- Knyga sudaryta iš penkių dalių, kurios supažindina su Tiberiados bendruomenės dvasingumu. Kas šiam dvasingumui būdinga? Ką išskirtum?

- Pirmą kartą apsilankiau Baltriškėse ir susitikau su broliais prieš 20 metų. Vienas iš brolių negalėjo būti su mumis, buvo bičių sugeltas, kitas dar nekalbėjo lietuviškai. Tąkart galvojau – ir ką šie keli užsieniečiai veiks atokiame Lietuvos kaime. Dabar matau, kad pasitikėjimas Dievo Apvaizda yra jų optimizmo šaltinis. Viskas išeina į gera mylintiems Dievą.

Įstrigo ir pirmoji jaunimo stovykla Baltriškėse, kurioje dalyvavau. Su daugeliu tuomet nepažįstamų merginų ir vaikinų laukėme pusryčių pečiais kūrenamoje buvusioje kaimo mokykloje. Vėsu, dar nėra brolių, tačiau visi linksmi, giedojome giesmes kol sušilome. Manau, kad brolių atvirumas, pasitikėjimas mumis, priėmimas, draugystė padeda atrasti ir priimti tiek save, tiek kitus, ir yra džiaugsmo šaltinis.

- Svarbus ir šios knygos pavadinimas – „Pašaukimo žemė. Žiedeliai“. Joje rasime Tiberiados brolių ir seserų liudijimus, bendruomenės draugų ir jai artimų dvasininkų pasakojimus. Jie pavadinami žiedeliais kaip ir šventojo Pranciškaus laikais. Kuo šie pasakojimai ypatingi?

- Ši knyga kaip saldainių dėžutė: trumpi, netikėti, džiaugsmingi (kartais pro ašaras), įkvepiantys pasakojimai, dar suvynioti į linksmų nuotraukų popierėlius. Atskleidžia tiberiadietišką kasdienybę, kiekvieno brolio ar sesės santykį su ja. Man ši knyga yra galimybė apsiauti vienuolio sandalais ir suprasti, kad tiek ji ar jis, tiek aš esame tokie patys žmonės.

- Koks žiedelis labiausiai įsiminė?

- Pralinksmino gyvenimiška istorija apie dvi Tiberiados seseris, kurioms kelyje prakiuro automobilio padanga. Labai gražūs knygoje jaunuolių pasidalinimai apie apsilankymą Tiberiados bendruomenėje. Džiaugiuosi, kad brolių ir seserų misijos Lietuvoje duoda vaisių.

- Knygoje vienuolė Benedicte Rollin Tiberiadą pavadina „evangeline kontrkultūra“. Skaitant knygą neapleido jausmas, kad ši bendruomenė kitokia... Kaip manai, kas ją daro išskirtine?

- Daugelis esame girdėję pasakymą – „nebūk juokingas“. Baltriškėse galiu nebijoti „būti juokingas“. Kai susipažįsti, bendrauji, dirbi, valgai, meldiesi su Tiberiados broliais ir seserimis, realiais žmonėmis, griūna įvairūs stereotipai apie Bažnyčią. Pvz., kad Bažnyčiai nerūpi jaunimas, kad vienuolėmis, vienuoliais, kunigais tampa tik silpni žmonės, kad būnant kataliku svarbiausia nedaryti nuodėmių, kad melstis nuobodu.

- Kuo ši knyga gali būti patraukli jaunam žmogui?

- Knygoje nėra pamokymų, instrukcijų ar teorijų. Jauni vienuoliai pasakoja trumpas istorijas, kaip tranzuodami, leisdami laiką su draugais, dirbdami ir pan. pastebėjo, kad Dievas yra šalia. Įkvepia jų pačių ar jų sutiktų žmonių pastangos gyventi tuo, kuo tiki, net jei dėl to tenka atsisakyti įvairių patogumų, rizikuoti nusivilti.

- Ką tau reiškia būti Tiberiados bendruomenės dalimi?

- Tiberiados bendruomenė man reiškia bendrystės, draugystės džiaugsmą. Čia radau daug gerų draugų. Taip pat tai reiškia mažas tarnystes šalia esančiam žmogui, kurių daug ir šioje knygoje aprašyta, ir kurios tą bendrystę kuria. Pvz., užkalbinti, paduoti sumuštinį, palaikyti giesmyną. Dar reiškia laisvės patirtį, kai bandai klausytis, ką Dievas čia ir dabar, šitoje bendruomenėje, tau sako, ir Jam atsiliepti.

Labai džiaugiuosi, kad žmona ir vaikai atranda Baltriškes, Tiberiados brolius ir seseris, kad galim kartu į stovyklas atvažiuoti.

- Kam rekomenduotum perskaityti „Pašaukimo žemę. Žiedelius“?

- Pirmiausia – tiems, kas pažįsta ir myli Tiberiados brolius ir seseris, dėl kokių nors priežasčių negali nuvažiuoti į Baltriškes, ir jau nebegali iškentėti. Tada – tiems, kurie mano, kad vienuoliai yra ateiviai iš kosmoso, kurie šioje žemėje užsiima neaišku kuo. Taip pat tiems, kuriems patiko Šventojo Pranciškaus žiedeliai.