„BRAND NEW“

„Science Fiction“

„Procrastinate! Music Traitors“

Vasaros pabaigoje įvyko tai, ko nesitikėjo niekas: „Brand New“ albumas „Science Fiction“ pakilo į pirmąją vietą Amerikoje. Pirmas toks atvejis nuo 2000-ųjų grojančios Niujorko emo grupės istorijoje. Kartu ir pirmas nepriklausomoje įrašų kompanijoje išleistas albumas, šiemet pakilęs taip aukštai.

Viešųjų ryšių specialistai muzikantus išmokė muziką pristatyti garsiai. Įrašei albumą – siųsk dainas radijo stotims, kurk klipus, dalyk interviu, na, bent jau spaudos pranešimą išsiųsk. „Brand New“ neįvykdė nė vieno iš punktų. Tiesiog feisbuke parašė, kad turi naują albumą – pirmą po aštuonerių metų pertraukos. Ir klausytojai lengvai pamišo.

Viešieji ryšiai nėra viskas. Jeigu suspaustum muzikos pasaulį iki pačios jo esmės, liktų vienintelis dalykas, kuris išties rūpi: ar gebi rašyti dainas, ar ne. „Brand New“ geba fenomenaliai. Debiutavę, kaip tuo metu atrodė, dar viena ankstyvų 2000-ųjų poppankiška grupė, jie nusprendė, kad vien garsiai groti ir rėkti negana. Atitrūkę nuo juodų akių ir kirpčių emo kultūros (kuriai išties niekada ir nepriklausė – vis dar atrodo kaip nuobodžiausi bičai gatvėje), jie pavertė šias tris raides meno forma.

Ilgos karjeros metu pasirinkę būti industrijos šešėlyje, bet maitinę klausytojus tuo, kas svarbiausia, – muzika, jie tapo labiau kultu nei muzikos grupe. Dauguma nežino, kas yra „Brand New“, didelė dalis paklausiusiųjų nesupranta, bet likusieji atiduos paskutinius dolerius, kad patektų į jų koncertus.

„Science Fiction“ grupės mitologiją tik dar labiau sustiprina. Klausytis šio albumo – it eiti pas psichoanalitiką. Ne veltui įžanginė daina, vaiduokliška „Lit Me Up“ prasideda paciento, perėjusio 400 valandų intensyvią terapiją, balso įrašu. Grupės vokalistas Jesse Lacey pats patyrė depresiją ir apie ją rašo atvirai. Bene radijiškiausias albumo kūrinys „Can’t Get It Out“ kalba, kaip sirgdamas  tiesiog negali ištraukti to spyglio, esančio viduje ir trukdančio judėti į priekį. Kad ir kaip norėtum. Iš kitų dainų autorių, kurie rašo apie savo psichines problemas, Jesse išsiskiria kūrybiškumu. Jo žodžius gali skaityti it prozą.

„Brand New“ paradoksas visada buvo, kad jų muzikos klausytis yra savotiškai… smagu. Jų dainos gydo, o ne laidoja. „Science Fiction“ albume – ypač. Jos melodingos, skirtingos ir žaismingos kaip jokiame kitame „Brand New“ įraše lig šiol. „Desert“ yra fankiškiausia grupės daina, neįsivaizduojama jokiame kitame grupės albume, „Could Never Be Heaven“ – gražiausia šiemet parašyta baladė, gigantiška „Same Logic / Teeth“ – pavyzdys, kaip grupė geba rašyti ilgas, kelių dalių emo operas (prisiminkite „Limousine“ ar „Good To Know That If I Ever Need Attention All I Have To Do Is Die“). Grupės albumą „The Devil And God Are Raging Inside Me“ galima laikyti emo muzikos viršūne, o „Science Fiction“ yra lygiavertis jo partneris.

„Science Fiction“ – galbūt paskutinis „Brand New“ albumas. Tai būtų praradimas. Niekas šiandien negroja taip – laimingi žmonės, įsigiję bilietus į tuos kelis „Brand New“ koncertus Europoje. Bet jeigu grupė išties nueis savo keliais, „Science Fiction“ yra geriausia įsivaizduojama pabaiga.

Geriausia daina: „Same Logic / Teeth“

100 / 100

„THE WAR ON DRUGS“

„A Deeper Understanding“

„Atlantic“

Reta dabarties roko grupė turi tokį atpažįstamą skambesį kaip iš Filadelfijos kilę „The War On Drugs“. Išgirsti pirmąsias naujojo albumo „A Deeper Understanding“ natas ir žinai, kad čia jie: nostalgiški, pulsuojantys ir keistai romantiški. Bet kartu grupės muzika, rodos, tokia girdėta. „Juk čia Springsteenas!“, – manysi išgirdęs ir būsi teisus. „The War On Drugs“ idealiai dera greta devintojo dešimtmečio roko – ne tik Boso, bet ir „Dire Straits“ ar net Bryano Adamso, kai šis nebūna per daug dramatiškas (retai). Tuo pat metu „A Deeper Understanding“ skamba labai šviežiai. Šios dainos užpildo kambarį, galvą ir širdį. Įrodymas, kad geriausia muzika jau sukurta, o dabarties grupės ją tik perkuria? Galbūt. Tačiau taip mąstydami nuvertintume Adamo Granducielo, grupės lyderio, talentą. Jis yra vienas mūsų dienų gitarų herojų. Studijos technika jam ne mažiau svarbi už dainų žodžius ar melodijas. Jo rašomos dainos daugiasluoksnės, ypač protingai parašytos ir išjaustos. Tokios, kad, norint atlikti jas gyvai, jam reikia penkių muzikantų komandos. Būti muzikos genijumi yra ir dovana, ir prakeiksmas. Susiklosčius kitoms aplinkybėms, A.Granducielo karjera galėjo pasukti Kevino Shieldso keliu, kai šis 20 metų neįrašė naujo „My Bloody Valentine“ albumo, nes vis nebuvo patenkintas tuo, ką girdėjo. Mums pasisekė, kad A.Granducielas iš studijos retkarčiais išlenda ir pasidalija su pasauliu kuo nors tokiu kaip „A Deeper Understanding“. Šis albumas duoda gilesnį supratimą apie daugelį dalykų. Vienas jų – kad su roko muzika viskas yra gerai.

Geriausia daina: „Holding On“

92 / 100

„LCD SOUNDSYSTEM“

„American Dream“

„Columbia“

2011-aisiais paskelbti apie išsiskyrimą ir po penkerių metų sugrįžti nėra taip buka kaip SEL „paskutinių koncertų“ cirkas. Bet vis dėlto „LCD Soundsystem“ gerokai surizikavo savo reputacija, taip greitai vėl grįžę į sceną. Jie tam turėjo rimtą priežastį: anot grupės lyderio Jameso Murphy, pats Davidas Bowie jam patarė vėl groti (J.Murphy dirbo prie paskutinio D.Bowie albumo „Blackstar“). O kai D.Bowie duoda patarimą, turi įsiklausyti. J.Murphy sugrįžo. Jam reikėjo scenos. Bet ar 2017-aisiais scenai reikia „LCD Soundsystem“? Savo superritmingu, ironiškų žodžių šokroku grupė nustatė diskotekų muzikos standartą praėjusiam dešimtmečiui (prisiminkite „Daft Punk Is Playing In My House“). Bet šiandien J.Murphy yra 47-erių tėvas ir vyninės Niujorke savininkas. Ar jis vis dar turi ką pasiūlyti šokiams? Naujasis grupės albumas „American Dream“ duoda dvejopą atsakymą. Viena vertus, gera girdėti naujas grupės kompozicijas. Standartas nesumenkintas. Kita vertus, naujienos skamba it iš stalčiaus paimtos neišleistos senosios dainos. Grupė tarsi užsišaldė  laike ir šiandieniame šokių muzikos kontekste skamba senstelėjusiai. Nėra esminio skirtumo tarp „LCD Soundsystem“ debiutinio, tuomet laiką pralenkusio albumo 2005-aisiais, ir „American Dream“, išskyrus tai, kad J.Murphy žodžiai tapo tamsesni, o polėkio kūriniuose – mažiau. Jų dainos, primenančios „Talking Head“ kūrybą, yra tokios universalios, kad grupei patikėta būti pagrindine grupe „Coachella“ festivalio scenoje. Ir ten juos matyti gera. Šokių muzika neturėtų būti tik 20-mečių EDM prodiuserių reikalas. J.Murphy yra dešimtimis galvų kūrybingesnis. Tačiau klausant „American Dream“ nepaliauja kankinti mintis, kad jis galėtų padaryti kažką daug daug radikalesnio.

Geriausia daina: „Other voices“

79 / 100

„LITHUANIAN HIP-HOP LP“

„Rinkinys“

„Vinilo studija“

Paradoksas, kad nuo vinilo scratchinimo garso neatsiejamas lietuviškas hiphopas niekada nebuvo išleistas šiuo formatu. Klaida taisoma: Valdas – „Dee“ iš hiphopo dueto „Dee & Kamy“ suvienijo jėgas su „Vinilo studija“ (šiemet jie perleido Teisučio Makačino ir „Saulės laikrodžio“ klasikinius vinilus) ir taip atsirado „Lithuanian Hip-Hop“, pirmoji lietuviško hiphopo kompiliacija patefonui. Didžiausias klausimas sudarant bet kokią kompiliaciją – ką palikti už grotuvo ribų. Faktas, kad visiems neįtiksi, bet kai kurie pasirinkimai stebina: čia nėra nei esminės naujojo lietuviško hiphopo grupės, areną surinkti gebančių „Lilo ir Innomine“, nėra ir „Tie geresni“ bernų ar traperio „Micro One“. Kita vertus, hiphopo bendruomenė nėra vieninga ir sujungti visus į vieną vinilą nėra realistiška. Pagarba „Dee“, kad surinko tiek. Didesnė problema, kad kompiliacija apnuogina lietuviško hiphopo užsišaldymą laike. Nėra didelio skirtumo tarp to, kas skamba prieš dešimt metų išleistoje CD kompliacijose „Ultimatumas“ ir to, kaip dainos skamba čia. Lietuviškas hiphopas vis dar atrodo sukaltas pagal vieną formulę: panašus instrumentalas, panašūs stulpeliai, panašūs priedainiai. Pasaulinės hiphopo tendencijos daugiau dėmesio skirti instrumentalui, o ne žodžiams, ritmus įvairinti įsileidžiant kitų žanrų garsus čia tarsi nepageidaujamos. Išskyrus kelis pavyzdžius, kaip Mesijaus ir „Munpauzn“ #TuTeroristas ar panašus į Drake „Meandi“ R&B, kompiliacija skamba stebėtinai monotoniškai. Kartais ir senojoje mokykloje gali atrasti kažką naujo, kaip žodžių žaidėjų „Jama & W“ kūrinys „Tamsiai šviesiai“, skrodžiantis lietuvių tautinę savimonę. Bet tokių pavyzdžių vis mažėja. Prieš Rugsėjo 1-ąją feisbukas juokavo: „Kodėl Lietuvos reperiai negalėtų būti mokytojais? Nes niekas jų neklauso.“ Norint, kad pokštas nevirstų tiesa, lietuviškam hiphopui reikia išmokti keistis.

Geriausia daina: Jama & W – „Tamsiai šviesiai“

70 / 100

Visus albumus galite išgirsti „Spotify“, „Lithuanian Hip-Hop“ vinilą įsigyti – „Vinilo studijoje“ Vilniuje ir kitose muzikos įrašų parduotuvėse