti“, – LRT RADIJUI teigia R. Januševičienė.

– Į kokį skaitytoją daugiausia orientuojasi Jūsų biblioteka?

– Lietuvos sutrikusios regos asmenų bendruomenę sudaro daugiausiai vyresnio amžiaus žmonės, senjorai. Dėl įvairių ligų rega suprastėja būtent vyresnio amžiaus žmonėms. Lietuvos aklųjų biblioteka daugiausiai ir orientuojasi į šią didžiausią savo skaitytojų grupę.

Mūsų senjorams reikalinga literatūra – laisvalaikio arba pažintinė literatūra, todėl Lietuvos aklųjų biblioteka daugiausiai leidžia grožinės literatūros lietuvių ir užsienio autorių kūrinių, istorinių romanų, detektyvų, prisiminimų, kelionių aprašymų ir panašios literatūros.

Taip pat Lietuvos aklųjų biblioteka leidžia 18 pavadinimų garsinių žurnalų. Dalis garsinių žurnalų yra garsinami nuo pradžios iki galo [...], pavyzdžiui, „Iliustruotasis mokslas“, „Savaitė“, kuri išeina tuo pačiu metu, kaip ir regintiesiems skirtas leidinys. Tai – mūsų šių metų naujiena.

O kiti gi žurnalai yra sudaromi rinkiniais. Yra teminiai rinkiniai, pavyzdžiui, „Sveikatos ABC“, „Šeima ir buitis“, „Istorija, politika ir teisė“ ir pan.

– Kaip skaitytojai pasiima knygas ar žurnalus? Ar jie ateina į skaityklą ir jų klauso, ar gali leidinius neštis namo? Kokiu formatu knygos ir žurnalai leidžiami?

– Šiuo metu garsiniai leidiniai leidžiami skaitmeniniu MP3 formatu. Jie įrašomi į kompaktines plokšteles.

Taip pat skaitytojai gali naudotis virtualia bibliotekos paslauga. Biblioteka yra sukūrusi elektroninių leidinių valdymo sistemą, kurios santrauka yra ELVIS. Regos ir kitą negalią turintys skaitytojai gali gauti garsinius leidinius internetu, jei, žinoma, jie moka naudotis internetu ir jiems pritaikytomis programomis. Tokių skaitytojų, galime pasidžiaugti, daugėja.

O kiti skaitytojai ateina į pačią biblioteką arba į jos filialus. Turime penkis filialus didžiausiuose Lietuvos miestuose, t. y. Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Ukmergėje. Taip pat aptarnaujame visoje Lietuvoje gyvenančius savo tikslinius skaitytojus per miestų ir rajonų viešąsias bibliotekas, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos įstaigą ir kitas organizacijas. Pastaruoju metu orientuojamės į senelių namus, globos namus ir panašias įstaigas.

– Kaip skaitomas romanas, detektyvas ar poezija, galiu įsivaizduoti – klausant. O, jei žmogus nori paklausyti, kaip įgarsintas vienas jam įdomus straipsnis žurnale, kaip jis pasirenka? Ar vyresniems žmonėms susigaudyti nėra sudėtinga?

– Tai nėra taip sudėtinga, nes garsiniai žurnalai turi savo turinį. Skaitytojo patogumui mes net ir grožinę knygą suskirstome į mažesnius gabalėlius, kad skaitytojas galėtų prisiminti, kur baigė skaityti. Mes tas dalis vadiname skirsniais.

O garsiniai žurnalai turi turinį, ir skaitytojas gali tiesiog naudotis turiniu arba atsiminti, kurią garsinio leidinio dalį jis klauso ir kokią jam reikėtų klausyti dabar.

Didelė problema ­– išmokti naudotis įvairiais įrenginiais. Mes savo tyrime padarėme išvadą, kad reikia kuo paprastesnių įrenginių. Senjorams būtų patogiausias įrenginys, kuris turėtų tik vieną mygtuką, kuriuo būtų įjungiama, sustabdoma ir išjungiama.

– Biblioteka gali pasiūlyti daugiau kaip 15 tūkst. leidinių, įgarsintų knygų ir žurnalų. Tai ­– nemažas skaičius. Bet vis dar kviečiate prisijungti savanorius, kurie galėtų įgarsinti knygas.

– Turime 15 tūkst. pavadinimų skirtingų leidinių, bet tai nėra vien tik knygos. Tai taip pat – ir žurnalai, kurių periodiškumas gana didelis. Jų prisikaupia gana daug. Per metus Lietuvos aklųjų biblioteka, vienintelė garsinių leidinių neregiams leidėja Lietuvoje, su savanorių pagalba išleidžia apie 200–250 pavadinimų garsinių knygų. Palyginus su visa  spaudos produkcija, literatūros produkcija, išeinančiomis knygomis reginčiųjų visuomenėje, tai yra labai nedaug.

Mūsų aptarnaujama bendruomenė yra labai nevienalytė. Tuos žmones vienija tik vienas vienintelis bendras bruožas – negalia. Didžiąją dalį aptarnaujamos bendruomenės sudaro vis dėlto senjorai, bet bendruomenė yra nevienalytė. Vieni – jau turėję išsilavinimą, darbą, dirbę, kitos – visą gyvenimą buvę, pavyzdžiui, namų šeimininkės. Kai kurių jų išsilavinimas net nesiekia vidurinio išsilavinimo.

Mažesnė dalis žmonių, kurių informacinius poreikius patenkinanti yra ypač sudėtinga, yra studijuojantys, besimokantys žmonės. Jie studijuoja skirtingas specialybes ir jiems reikia skirtingos literatūros. Visada atsiranda žmonių, kurie turi savo specifinių poreikių, kuriems, pavyzdžiui, reikia literatūros apie šachmatus. Į kiekvieną leidybos planą, žinodami savo skaitytojų didžiausias grupes, poreikius, būtinai įtraukiame detektyvus.

Kadangi tokia nevienalytė bendruomenė, tai ir poreikiai – labai skirtingi, todėl tos literatūros ir trūksta. Net moksliniais tyrimais įrodyta, kad visame pasaulyje žmonėms, kurie negali skaityti įprastinių leidinių, specialiaisiais formatais prieinama tik apie 5 proc. visos regintiesiems prieinamos informacijos, visų tekstų, ir tik apie penktadalis interneto svetainių.

– Kokie savanoriai galėtų kreiptis į Jus, jei norėtų ir turėtų laiko įgarsinti knygas?

– Iš tikrųjų mes labai džiaugiamės, kad žmonės nepervertina savo galimybių ir savanoriauti – būtent skaityti garsines knygas neregiams – nori žmonės, kurie tikrai turi tam tinkamus duomenis. Labiausiai, žinoma, lauktume žmonių, kurie yra dirbę arba dirba su kalba, žodžiu, gali aiškiai, raiškiai skaityti ir mėgsta tai daryti.