„Selfų slėnis“

Monika Budinaitė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Virtualiam tinklui tapus mūsų sąmonių ir kūnų tęsiniu, interneto fenomenai tampa ir visaverčiu kultūros objektu. Reiškinį įvairiais rakursais įtaigiai nagrinėja distopinis serialas „Black Mirror“, apie tinklo įsigalėjimą paminant žmogaus laisves ir teises pasakoja Dave’o Eggerso romanas „Ratas“, pasirodęs ir lietuviškai.

Lietuvoje internetą kaip moralinę dilemą pirmiausia užčiuopė rašytojos paaugliams. Monika Budinaitė per keturis skirtingus siužetus aprašydama tinklo poveikį sąmonei ir santykiams artėja prie distopinio diskurso, nors ne iki galo: jos tekstas lieka psichologinės ir socialinės analizės lygio. Autorė apsvarsto prijungties įtaką įvairaus amžiaus ir statuso individams ir pirmiausia angažuojasi nuvainikuoti išoriškai sėkmingus tipažus – fotošopo adeptus, kurių luobą pakrapščius randi vien tuštumos skylę.

Keturi pasakojimai: apie išpuikusį ir jausmus slepiantį pripažintą fotografą, nesugebantį atsiverti savo merginai, apie instagraminę šeimą, slepiančią nutylėjimus po virtualybės fasadu, apie kitą šeimą, kurioje motina jausmų deficitą užkamšo viešindama paauglio sūnaus gyvenimą, apie paikšą vidutinybę, trokštančią išgarsėti bet kokiomis priemonėmis. Visos keturios istorijos autonomiškos ir faktiškai nesusieinančios.

Veikėjai stokoja visaverčio ryšio ne tik vienas su kitu (nes tokia kūrinio idėja), ne tik tarp skirtingų kūrinio dalių (kitaip sakant, knyga nėra vientisa), veikėjai stokoja ryšio su pačiu pasakotoju – toks rimtas trūkumas. Užtat psichologinis teksto pagrindas tvirtas, tvirtesnis už samsungo ekraną, nesuskyla užvertus puslapį, todėl pasakojimas įtikina. Pati originaliausia ir pagaviausia, didžiausią vidinę teksto energiją spinduliuoja trečioji dalis apie paauglį Luką, kuris išsivaduoja nuo mylinčios motinos nesąmoningai organizuojamo virtualaus teroro.

Pagrindinė teksto paraiška yra ne vien apie į virtualų savivaizdį iškeičiamą tapatybę – tai ir nujaučiamas įspėjimas, kaip mes, pasinėrę į kibernetinę nirvaną, likimo valiai paliekame savo vaikus.

„Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas“

Paulas Monty (iš vokiečių kalbos vertė Aida Ivinskis)

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Apie Vilnių pastaraisiais metais knygų išėjo tiek, kad pamėginęs jas visas perskaityti ir išgyventi veikiausiai nustotum pačiame mieste gyventi. Atskira kategorija – tai miesto gidai, kurių per metus išleidžiama bent keli. Kuo šis gidas kitoks nei ankstesnieji arba dar 2001 m. pasirodęs Tomo Venclovos etaloninis „Vadovas po miestą“?

Pirma, „Vilniaus kelrodis“, parašytas prieš šimtą metų Vilniuje tarnavusių vokiečių armijos kariškių, yra jubiliejinis vertimas. Antra, šiame kelionės reportaže Vilnius vertinamas miestą pamilusio svetimšalio akimis.

Skaitydamas „Vilniaus kelrodį“ kažko ypač naujo nesužinai, nors autoriaus (iš tikrųjų – dviejų autorių, pasivadinusių slapyvardžiu) subjektyvus vertinimas ir siūloma nuotaika įtraukia, sužavi. Skaitydamas patiri paradoksą, kad prieš šimtą metų Vilnius buvo ir visiškai kitoks, ir lygiai toks pat. Gidas parengtas pagal apgalvotą geografinę struktūrą, ankstesniojo miesto žemėlapį atvaizduojančią detaliai, kad sekti paskui teksto mintį visiškai nebūtina įjungus „Google Maps“ – pats pasakotojas neleidžia paklysti. Smagu taip keliauti vaizdingai parašyto teksto promenadomis ir, užuot, kaip kviečiama knygoje, pasukus į skersgatvį arba įkopus į kalvą, mintyse atsiremti į sieną: juk ten, kur kažkada kelias buvo laisvas, dabar jau apstatyta.

Vilnius niekada nebuvo lietuvių miestas; psichoistoriškai lietuvių sostine jis iki šiolei tik tampa. Tokie gidai kaip „Vilniaus kelrodis“ yra dar vien priemonė lietuviams savo sostinę pažinti, sykiu susitaikant, kad veikiausiai magiškasis miestas niekada nebus, anot kito gido, vien „Mano Vilnius mano“.

„Bastūnės liudijimai. Aplink pasaulį motociklu“

Eglė Gerulaitytė

„Tyto alba“, 2017

Koks nors vokietis, prieš šimtą metų atvykęs į Vilnių, įsimylį vietovę ir ją detaliai atkuria proza, o  mums tokia kelionės apybraiža bus įdomi, nes juk liudys miestą, kuris mums artimas. O kokį tenka skaitytojui susikurti santykį su kelionės reportažais apie tolimas šalis?

Atsakyčiau – jokio. Dar nesugalvojau, kodėl man turėtų būti svarbu pamatyti tai, ką kas nors kitas pamatė. Juk jeigu pats pamatyčiau, pats keliaučiau, pats patirčiau – tai kitaip. Tačiau kiekvienam šiuolaikiniam keliautojui – turistui ar bastūnui – kažkodėl atrodo, kad jeigu numini į kokį Rojų Žemėje, Pasaulio Kraštą ar Naująją Žemę, tai būtinai reikia parodyti ir kitiems. Kad ne, nereikia. Kaip ir feisbuke pasidalytoji įdegusių kojų nuotrauka iš Tenerifės, teisybę sakant, rūpi tik pačiai kojų turėtojai. Arba kaip tenka atkentėti, kai seneliai pakviečia kartu žiūrėti kokį tūkstantį neredaguotų nuotraukų iš fantastiškojo kruizo.

Eglė Gerulaitytė sėdo ant motociklo, pavažinėjo po Pietų Ameriką (net ne pasaulį, kaip siūlo pavadinimas) ir kruopščiai aprašė, ką pamatė, ką sutiko. Buvę nebuvę. Skaitytojui su knyga nukeliauti pavyktų nebent tuomet, jeigu tekstai atskleistų virsmus keliauninko sieloje, o ne ištisai vardytų išorinius atributus. Jeigu, kaip Valdo Papievio romane „Eiti“, ir mes patirtume, ką bastūnas išgyvena egzistenciniame matmenyje. O autorė kaip tik blankiomis abstrakcijomis dažniau nuo refleksijos išsisuka, nei į ją neria: „Nežinau, ar galiausiai pasiduodu Franko legendų apie neramias vėles siaubui, ar tiesiog pavargstu nuo negailestingai spiginančios saulės, tačiau Atakama manyje sužadina keistą, negerą nuojautą, ir aš suku į rytus“ (p. 151).

Na ir tegu. Nežinau, kam tokias knygas rašyti, nes skaityti jas keista. Jeigu norėčiau sužinoti ką nors apie Pietų Ameriką, pirmiausia užsukčiau į Vikipediją. Tokią ir įsivaizduoju analogiškų ir nūnai vis gausiau rašomų kelionės reportažų funkciją – kaip gidą tiems, kurie patys norėtų maršrutą išbandyti. Be to, motociklais aplink pasaulį (ne kurį nors žemyną, o visą planetą) dar 2016 m. iškeliavo lietuvių pora Linas su Asta ir vis dar keliauja. Kad tik nesumąstytų sugrįžę žygdarbio aprašyti!

„Geležinė vėjarodė“

Karolis Baublys

„Kauko laiptai“, 2018

Greičiausiai nesukursiu didelio statistinio melo pastebėdamas, kad didžioji dalis lietuvių (vyrų) moderniosios poezijos yra sukurta iš santykio su tėvu. Tėvo tema iš dalies prasidėjo nuo Vytauto P.Bložės, taip ir neparagavusio „tėvo daryto vyno“, jau nepriklausomoje Lietuvoje Sigitas Parulskis rašė: „tėvas, ak tėvas sumanė statyt tualetą“, galiausiai – jaunoji karta, kaip Mindaugas Nastaravičius, kurio jau faktiškai visas poetinis pasaulis laikosi vien ant tėvo figūros banginio.

Paryžiuje studijuojantis Karolis Baublys savo debiutiniu rinkiniu irgi žemai nusilenkia tėvo figūrai. Daugmaž pusė knygos tekstų susiję su šiuo santykiu, tad pasikartojančių leitmotyvų aidas suriša viską bemaž į odę tėvui. Graudžią, žinoma, odę apie „dvidešimt minučių / tylos / vietoj artumo“ (p. 13).

K.Baublio knyga labai atvira, tačiau nerėkianti, nutildanti. Tekstai parašyti paisant aukštos meninės savimonės ir literatūrinės erudicijos, todėl eilėraščiai netampa tiesmuko skausmo deklaracija, nuoga išpažintimi (tiesa, autorius per savo knygos pristatymą Vilniuje deklaratyviai apsinuogino iki apatinių).

Man didelę nuostabą sukėlė tėvo temos nuodugni eksploatacija, totalus šio santykio išsiaiškinimas poetiniu būdu: ei, nepriklausomos šalies berniukai bernužėliai, taip ir nesuaugę bankininkų sūneliai, bemvešnikai, lovelasai, banditai arba suicidai, šis rinkinys – ir apie jus! Bet ne tik tai – debiutuojantis autorius užsikrovė tarp jaunų autorių dabar beveik nevertinamą, net prasto skonio ženklu laikomą kultūrinį bagažą, intertekstualumą. Pavyzdžiui, tekste „Geltonas akmuo“ poetas psichonalitiškai interpretuoja ir savaip pritaiko W.Shakespeare dramų įvaizdžius.

„Geležinė vėjarodė“ labai nustebino Tomui Venclovai artimos kultūrologijos ir Nijolės Miliauskaitės išplėtoto intymumo mikstūra: K.Baublys sumaišė eilėraščius iš didelio intelektualinio svorio ir jautraus (nekorektiškai tariant, moteriško) subtilumo. Bravo!