„Keista bjauri žuvis“: žmonės yra labai keistos, bjaurios rožinės žuvys

– Pradėkime nuo pavadinimo. Kokia jo istorija?

J. Č.: Man atrodo, kad iš tiesų nėra tokia jau stebuklinga to pavadinimo istorija. Jo reikėjo ir kaip daugelis dalykų pas mus, jis atsirado iš jausminių sąsajų. Jis gimė mums bežaidžiant, besijuokiant ir visai tiko. Labai mėgstu žaisti žaidimą, kuris vadinasi „Kokį stilių groja“. Su kuo nors kalbame, kažkas pasako įdomią frazę ir tada klausi: jei tokiu pavadinimu būtų grupė, kokio stiliaus muziką ji grotų? Buvo laikas, kai mums reikėjo pavadinimo, nes jau norėjosi groti, ir tada žaidėme žaidimą, koks galėtų būti mūsų grupės pavadinimas.

A. K.: Frazė „keista bjauri žuvis“ atsirado visai netyčia. Kažkuris iš mūsų ją ištarė visai kitame kontekste, kažkas pasakė, kad tai galėtų būti mūsų grupės pavadinimas, ir tada pagalvojome: tai, ką mes grojame, ir skamba kaip keista bjauri žuvis.

– Ar visa frazė gimė iš karto?

A. K.: Taip, visa iš karto.

J. Č.: Aš dar kažką atsimenu apie variantą „galaktinė žuvis“, bet mums labiau tiko ir patiko „keista bjauri žuvis“.

– Jūsų grupės pavadinimas gali sukelti dvejopų asociacijų. Vienus jis gali suintriguoti paklausyti jūsų muzikos, o kitus atstumti.

A. K.: Taip, bet tiems žmonėms, kuriuos taip gali paveikti mūsų pavadinimas, ir nereikia mūsų muzikos klausyti. Mūsų muzika yra plačiau mąstantiems, kurių taip lengvai neatbaidys mūsų nestandartinis pavadinimas. Jis labai gerai apibūdina tai, ką mes grojame.

R. Šeškaičio nuotr.

– Ar dažnai žmonės paklausia, koks yra jūsų stilius?

A. K.: Na, taip. Mes tada sakome: experimental. Kai nežinai, geriausia sakyti: experimental (šypsosi).

J. Č.: Mes grojame ir nežinome, kaip tai skamba. Tai yra daugelio skirtingų dalykų sumetimas į vieną katilą. Čia jaučiasi skirtingos įtakos, kurias padarė mūsų klausoma muzika. Viskas sumesta į vieną katilą ir gerai pakratyta.

– Ar jūsų kryptis daugiau džiazinė?

A. K.: Aš taip nepasakyčiau. Mes galime groti festyvalyje „Vilnius Mama Jazz“ ir puikiai ten atrodyti. Galime su pankroko grupėmis groti „Skylėje“ ir puikiai tikti. Galime su kažkokiais eksperimentiniais elektronščikais pagroti, galime su roko grupėmis, galime „Velnio akmenyje“.

J. Č.: Iš džiazinės pusės yra tas laisvos, eksperimentinės, momentinės, improvizacinių elementų turinčios muzikos motyvas. Galbūt pati mąstysena yra džiazinė.

A. K.: Tu labai gerai įvardijai. Tiesiog toks džiazinis savęs neįstatymas į rėmus.

R. Šeškaičio nuotr.

– Kiek jūsų muzikoje yra improvizacijos?

J. Č.: Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra improvizacija. Mes grojame pagal emocinį žemėlapį. Žinome, kur veda mūsų kelionė, žinome kryptis. Yra surepetuota struktūra, o joje atsiranda improvizacinių elementų.

A. K.: Taip, yra labai didelis skirtumas tarp to, ką groja Julius, ir to, ką groju aš. Improvizacijos, tiesiogine to žodžio prasme, pas mane yra daugiau, nes aš tam turiu daugiau laisvės. Bet kokiu atveju kūrinys turi labai aiškią struktūrą, tik mes joje plaukiojame. Kai kada yra tikslūs perėjimai, kur mes duodame vienas kitam ženklus. Julius dažnai mėgsta pabrėžti, kad nelabai mėgsta tai vadinti improvizacija, o labiau buvimu momente. Iš savo pusės, tai aš tikrai sau leidžiu kuo toliau, tuo dažniau improvizuoti tų rėmų viduje, nes tiesiog vis geriau įvaldau instrumentą. Kartais koncerte atsiranda naujų dalykų, nes norisi kažką naujo pamėginti. Leidžiu sau tai daryti, nes pasitikiu savimi, ir tada improvizacijos būna tikrai nemažai.

– Paminėjote žodžius: kelionė, žemėlapis. Kokia yra ta kelionė? Kur jos pradžia? Ar yra pabaiga?

J. Č. : Kur gabalas prasideda ir kur baigiasi (šypsosi).

– Man atrodo, kad jūsų gabalai yra be pradžios ir be pabaigos. Neaišku, kur jie prasideda, ir galėtų niekada nesibaigti.

A. K.: Tada labai pavargtume (šypsosi).

J. Č.: Jei apie tą žemėlapį, žiūrėjau keletą filmų, kur režisieriai pasakojo, kad ateina su pradine idėja, be scenarijaus, o scenarijų rašo kartu su aktoriais, kad išgautų tą laisvumą, tikrą kalbą. Yra pažymėtos tik pagrindinės emocinės vietos. Taip ir pas mus. Ar mes norime pasiekti labai įtemptą vietą, ar atsipalaidavimo, ar laisviau, greičiau, agresyviau. Kaip keičiasi emocijos, kaip jos keliauja per visą kompoziciją. Tai tvarka, kur viena vieta kitą užaugina.

A. K.: Kadangi esu iš vizualiųjų menų pasaulio, mąstau vaizdais. Anksčiau, kai mes dar nekoncertuodavome, o tik repetuodavome, būdavo, Julius kažką pagroja, o aš jam papasakoju, kas ten vyksta. Pastaruoju metu pastebėjau, kad to pasakojimo būna vis mažiau ir mes jau daugiau kalbame ne daiktavardžiais, o būdvardžiais. Jau pradėjome iki galo išjausti muziką, kaip ir su kiekvienu abstrakčiu menu (manau, ir mes čia kuriame abstraktų garso meną), kiekvienas žmogus gali jį interpretuoti savaip ir man tai labai patinka.

R. Šeškaičio nuotr.

– Kada yra jūsų grupės gimtadienis?

A. K.: Man atrodo, kad gruodžio 1-ąją.

J. Č.: Gali būti.

A. K.: Kažkaip esu įsiminusi šią datą. Šiais metais bus jau šešeri metai... Tikrai tiek daug?

J. Č.: Ši vasara buvo trečia, kai išlindome iš rūsio, o prieš tai tris buvome rūsyje.

– Tris vasaras lindėjote rūsyje?

J. Č.: Mes labai ilgai ieškojome, kas gali išeiti. Ir aš tuo labai džiaugiuosi. Neskubėjome. Tada ir gali būti tokia grupė be stiliaus. Skyrėme daug laiko formų paieškai. Buvo tokių etapų, kai galvojome, kad jau radome, kad jau yra gabalas, bet supratome, kad dar ne.

A. K.: Man labai patinka, kad mes sau tai leidome. Mūsų tikslas nebuvo išgarsėti. Mūsų tikslas buvo kartu groti įdomią muziką. Kol mūsų pačių ji neįtikino, tol ir nelindome į viešumą. Man atrodo, kad dėl to mums dabar gerai sekasi. Dėl to, kad visa tai įvyko nuoširdžiai, nes prieš parodydami žmonėms, ką darome, įsitikinome, kad mums patiems tai patinka ir yra unikalu. Tikrai nešvaistėme laiko veltui.

– Aiste, kas jums sekasi?

A. K.: Sekasi tai, kad prieš metus laimėjome „Novus“ konkursą. Atsirado gana daug koncertų, nemažai dėmesio. Mus pakvietė į „Mama Jazz“ showcase‘ą, kur buvo labai geri atsiliepimai. Tai vadinčiau sėkme. Jaučiu, kad įdėtas darbas atsiperka.

– Po šešerių metų išleidote pirmą albumą.

A. K.: Po penkerių su puse.

R. Šeškaičio nuotr.

– Kokių atsiliepimų girdėjote apie albumą? Beje, ar jis yra kokiu nors fiziniu pavidalu?

A. K.: Ne, nėra. Nusprendėme, kad mūsų debiutinio albumo jokiu fiziniu pavidalu nebus. Juo esu labai patenkinta. Padarėme viską maksimaliai gerai. Esu patenkinta Ado Gecevičiaus darbu – tiek įrašu, tiek masteringu. Manau, jis tikrai pridėjo savo spalvą. Mūsų albumas yra live‘as. To maždaug ir norėjome. Atsiliepimų buvo įvairių. Daugiausia teigiamų. Keletas žmonių pasakė, kad gal trūksta tos energijos, kuri būna per koncertus. Negaliu jiems prieštarauti, bet man sunku įvertinti, nes negaliu mūsų koncertų paklausyti kaip žiūrovė.

J. Č.: Man atrodo, kad albumas yra išlauktas. Tie trys kūriniai yra mūsų istorija ir tas emocinis žemėlapis – pagreitėjimai, sulėtėjimai. Mums labai patinka, grojame tik gyvai ir norėjome, kad toks albumas būtų. Turime ir įrašų sesijos vaizdo įrašą, kuriuo taip pat labai džiaugiamės. Nes mūsų muziką svarbu ir matyti – kaip viskas vyksta ir vystosi. Kaip debiutinis, tai tikrai stiprus pirmas žingsnis.

– Papasakokite apie savo kūrybos procesą.

A. K.: Jis yra visiškai bendras ir man labai patinka, nes visose grupėse, kuriose groju, procesas yra visiškai kitoks. Su Juliumi jis yra labai organiškas. Prasideda nuo to, kad Julius pasiūlo idėją, dažniausiai labai abstrakčią, ir mes pradedame improvizuoti. Improvizuojame, tada pakalbame apie tai ir vėl grojame. Tada viską paliekame susigulėti. Ateiname po kelių dienų, o per tą laiką abu būname kažką pagalvoję. To ilgo proceso metu atkrenta tai, kas nereikalinga, kas galbūt nuobodu, o geri dalykai lieka. Man labai patinka, kad abu esame perfekcionistai ir duodame vienas kitam laiko. Nors yra daug improvizacijos, norisi iki smulkmenų iškrapštyti, kad kūrinys būtų išbaigtas.

J. Č.: Atsiranda pagrindinės plotmės, tada prieskoniukų, naujų ženklų. Labai bendras darbas. Net jei aš kažkokią idėją pasiūlau, ji labai mutuoja, nes tai yra mūsų abiejų ieškojimai. Man vienam yra vienaip, o kartu atsiranda energija. Po viso repeticijos potyrio dar pamedituoji, pagalvoji, kuria kryptimi tai veda.

– Tiek jūsų albumo, tiek kompozicijų pavadinimai yra susiję su vandeniu. Kodėl?

J. Č.: Nes aš bijau vandens.

A. K.: Čia yra labai juokingas dalykas. Juliau, gali papasakoti.

J. Č.: Nėra čia daug ko pasakoti. Jaučiuosi nemaloniai vandenyje ir galvojau, kad visi taip jaučiasi. Tada sužinojau, kad žmonės mėgsta vandenį. Taip supratau, kad aš bijau vandens. Kai supratau, kad bijau, tada ir intelektualiai žinau, kad bijau. Vaikystėje sapnuodavau, kad skęstu, bet vėliau mama pasakė, kad tai ne sapnas – būdamas mažas iš tiesų skendau.

A. K.: Man yra atvirkščiai, nes aš vandenį labai mėgstu. Visada, ypač ežere, plaukiu toli ir plaukiu gerai. Jei net mėšlungis sutrauktų koją, galiu atsigulti ant nugaros ir plūduriuoti. Ir čia išėjo toks mūsų susidūrimas vandenyje (šypsosi).

Dėl albumo pavadinimo – viską darome ir rimtai, ir su ironija vienu metu. „Legs are for Swimming“ – tai, kad mes esame keista bjauri žuvis, bet kojos yra plaukimui. O žuvis juk neturi kojų. Kojos lyg ir vaikščiojimui turėtų būti, o ne plaukimui. Ta visa ironija tokiais sluoksniais kraunasi ir man labai patinka.

J. Č.: Nes ir žmonės yra labai keistos ir labai bjaurios, kažkokios rožinės žuvys. Yra labai smagių paveikslėlių, kuriuose pavaizduotos žuvys su kojomis. Kojų pridėjimas žuvims yra kaip išvirkščia undinėlė. Tos kojos yra toks žaismingas dalykas, kas yra žuvys, kas nėra žuvys. Tai vėl kelionės motyvas. To take a trip, to take a swim yra keliauti. Keliauji iš A į B. Tie mūsų ilgi gabalai – daugiau bangų, mažiau bangų, stipresnė srovė, silpnesnė srovė. Kojos skirtos keliauti, ausys skirtos klausyti.

A. K.: Dar prisiminiau, kad tu sakei, jog sapnuoji nesmagius dalykus su vandeniu, tai vėl atsiranda kontrastas, nes aš dažnai sapnuoju vandenį, kad plaukiu, ir tie sapnai būna labai gražūs. Plaukiu vandenyje, kuris yra ramus, kuriame saugu, kur labai gražus dugnas – mėlynas arba skaisčiai žalias, aplinkui graži gamta. Visada būna labai įdomus tripas.

J. Č.: Tai aš einu kuo toliau nuo vandens visomis prasmėmis.

R. Šeškaičio nuotr.

– Pakalbėkime apie muzikines įtakas.

A. K.: Ši tema man patinka. Mes su Juliumi klausomės daug ir įvairiausios muzikos. Man labai patinka, kaip Julius jaučia ir mėgaujasi muzika. Klausome skirtingos muzikos ir ja dalijamės. Šiuo metu pas mane dominuoja noise grupės – „Gilla Band“, „Death Grips“, „clipping.“, „Zach Hill“, „Lingua Ignota“, „Sightings“. Dar būtinai turiu paminėti grupę, kuri pakeitė mano gyvenimą, visiškai nunešė stogą, tai – „The Young Mothers“. Labai didelę įtaką padarė pankrokas, tada laisvasis džiazas, nemažai metalo, ypač progresyvaus metalo. Julius daug įvairios elektronikos parodo. Įvairiausia eksperimentinė muzika, įvairiausi nukrypimai nuo to paties pankroko, džiazo.

J. Č.: Man pirmi didžiausi iššūkiai, kai mes pradėjome groti su Aiste, buvo pasivyti tą tempą. Buvau daugiau susipažinęs su atmosferine muzika. Buvo smagus iššūkis, kaip iš savo mąstysenos pereiti į kitą, kaip dalykai susijungia, susiranda vienas kitą. Tai buvo Aistės įtaka. Mano muzikinė pradžia buvo įvairūs metalo stiliai, tada nuėjau į ambient, drone. Buvo labai smagu ieškoti su Aiste, kur mūsų muzikos susitinka, kur kontrastuoja. Kadangi groju lemputėmis, tai ir klausau daugiau elektronikos, visokių su ja susijusių eksperimentų.

– Ar yra lietuviškų įtakų?

J. Č.: Tikrai yra. Labai džiaugiuosi mūsų lietuviška scena, kiek mes daug eksperimentuojame, ieškome. Galime pradėti nuo...

Abu: „Sheep Got Waxed“! ☺

J. Č.: Tas jų elektronikos ir gyvo garso, skirtingų manierų...

A. K.: Ir struktūriškumas. Jie lyg ir džiazą groja, bet jų labai aiškios, tiesios struktūros. Mūsų muzikos jau kitaip, bet jų įtaka yra labai didelė. Apskritai džiaugiuosi Lietuvos scena. Esame labai turtingos kultūros atstovai! Tiek daug visko turime ir tokios aukštos kokybės! Pvz., visa laisvojo džiazo scena, kokie vyksta festivaliai, kokios žvaigždės atvažiuoja, kokio lygio vietinių muzikantų yra. Dabar jau tarsi ir įeiname į šitą sceną, bet aš labai ilgą laiką net nesvajojau, kad grosiu kokioje nors džiazo scenoje. Grodavau pankroką ir vaikščiodavau į džiazo festivalius. Jau tada stebėjausi, kad pas mus tokie jauni žmonės šitaip groja! Visas Liudo Mockūno improvizacinės muzikos magistrantų kursas. Ir ne tik jie. Dar norėčiau paminėti, kad man įtaką daro ir vieta, kurioje repetuojame, – „Skylė“. Tai yra pankų vieta ir ateina iš kažkokių „pasidaryk pats idėjų“. Kad ir į kokią sceną eitum, nepamiršti, iš kur atėjai, ir vis tiek tas pankrokas seka paskui tave ir atsispindi muzikoje, kurią groji.

J. Č.: Man, kaip jaunam žmogui, patinka „Balti triušiai“, „Avaspo“, „Arma“, tie visi išlindimai iš struktūros ir ieškojimai. Tie patys „Quark Effect“.

A. K.: Po truputį atrandu šiuolaikinę akademinę muziką. Kai pamatau, ką jauni žmonės, ką tik pabaigę kompozicijos bakalauro studijas, kuria... Vau! Turime labai talentingų ir darbščių žmonių.