Gabija Grušaitė

„Neišsipildymas“, Lapas, 2020

Prieš dešimt metų pasirodęs jaunos autorės debiutas patraukė dėmesį energinga kalba, šiuolaikiška raiška, globalia tematika. Tuomet net 3 tūkst. kopijų tiražu išleistos knygos neišparduotų egzempliorių galėjai įsigyti „Caif“ kavinėse už eurą.

Antrasis romano leidimas „Vagoje“ atsieina net 14 eurų: išaugo romano ar autorės vertė? Per dešimtmetį grušaitiškas urbanistiškai mandras kalbėjimas, nuvalkiotas tinklaraščiuose ir feisbuke, net, regis, išėjo iš mados. Vis dėlto G.Grušaitė buvo viena pirmųjų, literatūroje įjungusi stumiančios, pušinančios leksikos registrą – ką tu? o ką tu? – mat bylojo autentišku savo kartos individų balsu (kuris antrajame autorės romane išsivadėjo lyg pastovėjęs šampanas).

„Neišsipildymas“, atlaikęs laikmečio svorį, išlieka šaunus romanas apie biseksualių merginų klajones po Europos didmiesčius, įvairias skyles ir skvotus, ieškant atsakymo į nerimastingą klausimą, kokia yra bastūniško individo vieta globaliame pasaulyje ir iš kokios dvasinės medžiagos vis blaškantis ir klajojant austi santykius su kitais individais, kai visko tiek daug, tiek daug.

Po dešimties metų atmintyje išsilaikė ne tik antropologiškai taiklūs Europos miestų apibūdinimai, veikėjų dvasinio alkio išraiškos ir apraiškos, bet ir vaizdingai papasakota, šiurpiai efektinga scena, kurią naujajame leidime pirmiausia ir susiradau:

„Stovėjau išskėtusi kojas, priglaudusi skruostą prie sienos, delnais atsirėmusi į šaltą betoną, visai taip pat, kaip sulaikytieji, kai juos apieško policija. Staiga nustebino Kriso jėga ir agresija, su kuria jis mane suspaudė, nutraukė džinsus žemyn ir įsiskverbė į trūkčiojantį, drebantį kūną. Jaučiau, kaip greitėja jo kvėpavimas, ir pamaniau, kaip liūdna gyventi tokiems žmonėmis, kokie mes tapome.

Man patiko, kaip jis mane dulkino, patiko tas liūdesys ir įniršis, su kuriuo atkakliai skverbėsi vis giliau. (...)

Girdėjau greitėjantį, trūkčiojantį Kriso kvėpavimą ir jaučiau, kaip mėšlungiškai susitraukia sušalę pirštai. Atsimerkiau ir pasukau galvą – už mūsų per penkis žingsnius stovėjo skustagalvis vyras ir nustebęs, išplėtęs akis žiūrėjo į mus, į Montanos skardines, besivoliojančias ant grindinio, į išmėtytus trafaretus ir mano plaukus. Ilgai žiūrėjome vienas kitam į akis, kol aš pastebėjau, kad dešinėje rankoje nuleidęs jis laikė virtuvinį peilį, tokį, kokius narkomanai pavagia iš savo namų, kai jau nebelieka nieko kito. Jis stovėjo už Kriso nugaros nustėręs ir sustingęs, o aš tylėdama žvelgiau jam į akis. (...)

Tuomet jis nuėjo ir aš pajutau orgazmą, tokį stiprų, lyg tai būtų gimimas.“ (p. 131–132)

Gabija Lunevičiūtė

„Vilniaus atminties punktyrai“, BALTO leidybos namai, 2020

Vienos nuotraukos aprašymas.

Kadre regime septynis asmenis, penki iš jų vaikai. Pirmame plane stovi mergaitė, įstrižai laikanti pintinę šluotą, ir nors vaidina šlavėją, trumparankoviai marškiniai tviska nuo baltumo. Kitame plane pritūpę jaunesnė mergaitė su sviedinuku, tvarkinga kasdiene suknele ir supintomis kasytėmis, o kepurėtas berniukas, tarsi pajuodęs nuo žemių ir dulkių, vaizduoja kirviu drožiantis pagalį. Per žingsnį nuo jų stovi mergaitė irgi į kasas surištais plaukais, laikanti kamuolį, tik šviesesnį, suėmusi į delnus lyg magišką rutulį, – tai knygos skyriaus herojė Jekaterina vaikystėje.

Trečiame plane, prie tvoros, ant įsmeigto kastuvo lyg paspirtuko įsirėžęs dar vienas kepurėtas berniukas, o šalia jo paeiliui išsirikiavę du darbiniais drabužiais apsirengę vyrai – kažkuris iš jų turbūt šio žavaus tarpukario penketuko tėvas. Nuotraukoje dar vaizduojamas į vežimą pakinkytas arklys, tik jis vienintelis paliktas už tvoros, ketvirtame plane. Kiemas stebina švara – turbūt todėl toks dėmesys pirmojo plano šluotai. Dviaukštis namas su veranda tvarkingas ir turtingas, puošniomis langinėmis – toks, kokiais iki šiol žavimės Žvėryne. Nors nuotrauka nespalvota, regis, namas žalias.

Kas vis dėlto sudaro šios nuotraukos kompozicijos įspūdį, žavesį? Įsižiūrėjęs atrandi, kad tik vaikai žvelgia į objektyvą, o abu vyrai kartu su arkliu nukreipę akis į kadro kraštą: šitaip sukuriama nuotraukos elementų dinamika, kelianti smalsumą ir skatinanti sukurti siužetą.

G.Lunevičiūtės dokumentinė knyga neturi aiškaus siužeto – tai gyvenimiškų pokalbių su dvylika Vilniaus senbuvių rinkinys. Asmenines jų istorijas komponuodama su istorinio ir dabartinio Vilniaus nuotraukomis, autorė žadina dingusio Vilniaus legendą. „Vilniaus atminties punktyrai“ primena tautosakininkių tyrimuose užrašomus subjektų pasakojimus, tik šitame leidinyje kuriamas intymesnis santykis ir daug dėmesio skiriama vizualinei ir pažintinei informacijai.

Kaip ir būna žmonių atsiminimuose, taip ir šiuose apstu kasdieniškos banalybės, vis dėlto retsykiais aptinki arba sukrečiantį (visi pašnekovai patyrę karą, okupacijas), arba linksmai nuteikiantį liudijimą, kad ir tokį: „suknelės vis trumpėjo ir trumpėjo, moterys vis daugiau ir daugiau nuoginosi, kol beveik nieko nebeliko“ (p. 84).

Gilles Deleuze, Félix Guattari

„Kas yra filosofija?“, Jonas ir Jokūbas, 2019

Per pandemiją daugelis priversti iš naujo kelti klausimus ir perkurti nusistovėjusias sąlygas: vieni iš naujo įvertina santykius, kiti – įmonių apyvartų srautus, o dažnas dar kartą netgi užklausia būtį: koks aš iš tiesų? kiek pasaulis teisingas? kaip gyvensime ateityje? Karantinas palankus laikas ir tokiam pamatiniam klausimui: kas yra filosofija? Ypač kai kritinis mąstymas per šiuodu izoliacijos ir nerimo mėnesius tarytum atbuko.

Vieno įtakingiausių postmodernizmo mąstytojų G.Deleuze ir jo bendražygio psichoanalitiko F.Guattari darbas nėra parankinis gyvenimo klausimų vadovas per karantiną, tai akademinė knyga. Vis dėlto netgi tokiame tekste galima susižvejoti taikomųjų minčių, kasdienybėje pasimatuotinų aforizmų, ypač kultūros lauko dalyviams aktualiausiame skyriuje apie filosofijos, mokslo, logikos, meno ryšius ir skirtumus: „Menas išsaugo – tai vienintelis dalykas pasaulyje, kuris išsaugo“ (p. 175), „Menininkas kuria perceptų ir afektų luitus, tačiau darinys turi laikytis pats, ir tai vienintelis kūrybos dėsnis“ (p. 176), „Didis rašytojas visų pirma yra menininkas, išrandantis nežinomus ar iki tol ignoruotus afektus ir juos iškeliantis į dienos šviesą“ (p. 187).

Knygos autoriai, didžiausią dėmesį skirdami filosofijos sąvokų (ypač koncepto) analizei, kai kur pažeria ir spalvingų apibendrinimų: „Štai ir viskas, ko reikia menui kurti: namai, pozos, spalvos ir giesmės, – su sąlyga, kad visa tai atsivers ir veršis nešama beprotiško vektoriaus tarsi ant raganos šluotos, visatos ir išteritorinimo linijos“ (p. 200).

Ir vis dėlto, kas yra filosofija? Man įtiko autorių apibrėžimas per skirtumą: kai filosofija kuriama iš chaoso variacijų, tai mokslas randasi iš kintamųjų, o menas – atmainų. Suprimityvintas modelis, bet lengva įsiminti. Tiesa, norėtųsi kruopščiai knygą išvertusių filosofių Dainos Habdankaitės ir Nijolės Keršytės užklausti, kuo gi iš tikrųjų atmaina skiriasi nuo variacijos.

Užtat kuo filosofija skiriasi nuo kitų socialinių mokslų, knygos autoriai paaiškina vienareikšmiškai. Pirmiausia, filosofai kuria ir apdoroja konceptus, todėl „[g]ėdos dugnas buvo pasiektas tuomet, kai informatika, rinkodara, dizainas, reklama ir visos komunikacijos  disciplinos užgrobė patį žodį „konceptas“ ir pareiškė: tai mūsų užsiėmimas, tai mes esame kūrybininkai, tai mes konceptų kūrėjai! (p. 16). Tad „Jono ir Jokūbo“ leidžiamas knygas verta skaityti ginant ne tiek pačią filosofiją, kiek savo kasdien konceptų surogatais bombarduojamą mąstymą nuo šitos visuotinės „gėdos“.

Timothy Snyder

„Apie tironiją“, Hubris, 2019

O kad daugiau būtų rašoma, verčiama (dėkui Viktorui Bachmetjevui) ir leidžiama tokių praktinių socialinių mokslų knygų! Kitaip nei apžvalgoje aptariama „Kas yra filosofija?“, šioji esanti visiškai taikomojo pobūdžio: netgi paantraštė nurodo, kad tai yra „dvidešimt pamokų iš dvidešimtojo amžiaus“ (susisieja su Yuvalio Harario bestseleriu „21 pamoka XXI amžiui“). Garsaus Vakarų istoriko tironijos kriterijų santrauka primena tas iki fabulos atpasakojimo suspaustas knygas vaikams, tik šiuo atveju, skirtingai negu sudarkytas grožinės literatūros fondas, nekenkia ir taupo skaitytojo laiką – „Apie tironiją“ galima įveikti per valandą.

Tokią knygą pravartu skaityti kaip savo politinių kompetencijų testą, į kiekviename skyriuje autoriaus formuluojamą pasiūlymą atsakant TAIP / NE. Pabandykime drauge atlikti šitą testą man tarytum klausimus perfrazavus knygos temas, ar gerai? Pradėkime. Ar nepaklūstate iš anksto? Ar ginate institucijas? Ar saugotės vienpartinės valstybės? Ar prisiimate atsakomybę už pasaulio veidą (pavyzdžiui, svastikos rodymą)? Ar laikotės profesinės etikos? Ar saugotės sukarintų organizacijų? Ar protaujate, jeigu nešiojate ginklą? Ar išsiskiriate iš kitų? Ar tausojate savo kalbą? Ar tikite tiesa? Ar tyrinėjate? Ar mezgate akių kontaktą ir pokalbį? Ar užsiimate aktyvia politika? Ar kuriate asmeninį gyvenimą? Ar prisidedate prie geros veiklos? Ar mokotės iš tokių pačių žmonių kitose šalyse? Ar išgirstate pavojingus žodžius (pavyzdžiui, kaip Sauliaus Skvernelio „Žmonėmis, atleiskite, pavadinti jų negalime“)? Ar išliksite rami(us), kai nutiks neįsivaizduojama? Ar esate patriotiška(s)? Ar esate tiek drąsi(us), kiek tik galite būti?

Nors T.Snyderis nesiūlo savo atsakymų skalės, pabandykime ją patys sudaryti. Jeigu surinkote mažiau negu dešimt atsakymų „taip“, neatlaikytumėte ne tik Josifo Stalino, bet ir Antano Smetonos. Jeigu „taip“ susidarė daugiau negu dešimt, autokratiškasis Ramūnas Karbauskis atrodys ne tik juokingas, bet ir pavojingas, kitaip sakant, tironui esate atsparus. Na, o jeigu surinkote visus 20, tai jūs jau potencialus rezistentas arba disidentas, vadinasi, laisvės apsauga –  gerose rankose.

O jeigu testo nedarėte tikėdamiesi, kad „viskas galiausiai baigiasi gerai, jus galima įtikinti, kad galiausiai niekas nesibaigia gerai. Jei nieko nedarėte manydami, kad progresas yra neišvengiamas, tuomet galite ir toliau nieko nedaryti, nes manysite, kad laikas juda pasikartojančiais ciklais“ (p. 124).