„Santakoje“ (2022 m. spalio 24 d.) jau buvo pristatytas utopinis-distopinis Jaroslavo Melniko, rašytojo, filosofo, gimusio Ukrainoje, dabar gyvenančio Vilniuje, romanas „Te visad būsiu aš“, kuriame keliami pamatiniai žmogiškosios egzistencijos ir amžinojo gyvenimo klausimai. Šiuo metu, kai dirbtinis intelektas progresyviai keičiasi ir kelia iššūkių kūrėjams, mes vis dažniau savęs klausiame: „Kas aš esu“?.

Filme „Kur nuneša sapnai“ (1998 m.) gidas po rojaus pasaulį Albertas tą patį klausimą užduoda pagrindiniam veikėjui Chrisui Nielsenui, kuris po automobilio avarijos papuolė į rojų.

Albertas: Taigi kas yra tas „aš“?

Chrisas Nielsenas: Manau, kad mano smegenys.

Albertas: Tavo smegenys? Tavo smegenys yra kūno dalis. Kaip tavo nagas ar širdis. Kodėl tai yra ta dalis, kuri yra tavasis aš?

Chrisas Nielsenas: Todėl, kad mano galvoje yra tarsi balsas, ta mano dalis, kuri mąsto, jaučia, žino, kad aš apskritai egzistuoju.

Albertas: Taigi, jei žinai, kad egzistuoji, vadinasi, egzistuoji. Štai kodėl vis dar esi čia.

Lot. „Cogito ergo sum“, arba „Mąstau, vadinasi, esu“, – René Descarteso filosofijos pirmasis principas – slepiasi kažkur ir tarp J. Melniko romano puslapių.

„Te visad būsiu aš“ – mokslinės fantastikos knyga, kuriai būdingas utopinių-distopinių istorijų naratyvas, išsiskiria giliomis psichologinėmis įžvalgomis. Knyga tyrinėja asmenybės tapatybės, atminties ir savęs paieškos temas, suteikia skaitytojui galimybę gilintis į sudėtingus žmogaus sąmonės labirintus. Reflektyvus romanas, žadantis amžiną gyvenimą, buvo išleistas postpandeminiu ir karo metu (2022 m.), kai mirties baimė įsivyravo ne tik mūsų galvose, bet ir viešajame diskurse. Ar galimybė iš naujo atgimti kitame kūne, bet su tais pačiais prisiminimais, iš tikrųjų suteikia laisvę? O gal amžinas gyvenimas yra prakeiksmas?

Panašus prakeiksmas yra ir technologinis progresas, nuo kurio negalime nei pabėgti, nei pasislėpti. Jis jau perlipo mūsų minčių sienas. Tarsi „Netflix“ seriale „Juodasis veidrodis“ (angl. Black Mirror) internetas žino, kas esame iš tikrųjų, ir žiūri į mus tarsi Nietzsche’s bedugnė („Jei ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave.“).

Setho Stephenso-Davidowitzo knyga „Visi meluoja: bet internetas žino, kas esame iš tikrųjų“ – akis atverianti analizė apie tai, kaip didžiųjų duomenų era pakeitė mūsų supratimą apie žmonių elgesį, jų motyvus ir tapatybę. Autorius, buvęs „Google“ duomenų mokslininkas, remiasi milžiniškais interneto paieškų duomenų kiekiais, kad atskleistų, kaip žmonės elgiasi, kai mano, kad niekas jų nemato.

„Netflix“ dokumentiniame filme „Socialinė dilema“ (angl. The Social Dilemma) taip pat keliamas etinis ir filosofinis klausimas, kas iš tiesų yra produktas, o kas yra vartotojas. Dėmesio deficito, arba dėmesio ekonomikos, laikais mes patys ir visi mūsų duomenys tampa prekėmis. Ne veltui esami pavadinti vartotojais, priklausomais nuo informacijos srautų, kuriuos tarsi dar vieną dozę leidžiamės sau į veną.

Panašus prakeiksmas yra ir technologinis progresas, nuo kurio negalime nei pabėgti, nei pasislėpti. Jis jau perlipo mūsų minčių sienas.

Tačiau visada egzistuoja pilkosios zonos. Ne viskas taip poliarizuota, neegzistuoja tik juoda ir balta, kairė ir dešinė. Vieni sako, kad atsidurti per vidurį yra pavojingiausia, bet iš tikrųjų buvimas tarpe padeda reflektuoti, vertinti, analizuoti tai, ką girdime viešojoje erdvėje. Būtent toks tarpinis personažas sutinkamas J. Melniko romane. Jis atsidūręs tarp amžinybės entuziastų (Amžinvalio) ir Tiesos Oazės – tų, kurie prieštarauja nusistovėjusiai utopinės visuomenės tvarkai. Tiesos Oazės atstovai tiki gyvenimo laikinumu, baigtumu, jie nepasitiki technologiniu progresu. Šiandien matome panašų susipriešinimą tarp politinių doktrinų, tarp tų, kurie tiki tapatybės įvairove, ir tų, kurie nori išsaugoti senąją pasaulio tvarką. Tačiau ar tai įmanoma?

Jau kurį laiką gyvename takiosios modernybės (1) (nors tikimės TAIKiosios), arba didžiojo neapibrėžtumo, laikais, kur pasaulis neturi aiškių ribų, kur kyla nuolatinės grėsmės. O kur atsidurti saugu? Kurioje pusėje? Kaip nepasiklysti poliarizuotos visuomenės triukšme? J. Melnikas ir S. Stephensas-Davidowitzas nagrinėja skirtingas, bet kartu ir susijusias temas, kurios padeda suvokti skilusios visuomenės iššūkius. Knygos skiriasi žanrais ir pagrindinėmis temomis, tačiau abi suteikia vertingų įžvalgų apie žmogaus tapatybę, elgesį ir technologijų įtaką mūsų suvokimui apie save ir kitus.

J. Melniko „Te visad būsiu aš“ kalbama apie asmenybės tapatybę, atmintį ir savęs paiešką. Ši knyga kelia diskusijų apie individo pažinimą ir savęs suvokimą, kas ypač svarbu poliarizuotose visuomenėse, kur skirtingas grupes ir individus skaldo priešingos vertybės ir įsitikinimai. Ši knyga pabrėžia, kad mūsų tapatybė yra sudėtinga ir dažnai kintanti, o tai skatina suprasti ir vertinti kitų asmenų požiūrius ir patirtis. Demokratijai reikalinga nuomonių įvairovė ir būdai, padedantys išlaikyti pusiausvyrą.

S. Stephenso-Davidowitzo „Visi meluoja: bet internetas žino, kas esame iš tikrųjų“ atskleidžia, kaip didžiųjų duomenų analizė gali padėti suprasti žmonių elgesį ir motyvus, kurie dažnai lieka nepastebėti ar net sąmoningai slepiami. Knyga parodo, kad internetas yra galinga priemonė, gebanti atskleisti tikruosius žmonių įsitikinimus, baimes ir norus, kurie gali labai skirtis nuo viešai reiškiamų nuomonių. Tai ypač svarbu norint suvokti stereotipų konstravimo principus ir jų ryšį su nepagrįstomis baimėmis. Galiausiai tikrasis žmonių požiūris ir jausmai gali būti gerokai įvairesni.

Ar mus valdo dirbtinis intelektas, algoritmai, ar Didysis Brolis mus stebi, o autorius seniai mirė? Autoriaus mirties (2) idėja sukėlė diskusijų apie interpretacijos, autoriteto ir autorių ir jų kūrinių santykio pokytį.

„Rašymas sunaikina visus kalbančius balsus ir bet kokias ištakas. Rašymas – tai tas neutralumas, tas mišrumas, tas įstrižumas, į kurį pasprunka mūsų ieškomas subjektas; tai tas nespalvotumas, kuriame prapuola visos – o visų pirma paties rašančiojo kūno – tapatybės. [...] rašyti – tai leistis į beasmenį būvį.“

Ar ir skaitydami tekstus galime atsiriboti nuo jį parašiusio autoriaus lyties, rasės, institucinės priklausomybės, politinių pažiūrų? Dabartinėje posttiesos visuomenėje (3), kur emocijos yra aukščiau faktų, o teisus ne tas, kuris turi svaresnių argumentų, bet garsiau rėkia, beveik neįmanoma nepasiklysti ir visada būti savimi. Tam, kad šiame takiame ir neapibrėžtame pasaulyje būtų lengviau, siūlome užmegzti dialogus su keliomis knygomis vienu metu, pabūti tarpe taip, kaip pusiausvyrą bandė išlaikyti šviesaus atminimo filosofas Leonidas Donskis. Pabūti tiesiog „be pykčio“.

(1) – Takioji / likvidi modernybė yra lenkų sociologo Zygmunto Baumano koncepcija, apibūdinanti dabartinės epochos socialines, ekonomines ir politines sąlygas. Ši teorija siejama su greitais socialiniais pokyčiais, kurie ištrina stabilumą ir tvirtumą suteikiančius rėmus. Baumanas pabrėžia, kad tradicinės institucijos, įsitikinimai ir santykiai tampa mažiau pastovūs ir greičiau keičiami. Tai pasireiškia tokiose visuomenės srityse kaip asmeniniai santykiai, darbas, tapatybės formavimas ir vartojimo kultūra.

(2) – „Autoriaus mirtis“ – tai prancūzų filosofo Rolando Bartheso esė, pirmą kartą paskelbta 1967 m. Vienas svarbiausių literatūros teorijos veikalų. Šioje esė R. Barthesas kvestionuoja tradicinę autorystės sampratą ir pasisako už autoriaus atskyrimą nuo teksto. Pagrindinė mintis yra ta, kad interpretuojant literatūros kūrinį nereikėtų atsižvelgti į autoriaus intencijas ir asmeninį kontekstą. Dėmesys turėtų būti sutelktas į skaitytojo patirtį ir patį tekstą.

(3) – Posttiesa – tai sąvoka, apibūdinanti aplinkybes arba kultūros būseną, kurioje objektyvios faktų tikrovės svarba viešoje diskusijoje yra mažinama arba ignoruojama, o emocijos ir asmeninės įsitikinimai tampa svarbesni sprendžiant, ką laikyti tiesa ar melu. Šis terminas dažnai naudojamas politikos ir visuomenės komunikacijos kontekstuose, kur subjektyvios nuomonės ir manipuliuojanti informacija gali turėti didesnę įtaką viešajai nuomonei nei patikrinti faktai. Posttiesos era yra charakterizuojama kaip laikotarpis, kai tradiciniai tiesos ir tikslumo standartai (pvz., žiniasklaidos ataskaitų tikslumas, moksliniai įrodymai) yra atstumiami arba vertinami mažiau nei asmeninių įsitikinimų ar politinių ideologijų pristatymas.