Miesto meras Valdas Benkunskas savo pranešime mini 1982 m. pasiūlytą „Broken Window“ teoriją kaip kovos su grafičiais pagrindą. Teorija teigia, kad tvarkos ir estetikos pažeidimai skatina nusikalstamumą, todėl tokių smulkių pažeidimų kaip grafičiai toleravimas neva  gali  sukelti daugiau viešosios tvarkos pažeidimų. Tačiau šiandienos kontekste ši teorija vis labiau kritikuojama ir tampa nebetinkama kaip efektyvi miesto valdymo priemonė. Nors teorija buvo taikyta kai kuriose pasaulio vietose prieš kelis dešimtmečius, jos veiksmingumas dabartinėmis socialinėmis ir kultūrinėmis aplinkybėmis yra visuotinai abejotinas. Svarbu paminėti, kad mero sprendimu taip pat eliminuojamos visos legalios sienos. Taip miesto valdžia siekia visiškai pašalinti grafičius, tačiau didelei daliai visuomenės šie kūriniai yra neatsiejama miesto kultūros dalis. Grafičių šalininkams šios sienos nėra tik atsitiktiniai piešiniai – tai erdvė, kurioje susipina menas, saviraiška, protestas ir miesto istorija. Šis sprendimas kelia pagrindinį klausimą: kur yra riba tarp meno ir vandalizmo,  ar iš tiesų griežta nulinės tolerancijos politika prisideda prie miesto kultūrinio vystymosi?

V. Skorupskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Saviraiškos forma ar vandalizmas?

Grafičiai dažnai yra klaidingai pristatomi negatyviai, kaip vandalizmas, tačiau iš tikrųjų yra stipri saviraiškos forma, turinti gilias kultūrines šaknis. Norint geriau suprasti šiuolaikinį požiūrį į šią meno šaką ir jos reikšmę miestų kultūrai, verta pažvelgti į šio reiškinio atsiradimo istoriją.

Žodis „graffiti“ kilęs iš itališko „graffio“, reiškiančio „įbrėžimas“. Šio reiškinio ištakos siekia tūkstančius metų, kai senovės civilizacijos, tokios kaip Egipto, Graikijos ir Romos, palikdavo savo pėdsakų ant sienų, šventyklų ir paminklų. Jau I a. pr. Kr. romėnai rašė žinutes ant viešų pastatų, o kitapus vandenyno gyvenantys majai raižė įvairius piešinius. Tuo metu grafičiai nebuvo laikomi nelegaliais – Pompėjoje žmonės naudojo sienas magiškiems užkeikimams, eilėraščiams, politiniams šūkiams ar tiesiog pareiškimams „Aš buvau čia!“. Tik V a. pradėjo formuotis šiuolaikinė vandalizmo sąvoka, kai barbarų gentis, vadinama vandalais, sugriovė ir nusiaubė Romą. Terminas „vandalizmas“ atsirado tik po kelių šimtmečių – per Prancūzijos revoliuciją, siekiant apibūdinti meno kūrinių naikinimą. Ilgainiui grafičiai pradėti sieti su sąmoningai maištinga ir provokuojančia veikla, įgavusia vandalizmo atspalvį.

V. Skorupskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Šiuolaikinio grafičio evoliucija vyko kartu su kitais kontrkultūriniais judėjimais, kurie kėlė antiinstitucinę nuotaiką. Grafičių menininkai tuo metu taip pat kvestionavo viešosios erdvės nuosavybės ribas, pasisavindami metro vagonus, reklaminius stendus ir kitas miesto erdves savo žinutėms išreikšti. Įvairūs politiniai judėjimai taip pat naudojo sienas idėjoms skleisti – Antrojo pasaulinio karo metu tiek nacių, tiek pasipriešinimo judėjimai ženklino viešąsias erdves savo propaganda. Ypač ryškus šios kovos simbolis – grafičiais išmarginta Berlyno siena, kurios dalys šiandien yra saugomos muziejuose.

Grafičių menas, kurį šiandien gerai atpažįstame, pradėjo formuotis septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais tokiuose miestuose kaip Niujorkas. Jis tapo galinga priemone marginalizuotoms bendruomenėms išreikšti savo tapatybę, lūkesčius ir problemas. Prasidėję nuo paprastų žymų, grafičiai išaugo į sudėtingus meno kūrinius ir tapo neatsiejama hiphopo kultūros dalimi ir miesto meninės išraiškos forma.

V. Skorupskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Grafičiai populiarėjo kartu  su hiphopo raida – abi šios meno  išraiškos klestėjo miesto aplinkoje. Gatvės menas tapo įkvėpimu ir hiphopo madai, o metro, traukiniai ir miesto sienos buvo naudojamos kaip drobės politinėms pažiūroms ir bendruomenės ryšiams atspindėti. Grafičių menas daugeliui tapo savotiška terapija, padėjusia įprasminti jų būtį.

Palaipsniui grafičiai tapo priimtinesni visuomenėje – aštuntajame dešimtmetyje buvo pradėtos kurti vadinamosios grafičių sąjungos, o devintajame kai kurie menininkai buvo pakviesti į galerijas,  pažymint šio meno integraciją į meinstrymo kultūrą. Tai atvėrė naujų galimybių grafičių menininkams, kurie pradėjo bendradarbiauti su muziejais ir komerciniais prekių ženklais. Grafičiai atspindi miesto gyventojų pulsą, įamžina jų kasdienybę. Sukuriamas dialogas tarp menininko ir praeivio,  priverčiantis susimąstyti apie aplinkinį pasaulį ir atveriantis duris įvairioms diskusijoms.

„Nuo vandalizmo iki paveldo – Kauno gatvės menas“ kuruojama paroda. M. Žiūkaitės nuotr.

Kūrybos laisvė prieš miesto kontrolę

Siekiant geriau suprasti, kaip iškilusius pokyčius ir iššūkius mato grafičių kūrėjai, svarbu išgirsti jų pačių patirtis ir požiūrį. Vienas tokių kūrėjų yra Kipras Petrulis, žinomas kaip Trexus. Tai menininkas, kurio darbai puošia įvairių miestų sienas ir kuris aktyviai dalyvauja grafičių bendruomenėje.

Trexus asmeninio archyvo nuotr.

Visuomet mėgęs piešti, tačiau neradęs įkvėpimo formaliose meno pamokose, būdamas keturiolikos metų Kipras atrado grafičius. Tai buvo tarsi natūralus atsakas į nuviliančias tradicines dailės pamokas. Nors tuomet, anot Kipro, Vileikos (Naujosios Vilnios – red. past.) rajono sienos buvo išmargintos tokiais užrašais kaip „Nas“ ar „Tupac“ ir ryškiai skyrėsi nuo šiuolaikinių grafičių,  vis tiek atrodė daug patrauklesnė saviraiškos forma, paskatinusi jį įsitraukti į šią kultūrą.

Trexus asmeninio archyvo nuotr.

Kuriant gatvės meną Kiprui svarbiausia – kūrybos laisvė: „Mane labiausiai įkvepia tai, kad čia beveik nėra ribų: gali tiesiog ateiti, rasti sieną ir net nežinodamas, ką pieši, pasiimti spalvas ir pabandyti padaryti kažką naujo. Užuot planavęs, kaip tai turi atrodyti, leidžiu sau piešti būtent tą akimirką.“

Kalbant apie šiandienes sostinės aktualijas, atrodo, kad Vilnius niekada nebuvo laikomas itin draugišku miestu šiai meno formai. Kipras pastebi, kad miesto antigrafičių politika buvo gana griežta ir anksčiau, tačiau vis dėlto buvo tam tikra tolerancija. „Vilnius niekada nebuvo draugiškas grafičiams, bet jis priėmė jų egzistavimą“, – sakė jis. – Tai leido miestui po truputį gražėti, atsirado daugiau spalvų, viešosios erdvės tapo gyvesnės.“

Trexus Studio – Parodos siena. Trexus asmeninio archyvo nuotr.

Paklaustas apie nulinės tolerancijos projektą, Trexus teigia, kad ši griežta priemonė yra tarsi bandymas jėga išspręsti problemą, kurios subtilybės iki šiol liko nesuprastos. „Dabar vėl viskas prasidės iš naujo, tik dėl daugiau draudimų skleidžiama žinutė bus kitokia“, – komentavo jis ir pabrėžė, kad dabartinė miesto politika gali ne tik apriboti šią meno formą, bet ir sukelti naują įtampą tarp menininkų ir valdžios.

Dabartinę nulinės tolerancijos situaciją menininkas vertina atsargiai: „Kol kas šis projektas neįgavo pagreičio, tačiau meras labai griežtai stoja į vieną pusę. Man įdomu, kaip toli jis pasiruošęs eiti ir pakovoti už savo nuomonę, nes šiuo metu jis remiasi pasenusia informacija, kuri kitose Europos miestuose paprasčiausiai neveikia.“

Trexus Studio – graffiti. Trexus asmeninio archyvo nuotr.

Miesto mero teigimu, legalios grafičių sienos nepasiteisino – pasak jo, miestą bjaurojančių grafičių nemažėjo, taip pat nuolat sulaukta skundų iš gyventojų ir verslų. „Yra ilga diskusija, ar legali siena veikia ar ne, bet aš nelabai suprantu, kaip ji dar galėtų veikti kitaip, – jie tiesiog turėtų leisti žmonėms piešti, – komentavo Kipras. –  Žmonės kažkodėl tiki, kad jeigu leis piešti vienoje vietoje, sumažės tikimybė, kad kas nors nuspręs piešti kitur. Tačiau draudimas žmonėms piešti legaliai tikrai nesprendžia problemos, kuri jau egzistavo.“ Jo nuomone, tokių legalių vietų stoka tik dar labiau sunkina situaciją, nes nepaliekama jokios erdvės legaliam kūrimui. Taip vietoj dialogo ir edukacijos atsiranda griežtas draudimas, kuris, užuot mažinęs grafičių mieste, gali tik labiau skatinti pasipriešinimo judėjimą.

Trexus asmeninio archyvo nuotr.

Pasak Trexus, grafičiai yra konkrečių miesto vietovių atspindys, atskleidžiantis rajonų identitetą ir jų savitumą: „Tik kyla klausimas, kokį kelią žmonės nori pasirinkti: eiti Berlyno keliu, kuris pripažįsta grafičius kaip miesto kultūros dalį, ar Singapūro keliu, kuris siekia griežtos kontrolės? Vienas mano draugas yra sakęs, kad jeigu miestas būtų kaip uogienė, tai grafičiai būtų kaip pelėsis – jo neužtenka tiesiog nugramdyti, reikia keisti pačią uogienę.“

Kol valdžia skelbia, kad grafičiai teršia viešąją erdvę, menininkai kelia klausimų apie meno vertę ir viešosios erdvės nuosavybę. Kaip pastebi Trexus, grafičiai parodo, kaip jaučiasi pats miestas. Jis sako, kad daugelis Vilniaus perėjų su palaikymo piešiniais Ukrainai, kurie buvo svarbūs pabėgėliams ir leido jiems jaustis priimtiems, šiandien yra uždažyti pilkai.

Trexus asmeninio archyvo nuotr.

Grafičiai dažnai pasitelkiami norint išreikšti poziciją ar protestą dėl tam tikros neteisybės ar socialinės problemos. Pavyzdžiui, po George’o Floydo nužudymo visame pasaulyje atsirado daugybė viešųjų meno kūrinių, reaguojančių į šį įvykį.

Tokie kūriniai yra dokumentuojami ir archyvuojami projektuose, tokiuose kaip „The Urban Art Mapping“, kurį vykdo Sent Tomo universitetas Minesotoje. Tokio pobūdžio nepriklausomų, ne tik formaliai patvirtintų, kūrinių archyvavimas leidžia mums geriau suprasti mūsų laikmečio aktualijas iš įvairių perspektyvų, tai itin svarbu miestų istorijai.

Grafičiai viešosios erdvės tyrėjų akimis

Miesto sociologė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė, nuo 2004 m. fiksuojanti grafičius Vilniaus gatvėse, pastebi, kad nelegalūs užrašai ir piešiniai atskleidžia galios derybas dėl viešosios erdvės kontrolės. Anot jos, dabartinė nulinės tolerancijos politika sustiprins grafičių kaip vizualinio protesto formą, nes, miestui bandant kontroliuoti gatvės meną, daugiau kūrinių atsiras spontaniškai ir su ryškiu protesto skoniu. Sociologės manymu, miesto požiūris į grafičius yra subjektyvus – sterilumo ir kontrolės siekis gali atrodyti kaip gerovė vieniems, tačiau kitiems tai gali kelti klausimų apie kūrybos laisvę ir miesto identitetą. „Miesto savivaldybė yra vienas garsus balsas šiame pokalbyje, tačiau tikrai ne vienintelis“, – teigia Veronika. Socialinėje erdvėje grafičių archyvais besidalijanti tyrėja pastebi, kad ši meno forma yra alternatyvus pasakojimas apie miestą, kuriam perskaityti reikia specifinio žiūros kampo, ir praėjus tam tikram laikui, miestui ir grafičių scenai pasikeitus negrįžtamai, fotoarchyvai įgaus istorinę vertę.

M. Žiūkaitės nuotr.

„Nulinės tolerancijos“ projektą sociologė vertina įtariai: „Nuojauta sako, kad tokia pompastiška akcija kaip nors gali būti susijusi su rinkimų laikotarpiu ir poreikiu kurti vienokį ar kitokį politikų įvaizdį. Kiek tai susiję su įsigilinimu į Vilniaus dvasią, miesto ir skirtingų jo dalių autentiškumą – čia jau kitas klausimas.“

Urbanistinio meno tyrinėtoja Milda Žiūkaitė taip pat įžvelgia daugialypį grafičių santykį su miesto kultūra ir tapatybe. Anot jos, ši meno rūšis, kuri svarbi visuomenės daliai, gali būti laikoma paveldu, tačiau ne kiekvienas urbanistinio meno kūrinys turėtų patekti į kultūros paveldo sąrašą. Milda pastebi, kad grafičių įpaveldinimas yra gana sudėtingas procesas dėl laikinumo ir nelegalumo aspektų, kurie yra labai svarbūs jo kūrėjams.

Tyrinėtoja pabrėžia, kad grafičiai dažnai siejami su jaunimu, o oficialūs urbanistiniai kūriniai – su labiau išsilavinusiais menininkais. Vis dėlto tai netikslu, nes daugelis žymių legalios gatvės meno scenos kūrėjų savo kelią pradėjo būtent nuo nelegalių grafičių. „Daugelyje Europos miestų grafičiai puikiai sugyvena su legaliu ir nelegaliu gatvės menu, o kai kurie piešiniai tampa miesto vizitinėmis kortelėmis“, – sakė Milda. Lietuvoje Kaunas ir Marijampolė yra pavyzdžiai, kur miestai savo identitetą atskleidžia per gatvės meną, organizuodami festivalius ir kurdami erdves legaliems kūriniams. Vilniuje tokios galimybės neskatinamos, o „Nulinės tolerancijos“ projektas neatitinka liberalios ir atviros miesto vizijos. Milda Žiūkaitė taip pat pabrėžia, kad dabartinė situacija gali būti dvejopa: draudimai gali būti suvokiami kaip didesnė paskata kurti. Ji pateikia pavyzdį, kaip aštuntajame dešimtmetyje Niujorko valdžia investavo milžiniškus išteklius kovai su grafičiais, tačiau tai tik paskatino jo plėtrą ir įkvėpė naujų formų, kurios vėliau paplito visame pasaulyje.

Swampfest 2023 m. V. Urbonaitės asmeninio archyvo nuotr.

Rengdama savo magistro darbą tyrinėtoja analizavo urbanistinio meno formas įvairiuose Lietuvos miestuose ir pastebėjo, kad Vilnius visada buvo griežtesnis grafičių atžvilgiu nei kiti miestai, tokie kaip Kaunas, kuriame jau seniai egzistuoja kūrybos laisvės ir finansavimo modeliai. Vilniaus valdžiai turėtų būti svarbu ne tik kurti instagraminius meno objektus, bet ir įsiklausyti į kūrėjų pozicijas, skatinti dialogą.

Straipsnyje iškeltas Vilniaus „Nulinės tolerancijos“ projektas, siekiantis pašalinti grafičius iš miesto erdvių, atspindi platesnį filosofinį klausimą apie tai, kaip mes suvokiame viešąją erdvę, meną ir kultūrą. Miesto sienos tampa kovos lauku tarp skirtingų požiūrių į tai, kas yra viešosios erdvės tapatybė, kieno balsai yra išgirsti ir kas lemia kultūrinį miesto veidą.

Grafičiai nėra tik meno ar vandalizmo klausimas – tai visuomenės veidrodis, atspindintis ne tik asmeninę saviraišką, bet ir kolektyvinę miesto dvasią. Grafičių kultūra gali reikšti protestą ir pasipriešinimą, tačiau kartu ji tampa kūrybiniu dialogu, kuris leidžia miestui kvėpuoti ir augti. Menininkų, tyrėjų ir visuomenės dialogas apie miesto erdvės vertę ir kūrybinį identitetą yra esminis procesas, kuris neleidžia miestui tapti vieningam. Taip kyla klausimas: ar miesto valdžios sprendimai turėtų siekti suvaldyti kūrybą, ar, atvirkščiai, skatinti įvairių balsų pasireiškimą ir įvairovę?

Galbūt miesto gyvybingumas yra jo neapibrėžtumas ir gebėjimas priimti tą įvairovę, nes grafičiai, kaip trumpalaikis ir spontaniškas menas, leidžia miestui nuolat keistis ir atspindėti laikmečio dvasią. Todėl diskusija apie grafičius – tai ne tik kalba apie meno ir vandalizmo ribas, bet ir apie miestiečių teisę dalyvauti formuojant miesto identitetą.