Tarptautinis Berlyno kino festivalis šiemet pasižymėjo itin geru oru. Buvo saulėta, pavasariškai šilta... Oras kvietė nesislėpti kino salėje – į ją visai neviliojo ir konkursinės programos filmų aprašymai. Po kiekvieno praleisto konkursinės programos filmo išgirdusi kolegų įspūdžius džiaugiausi, kad didžiąją dalį konkursinės programos filmų šiemet iškeičiau į kitų programų kūrinius. Tačiau šiame didžiuliame, sename, įsitvirtinusiame kino festivalyje buvo nesunku rasti perlų. Tik reikėjo sijoti, sijoti...

Tokie skirtingi prizininkai

Dao Yinano trileris su juodosios komedijos elementais "Juoda anglis, plonas ledas" (angl. "Black Coal, Thin Ice), apdovanotas "Auksiniu lokiu", pasakoja detektyvo, buvusio policininko, tyrimo eigą. Tai nepriekaištingas filmas, kupinas siužeto vingių ir vos juntamo juodojo humoro bei žanrinių konvencijų žaismo.

Vienas įdomiausių šio filmo aspektų – kone keturios puikios jo pabaigos – filmas lyg jau ir papasakojo savo istoriją, bet vis nesibaigia, vis dar kažką prideda, siužetas vis plėtojasi, dėdamas skyrybos ženklus, kol galiausiai padedamas taškas.

Dao Yinanas, atsiimdamas apdovanojimą, teigė, kad išvykdamas iš Kinijos, mamai pažadėjo be "Auksinio lokio" negrįžti.

Nežinia, ką savo artimiesiems pažadėjo Wesas Andersonas, bet bent jau aš, išgirdusi žiuri sprendimą jam skirti Didįjį žiuri prizą už filmą "Didysis Budapešto viešbutis" (angl. "The Grand Budapest Hotel"), buvau nustebusi, nes "Didysis Budapešto viešbutis", be padrikų vakariečio stereotipų Centrinės Europos šalių atžvilgiu, nieko daugiau nepateikia.

Testas hipsteriui atpažinti

Atrodo, kad šių metų Berlinalės žiuri labiausiai džiaugėsi filmais, siūlančiais ironijos atstumą. Ironija nėra blogai. Ir mano nacionalinius ar panašius jausmus nelengva užgauti, tad kritiška pozicija, nors ir sutapo su daugelio Centrinės ir Rytų Europos kino kritikų nuomone, šia prasme nėra gynybinė – t. y. tikrai neužgauna vakariečio stereotipinis žvilgsnis į šį regioną. Tačiau lygiai taip pat nejaudina W.Andersono kuriami šabloniniai personažai bei nuspėjami siužeto vingiai, kurių, beje, filme yra visai nemažai. Tačiau kas iš to?

W.Andersonas vis bando pasisemti vandens iš seniai savo paties jau išsemto šulinio. Ir semia. Bet kuo toliau, tuo daugiau pasemia ir žvyro. W.Andersonas šiuo filmu suteikė puikios nenuginčijamos medžiagos kritikams.

"Didysis Budapešto viešbutis" apskritai yra lakmuso popierėlis, tikrinant visuomenės (bei individo) hipsteriškumo lygį. Vis mėginame įminti hipsterio paslaptį, o šiam tyrimui reikia atrasti tinkamą klausimyną, mat tiesioginis klausimas: "Ar tu – hipsteris?" netinka. Nes tiek hipsteriai, tiek nehipsteriai, dažniausiai, atsako: "Ne, aš ne hipsteris", kitas atsakymo variantas: "O kas yra hipsteris?". Po šios Berlinalės pakanka klausti: "Ar tau patinka W.Andersono "Didysis Budapešto viešbutis"?

W.Andersonas šiuo filmu nepasako ir nepadaro nieko naujo: jis toliau žaidžia ir užsižaidžia detalėmis, nuobodžiai stereotipizuoja... Bet kam gi gali būti įdomu vėl ir vėl stebėti infantilius riboto braižo autoriaus sukurtus veikėjus?

L.von Triero receptai

Kitas, ne veltui žiuri nepastebėtas, tačiau žiniasklaidoje jau ne vienus metus dažnai minimas, svarbus, bet pastaruoju metu gana ribotas autorius – Larsas von Trieras.
Berlinalėje jis demonstravo ne vien savo jau, deja, nuspėjamus kūrybinius sugebėjimus, bet ir neribotus rinkodaros talentus. Ne veltui jauniesiems kino karjeristams skirtas Berlinalės projektas "Talent Campus" į paskaitų programą įtraukė L.von Triero prodiuserės Luise Vesth paskaitą apie rinkodaros sprendimus – kokius viešinimo mechanizmus dera pasitelkti, siekiant iki maksimumo užauginti žiūrovų lūkesčius. Ir, žinoma, kaip iš tų lūkesčių pasidaryti pajamų...

Sako, Švedijoje bilietas į L.von Triero "Nimfomaniakę" kainuoja 215 Švedijos kronų (apie 85 Lt.), kai paprastai kino teatro bilietas kainuoja apie 120 Švedijos kronų (apie 46 Lt.). Šiuo atveju įdomu, kokia rinkodara ir kainodara užgoš kino meną Lietuvoje.

"Nimfomaniakė": žiūrėti neverta

Kitas svarbus  sprendimas Berlinalėje – L. von Triero dėvėti marškinėliai, ant kurių buvo atspaustas Kanų kino festivalio logotipas su užrašu – "Persona Non Grata" (paskutinį kartą viešėdamas Kanuose L.von Trieras po savo viešų pasisakymų nacizmo klausimais šio festivalio administracijos buvo paskelbtas persona non grata).

Aršiame festivalių konkurencijos kontekste svarbaus konkurento logotipo demonstravimas prie fotografų sienelės – itin smarkus dirgiklis. Tiek stebint tai, kas vyksta L.von Triero ekrane, tiek už jo ribų, akivaizdu, kad šis autorius suvokia save patį kaip dirgiklį.

L.von Trieras dirgina visus – tiek dorove besirūpinantį cenzūros aparatą, tiek kino kritikus, tiek feministus, tiek, kaip jau aptarta, rinką ir t.t. Abejingų nėra. Yra tik žaidžiantieji jo sugalvotą žaidimą ir tie, kas įžvelgia gana šiurkščias, tačiau įtraukiančias šio veiksmo taisykles.

"Nimfomaniakė" nėra nei įdomus, nei geras filmas. Tačiau apie jį nekalbėti sunku, nes L.von Trieras nebėra režisierius, nebėra žmogus. Jis – reiškinys, Vakarų visuomenės simptomas.
Vienintelis kiek įdomesnis, tačiau savo ruožtu taip pat destruktyvus L.von Triero žingsnis – ciniškas santykis ne vien su žiūrovu (nesvarbu, kokio išsilavinimo, kad ir kokios profesijos jis būtų), bet ir su pačiu savimi.

Filmą "Nimfomaniakė" galima suprasti kaip L.von Triero savo paties iki šiol sukurtų filmų parodiją. Žiūrėti jos neverta. Tačiau žinau, kad šio mano patarimo vis tiek neklausysite.

Atgaiva akims ir sielai

Kitas taip pat ironiškas, bet žemiau ciniškumo ribos nepuolęs autorius (pernai apdovanotas Berlinalės Alfredo Bauerio prizu už "Vic ir Flo pamatė lokį", taip pat pernai viešėjęs Tarptautiniame Kauno kino festivalyje), Denis Coté, "Talent Campus" programoje skaitė paskaitą veikėjus subtiliai atskleidžiančių scenarijų rašymo tema.

Šiemet Berlinalės "Forumo" programoje jis pristatė naujausią savo kūrinį, poetinę industrializuoto darbo studiją – "Žmogaus troškimų džiaugsmas" (angl. "Joy of Man's Desiring"). Lyginant su "Nimfomaniake", šis filmas susilauks mažesnio žiniasklaidos dėmesio, jį pasižiūrės mažesnis žiūrovų skaičius, bet šis poetinis kino esė teikia kur kas daugiau džiaugsmo.

Džiaugsmo teikia ir šių metų Richardo Linklaterio filmas "Paauglystė" (angl. "Boyhood"), apdovanotas Sidabriniu lokiu už geriausią režisūrą. Apdovanojimas pelnytas. Jau vien ką reiškia pasiryžimas dirbti prie šio filmo net 12 metų.

Tai, kad matome, kaip septynmetis aktorius Ellaras Coltrane'as per tą laiką ekrane užauga ir tampa jaunuoliu, suteikia filmui dokumentiškumo dimensiją. Ši strategija, dažniausiai pasitelkiama dokumentinio kino režisierių, angliškai vadinama "timelapse" – kuomet ilgus metus yra filmuojamas vienas ar keli veikėjai.

Filme "Paauglystė" tėvo vaidmenį atlieka garsusis filmų "Prieš aušrą", "Prieš saulėlydį", "Prieš vidurnaktį" aktorius Ethanas Green Hawkas. Šio filmo sumanymas nuoširdus, veikėjų ašaros ekrane ir reiškia ašaras, tad kviečia įsijausti, tapatintis. Juolab kad  veikėjų dialogai parašyti taip, jog prakalbina ne vien filmo veikėjus, bet ir prabyla į žiūrovą, užkabina bendrąsias žmogiškumo temas.

A.Hichcocko mįslė

Berlyno kino festivalyje šiemet buvo parodytas dar vienas, net ilgesnį laiką išgyvenęs, tačiau laiku nebaigtas projektas – 1945 m. Alfredo Hichcocko sumontuotas filmas. Jo pagrindas – Belseno, Dachau, Buchenvaldo, Aušvico koncentracijos stovyklose sąjungininkų filmuota medžiaga, kuri pirmiausiai turėjo liudyti nacių režimo nusikalstamą šiurpumą.

Pirminis šio filmo tikslas – atkirtis nacistinei propagandai, sužadinti, kaip tuo metu atrodė, giliai įmigusį šio režimo pakalikų kaltės jausmą. Tačiau pokario politiniai vėjai ir diplomatiniai reikalai pakrypo kita linkme. Įdomu, kas ir kodėl laikė šį filmą lentynoje, kas ir kodėl nutarė, kad visuomenė jau pasiruošusi kaip tik dabar išvysti šį kūrinį?