Kaip buvo naikinama rašytojų kūrybinė laisvė Pereiti į pagrindinį turinį

Kaip buvo naikinama rašytojų kūrybinė laisvė

2015-07-15 17:02

Poetės Salomėjos Nėries mirties sukaktis įžiebė diskusijas dėl jos asmeninio ir kūrybinio pasirinkimo suartėti su komunistine Rusija. Istoriko Mindaugo Tamošaičio knyga "Skausmingas praregėjimas" atveria duris į sovietinės lietuvių literatūros pasaulį.

S. Nėris
S. Nėris / maironiomuziejus.lt nuotr.

Poetės Salomėjos Nėries mirties sukaktis įžiebė diskusijas dėl jos asmeninio ir kūrybinio pasirinkimo suartėti su komunistine Rusija. Istoriko Mindaugo Tamošaičio knyga "Skausmingas praregėjimas" atveria duris į sovietinės lietuvių literatūros pasaulį. Skaitytojas turi puikią galimybę pamatyti ne tik tai, kokius reikalavimus kėlė Lietuvos komunistų partija rašytojų kūrybai, bet ir kokioms kančioms pasmerkdavo nesugebėjusius įgyvendinti pateiktų nurodymų.

Istorijos lūžio taškas

Norint suvokti M.Tamošaičio knygos vertę, reikia atkreipti dėmesį į svarbias aplinkybes. Negalima nuvertinti Karlo Marxo ir Friedricho Engelso idėjų poveikio darbininkų judėjimui Europoje, tačiau būtina suprasti, kad tuo pačiu metu, kai susiformavo socializmo doktrina, prasidėjo jos kritika.

Paskutiniai vinys į marksizmo karstą buvo sukalti po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. "Istorija visada turėjo ir turės teisę disponuoti individo gyvybe, laime ir laisve, nes ji yra visos žmonijos aktyvumas, rūšinis gyvenimas, taigi suvereni valdžia. Niekas negali maištauti prieš istoriją, nes ji visada absoliučiai teisi", – tokie F.Engelso žodžiai turėjo kelti pagrįstą nerimą lietuvių inteligentijai.

Stebina to meto lietuvių inteligentijos nesugebėjimas įsigilinti ne tik į marksizmo esmę, bet ir jos kritiką. Tikėjimas pažanga ir neišvengiamu kapitalizmo žlugimu atvėrė naujas galimybes žmonių sąmonės pavergimui SSRS, prie kurio prisidėjo ir mūsų rašytojai.

Tokio apsisprendimo paaiškinimą randame garsiojo ekonomisto Josepho Schumpeterio knygoje "Kapitalizmas, socializmas ir demokratija" (1942): "Dideliu mastu marksizmas yra religija. Tikinčiajam ji suteikia, pirma, sistemą galutinių tikslų, rodančių gyvenimo prasmę ir absoliutų matą įvykiams bei veiksmams vertinti; antra, kelio į tuos tikslus vadovą, kurį sudaro išsigelbėjimo planas bei išaiškinimas to blogio, iš kurio žmonija arba bent išrinktoji jos dalis turi būti išvaduota. Galime pasakyti dar konkrečiau: marksistinis socializmas priklauso tam religijų pogrupiui, kuris žada rojų dar šioje kapo pusėje."

Galbūt žavėjimasis komunistinėmis idėjomis ir SSRS pasiekimais padėjo pateisinti prezidento Antano Smetonos pašalinimą iš valdžios, Lietuvos valstybingumo likvidavimą, tačiau neparodė tikrojo sovietinės ideologijos veido. Antra, 1918 m. įkurta Lietuvos komunistų partija (LKP) neturėjo savarankiškos politinės programos ir besąlygiškai pakluso Maskvos diktatui. Dėl to Lietuvos valstybingumo sunaikinimas Antrojo pasaulinio karo metais tapo lūžio tašku ilgametėje lietuvių kultūros kūrimo ir puoselėjimo tradicijoje, atvėrusiu kelią negailestingai Vladimiro Lenino ir Josifo Stalino marksizmo interpretacijai, prie kurios įgyvendinimo pokariu prisidėjo LKP vadovaujami lietuvių rašytojai.

Komunistinės ideologijos skiepijimas, vaizduojant pažangiausios visuomenės gyvenimą, tapo kultūrinės politikos pagrindu.

Primesti idealai

M.Tamošaičio knygoje pateikiama pavyzdžių, kaip buvo naikinama rašytojų kūrybinė laisvė. Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, sovietams pasitarnavę rašytojai Petras Cvirka, Kostas Korsakas, Antanas Venclova, Salomėja Nėris, Liudas Gira ir kiti pasitraukė į Rusijos gilumą, kur jiems aiškiai buvo duota suprasti, kad "Tėvynės karo didvyris – lietuvis raudonarmietis – šiandien turi tapti centriniu mūsų rašytojų kūrybos veikėju".

Pasinerti į kūrybą pagal komunistinės ideologijos kanonus skatino ir geresnis materialinis aprūpinimas karo metais, ir didesnės karjeros galimybės ateityje. Karo pabaigą dauguma sovietinių lietuvių rašytojų sutiko su viltimi. Ne veltui K.Korsako žmona savo vyro optimizmą apibūdino tokiais žodžiais: "Vėl sugrįžo tikėjimas socializmo idealais. Kai karas jau artėjo prie triumfalios pergalės – tą jam teko patirti Maskvoje – jis, kaip ir ne vienas, tada manė, jog vėl turėtų atsinaujinti tobulesnio gyvenimo siekiai Tarybų Sąjungoje."

Optimizmu tryško ir J.Stalino kalba, pasakyta 1946 m. vasario 9 d., kurioje nubrėžė gaires pokario laikotarpiui: "Mūsų pergalė reiškia visų pirma tai, kad laimėjo mūsų tarybinė visuomenės santvarka, kad tarybinė visuomenės santvarka sėkmingai atlaikė išbandymą karo ugnimi ir įrodė visišką savo gyvybingumą. (...) Tarybinė visuomenės santvarka įrodė esanti gyvybingesnė ir stabilesnė už netarybines santvarkas.(...) Tarybinė visuomenės santvarka yra geresnė visuomenės organizacijos forma už bet kurią netarybinę visuomenės santvarką."

Išgyvenimo buhalterija

Tobulesnio gyvenimo siekiai, įrodant tarybinės santvarkos gyvybingumą ir stabilumą, pavirto LKP reikalavimais "tarnauti darbo liaudžiai, kurti aktualią literatūrą". Pirmajame tarybinių rašytojų suvažiavime (1945) savo ištikimybę komunizmo priesakams skelbė būsimasis rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas P.Cvirka: "Jei rašytojai gerai įsižiūrės, jei spręs apie mūsų tarybinę tikrovę ne iš atskirų reiškinių, bet iš esmės, jei mūsų rašytojai, inteligentai ieškos, tai ras ir pamatys, kad vienintelis lietuvių tautos kelias, istorijos skirtas – tarybinis kelias."

K.Markso ir F.Engelso palikimas suteikė gausybę autoritetingų atsakymų į visus galimus klausimus, kuriuos dar atskirai išaiškindavo komunistų partija, tačiau kūrybai to nepakako. Tai, kad rašytojams buvo sunku eiti tarybiniu keliu, liudija LKP Centro komiteto sekretoriaus Kazio Preikšo pastebėjimai: "Užuot patys rodę gilios idėjiškos kūrybos pavyzdį, jie nusmunka, pasiduoda buržuazinei įtakai, šliaužia į buržuazinių nacionalistų mėšlyną."

Tokių kaltinimų akivaizdoje rašytojui likdavo vienintelis kelias išvengti represijų – padaryti viešą atgailą ir pripažinti savo klaidas. Sovietinėje sistemoje ramūs negalėjo būti net tie, kurie aktyviai vykdė sovietų valdžios nurodymus ir visuomenėje buvo tapatinami su komunistine sistema. Daug ką apie tą laikotarpį į pasako Stalino premijos laureato Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus prisipažinimas: "Dabartinė tarybinė literatūra – tai valdiška literatūra, ir aš joje nieko gero nematau, todėl manau, kad neįdomu savo scenarijuje rodyti valdiškus paveikslus. Dabar rašytoju gali būti bet kuris buhalteris, reikia tik iš anksto apskaičiuoti visus valdžios "už" ir "prieš", todėl aš ėmiausi tolimesnės, bet ramios temos."

Menininko laisvės dilemos

Komunistinių ideologų požiūrį į lietuvių literatūros palikimą puikiai iliustruoja represuoto Kazio Jakubėno pasisakymas: "Aš galiu suprasti, kodėl Kudirkos satyrose arkliai baidosi žandarų, bet nesuprantu, kodėl Cvirka baidosi Kudirkos?"

M.Tamošaičio monografija puikiai atskleidžia atotrūkį tarp partinio užsakymo rašytojams ir kūrybinės tikrovės. LKP reikalavo aukštos meninės kokybės kūrinių, apdainuojančių tarybinės liaudies žengimą tobulybės link, o rašytojų kūrybinės laisvės pasireiškimas griovė bet kokius sovietinių ideologų bandymus jautriai ir konkrečiai vadovauti kūrybai. Nuolat reikėjo jausti ribą, kurios negalima peržengti, o ją peržengus prabilti Antano Jonyno žodžiais: "Mes kartais nepakankamai jaučiamės esą politiniai veikėjai, kovos dalyviai, per daug imamės akcentuoti meninės laisvės klausimus."

Rašytojų kūrybinė laisvė, dėl kurios atsiranda meniniai kūriniai, iškraipantys tarybinio gyvenimo tikrovę, tapo komunistinės propagandos kritikos taikiniu. Po J.Stalino mirties prasidėjusį sovietinės sistemos laisvėjimą atspindi ir rašytojų sąjungos pirmininko Antano Venclovos pritarimas laisvoms kūrybinėms diskusijoms, tačiau jose iškylančios literatūros ir meno problemos turi būti nagrinėjamos marksizmo-leninizmo pagrindu.

Knygoje "Skausmingas praregėjimas" pateikta gausi archyvinė medžiaga paliudija apie tai, kad lietuvių rašytojai suprato komunistinės ideologijos prieštaravimus, tačiau tai kartu suteikė galimybes pasinaudoti išskirtiniu sovietinės valdžios dėmesiu.

Komunistinės sistemos prieštaravimų suvokimas ar praregėjimas nereiškė apsisprendimo tapti disidentu. Nėra abejonės, kad toks supratimas padėjo Sąjūdžiui kryptingai kritikuoti LKP poziciją, tačiau verta įsiklausyti į Antano Sniečkaus žodžius, pasakytus 1963 m. susitikime su kūrybiniais darbuotojais: "Klausantis kai kurių draugų gali susidaryti įspūdis, kad asmenybės kulto laikais Lietuvoje iš viso nebuvo literatūrinio gyvenimo, visa buvo bloga, susitingę." Ar šie žodžiai nepažadina sovietmečio nostalgijos? Ar negailestinga konkurencija rinkos ekonomikos sąlygomis nesumenkina praregėjimo vertės?

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra