– (Auto)portretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Tai tam tikro etapo įprasminimas, stengiantis jį perteikti subtiliai, nutolstant nuo visų iki tol įtikėtų stereotipų.

– Kūrimo procesas remiasi stebėjimo procese sukaupta medžiaga ar impulsyviu, momentiniu įspūdžiu, kurį norisi išsaugoti?

– Išskirčiau etapą nuo kūrinio vaizdinio radimosi mintyse iki jo realizavimo medžiagoje. Kūrimo procese, būdamas su tomis mintimis, įsitikini jų tvirtumu ir svarba, bet kartu lyg ir sužaidi žaidimą prieš save patį, nors jo baigtį ir numanai. Gryninant kūrinio koncepciją, įtvirtinti naujus atradimus ir visa, ką pavyksta užfiksuoti medžiagoje, tampa naujų kūrybinių procesų pradžia.

– Kas lemia kūrinio medžiagiškumo pasirinkimą?

– Šiuo atveju jį pasufleravo objekto transformavimas į papuošalą. Stengdamasis išlaikyti jo vizualų autentiškumą, minimaliai jį pakeičiau, prijungdamas antrą medžiagą ir išgrynindamas juvelyrikai būdingoje estetikoje. Jei tai ciklas, kuriame konkrečios medžiagos ar medžiaga pasikartoja, per ją ir jos savybes yra formuojama pati darbų ciklo idėja. Medžiaga su sau būdingomis savybėmis ir galimybėmis suformuoja bendrą darbų kontekstą.

– Koks yra kūrinio ir erdvės / aplinkos santykis? Ar erdvė / aplinka yra objekto dalis ar priešprieša, suteikianti lauką jam atsiskleisti?

– Man svarbi švari, sterili erdvė. Tai, ką kuriu šiandien, reikalauja vientiso, neutralaus, objektą ar jo sudedamąją dalį išryškinančio fono. Gaila, kada blogai pasirinkta erdvė ar tam tikros detalės joje pradeda konkuruoti su pačiu kūriniu. Juvelyriniam objektui svarbu, kad jis būtų (pa)matomas.

– Kūrinio formatas – formali sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Formatas priklauso nuo koncepcijos.

– Kuo žvilgsnis į save (auto)portrete skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– (Auto)portrete paliekamas tam tikras kodas, maža žinutė, kuri yra žinoma tik autoriui.

– Kur fokusuojamas žvilgsnis (auto)portrete?

– (Auto)portretas sukelia tavyje tam tikrą reakciją. Man įdomu, kaip kiekvienas žmogus kūrinio idėją priima, kokias skirtingas nuotaikas pajunta.

– Fiksuojate praeities įvykių refleksiją savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Gal tai ir galėtų būti iš praeities pasiskolintos tam tikros detalės, bet neįvardiju to kaip praeities atspindžio. Tai mažos provokacijos dabarčiai.

– Kuo šis kūrinys skiriasi nuo kitų jūsų kurtų darbų? Kodėl būtent jį pasirinkote kaip geriausiai jus reflektuojantį kūrinį?

– Mintis panaudoti šį objektą kūrinyje atėjo anksčiau. Juvelyrika – naujas mano kūrybos etapas, todėl tai buvo galimybė kilusiai idėjai realizuoti. Mėgstu paieškoti adatos šieno kupetoje. Manau, ją radau.