Lietuvių kalbos vartosena tampa įvairesnė, bendrinė kalba išlieka prestižinė, tačiau regionų gyventojai ima palankiau vertinti vietinę kalbą. Tokius kalbos vartojimo pokyčius įvardija tyrimą „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai" atlikę mokslininkai.
Lietuvių kalbos instituto kalbininkai drauge su kolegomis iš įvairių šalies mokslo institucijų, bendradarbiaudami su užsienio tyrėjais, aiškinosi, kaip keičiasi požiūris į kalbą, jos vartoseną, kaip tai susiję su tapatybės, vertybių kaita, kuo lietuvių kalbos politika skiriasi nuo kitų valstybių.
Kalbininkės dr. Loretos Vaicekauskienės nuomone, pagal tai, kaip mūsų šalyje yra kontroliuojama kalba, esame artimiausi Kinijai. „Viskas yra natūralus pačių žmonių bendravimo produktas, kurio nei paveiksi, nei pakeisi. Mėginimas keisti pagal savo įsivaizdavimą yra politika, ir nemanau, kad tai kam nors yra labai gerai", – įsitikinusi L. Vaicekauskienė.
Savo ruoštu kalbininkas prof. Giedrius Subačius atkreipia dėmesį, jog įvairaus pobūdžio gąsdinimai, susiję su kalba ir jos vartojimu, tarsi atstumia, supriešina su pačia kalba. „Baimės akys didelės. Bet ar yra realus pagrindas? Aš sėdžiu užsidaręs ir man baisu. [...] Bet jeigu nori atsverti pasauliui, matai, kad yra daug visokių padrąsinančių pavyzdžių... Be abejo, mes nežinome, kas bus po tūkstančio metų", – sako G. Subačius.
Istoriko dr. Nerijaus Šepečio manymu, lietuvių kalbai negresia joks pavojus. Kalbos mokslas, anot jo, nuolatos turi atsigręžti į tai, kaip kalba žmonės. „Kai tai pripažįsti, grėsmės ar pavojų nelieka, tu džiaugiesi", – teigia jis.
– Kuo tokie tyrimai yra svarbūs?
L. Vaicekauskienė: Paprastai apie kalbą esą tik kalbininkai gali kalbėti, ypač apie socialinius dalykus. Bet tai netiesa. Jei atlieki mokslinį tyrimą, svarbu, kad būtų tos srities specialistas. O dėl kalbos metodų, įvairiausių eksperimentų arba vartosenos raidos tyrimo – niekada tokios apimties duomenų nebuvo tirta, niekada neturėta taip sukauptos medžiagos. Apie lietuvių kalbą reikia kalbėti remiantis mūsų mokslinių tyrimų duomenimis – pirmą kartą gautų mokslinių tyrimų duomenimis, o ne asmenine nuotaika, ne asmeninėmis emocijomis.
– Tyrimas parodė, kad bendrinė kalba tebėra prestižinė, bet požiūris į bendrinę kalbą keičiasi, liberalėja.
L. Vaicekauskienė: Bendrinė kalba apskritai yra dirbtinis reikalas. Jos, kaip tokios, nėra. Jeigu mes eitume į bet kokią kalbos bendruomenę, kuri bendrinės kalbos dar neturi, matytume, kad žmonėms tai ir nelošia, jos tiesiog nėra. Jie tik įsivaizduoja ir, kai kalba pagal savo įsivaizdavimą „prestižiškai„, „kaip iš rašto“ arba kai kuris nors kalbėtojas jiems rodosi kalbantis bendrine kalba, jie jį pamėgdžioja. Taip ir randasi bendrinė kalba. Bet ji visada yra variantiška, grynos, kaip kad mes įsivaizduojame, jos išvis nėra.
Iš mūsų tyrimų matyti, kad eiliniai Lietuvos žmonės bendrinę kalbą įsivaizduoja įvairiai, bet labiau krypsta į Vilniaus pusę. Mūsų kalbos normintojai, kurie tęsia tradiciją laikytis Jono Jablonskio parengtos bendrinės kalbos, sako, kad Vilniuje yra visai ne bendrinė kalba, Vilniuje ne tokia fonetika, ne toks kirčiavimas. Taigi matyti, kad bendruomenės, nuo kurios kalbos vartosena ir kitimas priklauso, ir kalbos normintojų požiūris nesutampa. Ir vieniems, ir kitiems tai pati geriausia kalba, bet jos turinys visiškai nesutampa. O eksperimentai su moksleiviais parodė, kad ir bendrinė, ir Vilniaus kalba pagal kai kurias savybes turi vienodą prestižą. Vadinasi, iš tiesų bendrinė kalba pasipildo Vilniaus kalbos bruožais. Arba bendrinė kalba iš tikrųjų yra gerokai variantiškesnė.
– Ar kinta požiūris į tarmes?
L. Vaicekauskienė: Viešojoje erdvėje labai nesikeičia. Tiesą sakant, labiau keičiasi į bendrinės kalbos pusę, nes anksčiau pašnekovų kalboje dar buvo justi tarmės, o dabar tai retas dalykas. Jis susijęs su bendrinės kalbos plitimu per mokyklą ir ypač su neigiamu tarmės stereotipu. Tarmiškai kalbėsi – pasirodysi ne toks protingas, ne toks rimtas ir pan. Taigi tarmės viešojoje erdvėje bruožų tikrai mažėja. Bet kartu reikia pasakyti, kad tarmės prestižas tame regione, tame rajone, kur tos tarmės kalbėtojų yra daugiau, neabejotinai auga. Tai matyti ir iš įvairiausių tarminių iniciatyvų, renginių, galimybių be baimės savo krašte viešai kalbėti tarmiškai ir pan. Tik tiek, kad tarmė uždaryta kaip į rezervatą.
– Kas lemia tokį santykį?
L. Vaicekauskienė: Lemia mūsų laikotarpis, miesto prestižas. Mieste vis tiek natūraliai pabrėžiama rašto prestižas, mokslo prestižas. Kai rašto kalba parengta viena kalba, viena atmaina, pagal ją žmonės stengiasi kalbėti.
– Tyrimas apima ir daugiau šalių. Ar Jūsų įvardytus pokyčius galima laikyti globaliais procesais?
L. Vaicekauskienė: Tai galima laikyti globaliais būtent šitos šiuolaikinės visuomenės raidos procesais, rašto, mokslo raidos procesais. Regionalizmas, kaip judėjimas, čia, sakyčiau, dar ne toks ir ryškus, kaip, tarkim, Prancūzijoje.
– Sakome, kad santykis su kalba liberalėja, kokia tokiu atvejų yra kalbininkų pozicija. Dažnai visuomenė į kai kuriuos kalbininkų vertinimus, nurodymus reaguoja ironiškai arba kritiškai. Susidaro dvi stovyklos – griežti kalbininkai ir visuomenė. Tad ar kalbininko vaidmuo turėtų keistis?
L. Vaicekauskienė: Man atrodo, kad kalbininkų pozicija privalo keistis ir privalo keistis pagal tai, kas yra moksle šiandien. Kai mes kalbame apie kalbos norminimą, tai – politika, tai nėra kalbotyra. Kalbotyroje ir kalboje nėra blogų arba gerų atmainų. Viskas yra natūralus pačių žmonių bendravimo produktas, kurio nei paveiksi, nei pakeisi. Mėginimas keisti pagal savo įsivaizdavimą yra politika, ir nemanau, kad tai kam nors yra labai gerai.
Galiu mūsų kalbos politiką palyginti su kitų valstybių kalbos politika. Paaiškėjo, kad mes Europoje neturime lygių. Žinoma, yra panašių procesų, pvz., romantizmo momentas, ypač jeigu būta kalbinės priespaudos, – šitai būdinga daugybei valstybių. Bet Lietuvai, kaip posovietinei valstybei, būdinga įstatymiškai numatyta prievolė ir baudos už gimtąją kalbą. Pagal kalbos autoritarizmą (prievolės, įstatymo, baudos, kontrolės, valstybės dalyvavimo, kišimosi į tokius smulkius kalbinius dalykus) mes artimiausi Kinijai.
– Tyrinėdami kalbą pažvelgėte ir į ideologinius pokyčius, tapatybės lūžius. Yra ir ryški gynybinė pozicija. Kodėl, pasak kai kurių intelektualų, turime ginti ir saugoti kalbą? Ar tam yra reali grėsmė?
N. Šepetys: Kai šiandien viešojoje erdvėje girdime padejavimų, kad kas nors Lietuvoje labai blogai, kai kalbama apie kalbą, kad ji miršta, žūva, labai dažnai skausmas yra tikras ir neišgalvotas. Klausimas, kuo jis remiasi. Man atrodo, kad tokius padejavimus sieja visiškas nesidomėjimas tuo, kas yra iš tikrųjų, nes šiuolaikinė lietuvių kalba klesti, žydi, yra įvairi, daugialypė. Kad kone kiekvienas žmogus rašydamas, kalbėdamas turi galimybę susikurti autorinį stilių, žmonės nesidomi. Jie domisi tuo, ką galime pavadinti pavojumi sistemai, normai, kuri nepripažįsta išimčių ir variantų.
Tuo metu, kai lietuvių kalba buvo kurta kaip sistema, ją reikėjo saugoti ir grėsmės (lenkų kalbos, tarmių) buvo tikros. Bet per šitiek metų nepastebėta, kad kalba labai stipriai pasikeitė ir tas rūpestis neturi jokio pagrindo. Kai apie tokius pavojus ar grėsmes kalba kalbininkai, turbūt turime reikalą su tokiu nusiteikimu, kad žmonės kuo nors labai domisi, rūpinasi. Bet jie juk tam tikrą laiką netyrinėjo tos kalbos, kuria kalba žmonės, – jie tyrinėjo kalbą, kaip sistemą. Ir rūpestis lietuvių kalba, kaip tikrove, pasikeitė rūpesčiu lietuvių kalba, kaip saugomu mokslinio tyrinėjimo objektu, – „čia mano daržas, nelįskite, aš geriau suprantu, kaip turi būti".
Iki šių laikų išsikerojęs gynimas dalykų, kuriems negresia pavojus, tarsi kažkokių šventų giraičių, kurių seniai nebėra. Kalbos mokslas nuolatos turi atsigręžti į tai, kaip kalba žmonės. Kai tai pripažįsti, grėsmės ar pavojų nelieka, tu džiaugiesi. Kalba įvairesnė ne tada, kai turi 28 tūkst. žodžių arklio plaukui pavadinti, o tada, kai žmonės gali žaisti žodžiais, susikalbėti ir nesusikalbėti. Ir vienas, ir kitas atveria daugybę galimybių. Su kalba reikia susidraugauti ne kaip instrumentu, o kaip su gyvu organizmu, kuris pats iš savęs turi daugybę įvairių galimybių. Ją reikia prisijaukinti. Labiausiai trūksta ne suvaldymo, o prisijaukinimo.
– Kaip vertinate viešojoje erdvėje gausiai išsakomas įvairias nuomones dėl kalbos, grėsmės jai? Kodė kyla tiek diskusijų?
G. Subačius: Kokį trejetą metų viešojoje erdvėje vyksta labai įdomių diskusijų apie kalbą. Tai mums įrodo, kalba labai svarbus dalykas, mums rūpi, mes turime savo nuomonę. Kuo įvairesnių nuomonių esama, tuo kalba stipresnė. Įvairovė yra kultūros stiprybė. Jeigu mes viską padarome vienodai, nušlifuojame žodžius, tokia sistema daug pažeidžiamesnė negu daugiasluoksnė.
– Daug diskusijų pastaruoju metu sulaukia kalbos kontrolės sistema. Kaip vertinate ją?
G. Subačius: Sovietmečiu buvo moralinė kontrolė – tarsi tu esi nevalyvas. O dabar, sulaužai įsakymą ar įsaką, iš tavęs gali paimti dalį tavo algos. Tai, man atrodo, toks labai nesveikintinas kelias, nes kalbos reikia mokyti maloniai, o ne grasinimais. Kalbos komisijoje buvau penketą metų ir truputį mačiau iš vidaus, kaip ten vyksta. Kalbos inspekcija kažkuriais metais baudų paskyrė už 2 tūkst. litų. Už tas baudas jie neišsilaiko. Vadinasi, jie tikrai nenori skirti baudų. Jie nori gąsdinti ar ką daryti?
Atvirame pasaulyje jaunas žmogus gali sakyti: klausykite, čia mane baksnoja, gąsdina, aš kalbėsiu rusiškai – niekas manęs negąsdins, kalbėsiu angliškai – niekas manęs negąsdins. Gąsdinimai tarsi atstumia, supriešina su savo kalba. Baimės akys didelės. Bet ar yra realus pagrindas? Aš sėdžiu užsidaręs ir man baisu. Jeigu nori bijoti, bijosi. Bet jeigu nori atsverti pasauliui, matai, kad yra daug visokių padrąsinančių pavyzdžių... Be abejo, mes nežinome, kas bus po tūkstančio metų.
– Ar egzistuoja lietuvių kalbos ir užsienio kalbų konfliktas?
G. Subačius: Pasaulyje yra dvi trys tarptautinės kalbos (kiti suskaičiuoja šešias). Ir nereikia lyginti su anglų kalba. Supraskime, kad tai globali kalba ir mums jos reikia ne sau, ne savo poreikiams, bet tam, kad darytume Lietuvą irgi globalią. Dabar kitas pasaulis, viskas yra įvairu. Ir bandymas sustabdyti kalbos raidą... Kas turi stabdymo kriterijus?
Galiu pasakyti pavyzdį, kas atsiranda daugelio bendrinių kalbų istorijoje. Truputį kartais ir banali būna ta bendrinė kalba, norisi įvairumo. Standartas laisvėja, ji vis tiek lieka bendrine kalba. Taip, kaip oras – jis yra. Man norisi pušų kvapo, man norisi alyvų kvapo. Tai nepaneigia viso šito, kad oras yra oras, bendrinė kalba yra bendrinė kalba. Jinai yra faktas ir norisi įvairovės.
Naujausi komentarai