"Menas keramikės darbuose įgauna plačią prasmę, kintančią sulig įvairiomis kūrinių formomis ir koncepcijomis: nuo plastiškų moterų figūrų, estetiškų interjero personažų iki dekoratyvių, visiškai sumažintų realybės objektų formų juvelyrikoje ir viskas kuriama iš porceliano, į kurį, atrodo, trapu ir pažiūrėti. Kaip toji kova, kuri visada išmuša iš vėžių, tačiau atveria naujus kelius, taip ir D.Ragauskaitės kūriniai – iš pirmo žvilgsnio trapūs ir estetiški, iš tiesų yra ilgaamžės, nugludintos gyvenimo tiesos.

– Autoportretas tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Tai asmeniškas kūrinys, kuriame bandai suvokti, užfiksuoti save tam tikru gyvenimo etapu. Iki šiol esu sukūrusi tik vieną autoportretą. Manau, jog taip yra todėl, kad nemėgstu savęs afišuoti, vertinu privatumą ir... mažiau – visada yra daugiau. Tiesa, studijuodama, esu sukūrusi piešinių ciklą "Būsenos", kurį sudaro autoportretai.

– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– "Praeities portretas" yra sentimentalus, nostalgiškas žvilgsnis į praeitį – į 2007-uosius, kai pirmą kartą teko vykti į Vokietiją pagal studentų mainų programą. Naivus ir šiuolaikinio meno nesužalotas žvilgsnis, rankoje rūkstanti cigaretė ir vidinė kova, stengiantis rasti atsakymą į klausimą, kas yra menas. Tai buvo atradimų, naujovių ir kertinių prioritetų meno suvokime atsirinkimo laikas. Taigi – išorinė estetika ir vidinis chaosas. Manau, kad būtent taip ir gimsta menas: iš chaoso, kovos, sunkumų. Kaip Friedrichas Nietzsche rašė: "Reikia turėti savyje chaosą, kad pagimdytum virpančią žvaigždę." Sunku pasakyti, kur yra tas pagražintas "aš". Kuriant meną nėra objektyvumo, tai iš esmės ir yra įdomu.

Naivus ir šiuolaikinio meno nesužalotas žvilgsnis, rankoje rūkstanti cigaretė ir vidinė kova, stengiantis rasti atsakymą į klausimą, kas yra menas.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save? Kur fokusuojamas žvilgsnis?

– Paradoksalu – visi gyvename čia ir dabar, bet mintimis dažniausiai niekada nebūname čia. Esame linkę koncentruotis į ateitį arba praeitį. "Praeities portretas" būtent ir yra tas trumpas blyksnis iš čia į ten ir – į save. Labai sunku suvokti esamos dienos ar laikotarpio svarbą (ypač sau pačiam), todėl tik per savianalizę, reflekciją ir tam tikrą laiko atkarpą tai suprasti pasidaro lengviau, nes pagaliau turi patirties, kurią gali analizuoti, žinodamas ir priežastis, ir pasekmes.

– Kūrinys labiau savianalizės ar saviraiškos rezultatas?

– Savireflekcijos išraiška.

– Ar autoportrete atsiskleidžia jūsų charakteris?

– Manau, kad taip. O jums kaip atrodo? Tiesa, dabar plaukai šviesesni…

– Kas tampa lemiamu faktoriumi, pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Man niekada nekilo tokio klausimo. Tik porcelianas.

– Kurdama autoportretą, esate ir portretuojamoji, ir kūrėja. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save, kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Šiuo darbu kalbu tiesiai – vaizduoju merginą, kuri ir esu aš.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Prisiminimų medija. Turiu to meto fotografijų, tačiau kurdama šį kūrinį į jas nežiūrėjau.

– Kuo rėmėtės ieškodama autoportreto spalvinės išraiškos?

– Prisiminimais ir dabartimi. Leidau sau šiek tiek pameluoti, tuo metu turėjau trumpesnius plaukus ir nerišdavau jų į kuodą, tačiau dabar – rišu.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Kūrinio fonas yra kintantis triukšmas, priklausantis nuo to, kur jis yra eksponuojamas. Dabar jį galima pamatyti "Parko galerijoje", Kaune.

– Darbo formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Tikrai taip, formatas – tik formalumas, jo visiškai nesureikšminu. Na, gal nebent tai, kad mažesni dalykai man – svarbesni.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Praeitį.

– Kiek laiko užtruko sukurti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Sudėtingas klausimas. O jūsų nuotaika ir jausenos kinta, kai prisiminimais grįžtate atgal?

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Tuo, kad yra pirmas ir kol kas vienintelis porceliane kurtas autoportretas.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Šypsausi ir galvoju... Gal šokiruosiu, bet darbas nėra politiškas, nes per daug asmeniškas – apie jaunystę, savęs paiešką ir galbūt net maištą. Dabarties aktualijos? Socialinė problematika – žalingų įpročių turintis jaunimas? Tačiau aš to neakcentuočiau, bet žiūrint iš šalies – tokia mintis gali kilti.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Jauna mergina, besimėgaujanti dabarties akimirka. Čia ir dabar.