Įspūdžiai iš 65-ojo Berlyno kino festivalio: kai politika ir sportinis azartas tampa neatsiejama didžiojo ekrano dalimi.

(Ne)dėkingas kontekstas

Šiemet Berlyno kino festivalyje sutaupiau nemažai laiko nežiūrėdama visų konkursinės programos filmų. Kam reikalingos tokios programos, visiškai suprantama: jos skirtos kino juostoms viešinti, autoriams paskatinti, žvaigždėms ir bulvarinei žiniasklaidai pritraukti, sinefilų sportiniam interesui patenkinti. Nelygu kokia žiuri narių grupė – nebūtinai sutiksi su jos sprendimais. Juk geriausi filmų vertintojai esame mes patys.

Vis galvoju, kiek užsienio žvaigždžių kultas Lietuvoje aktualus ir kiek didžiųjų kino festivalių apdovanojimai Lietuvos žiūrovui svarbūs. Ar mums įdomu, ką apie rumuno Radu Jude filmą "Aferim!" galvoja tokios kino pasaulio asmenybės kaip Darrenas Arnofsky ar Martha de Laurentiis? Ar mes jautrūs kultūros politikos kontekstui? Ar tikrai gerą kiną pakanka vertinti atsietai nuo sudėtingo politinio konteksto?

Gerokai nustebino prieš keletą dienų žiniasklaidoje ("Hollywood Reporter") šmėkštelėjusi žinutė: "Rusijos kino režisierių bendruomenė nusivylė, kad Andrejus Zviagincevas už filmą "Leviatanas" negavo "Oskaro".

Kanuose pristatytas, Auksinį gaublį už geriausią užsienio filmą gavęs filmas Rusijoje kėlė emocijas dėl to, kad jame vaizduojama, švelniai tariant, negraži Rusija. Būtent dėl to pati juosta patinka Rusijos kritikams, o į jos palaikymo vajų įsitraukė net politikai, šio filmo nė nematę. Situaciją užvaldė kažkoks absurdiškas sportinis kino nacionalizmas: juk nebūtina būti mačius varžybų, kad palaikytum vieną ar kitą sporto komandą. Kažkaip niekas ir nesigilina, kad "Leviatanas" – vienas prasčiausių A.Zviagincevo filmų.

Filmo "Leviatanas" atveju itin akivaizdžiai susikerta politikos tiesiogine prasme ir kino politikos kontekstai. Kino festivalių politika – lyg atskira galaktika. Šįkart nesigilinkime į tai, kada, kodėl ir kokie diktatoriai teikė apdovanojimus Europos kino festivaliuose. Išrankioji istorijos atmintis yra pagrindinė mūsų egzistavimo ir galimos laimės prielaida, tad tam tikrus dalykus paranku ir pamiršti. O tie, kuriems pamiršti nesiseka, visų santvarkų ir režimų krikštijami bepročiais.

Į kino festivalių istoriją geriau nesigilinti – ji gali ir nuvilti. Negalima neigti, kad renginiai išgyveno transformacijas, gerai, kad jie apskritai yra. Tačiau nepaliauja stebinti kalbėjimas apie kiną, tarsi jis būtų sportas – su visais nacionalistiniais, ekonominiais, redukuojančiais atributais.

Diskutuotini sprendimai

Irano kino bendruomenė šiemet juokavo, kad ir vėl Berlyno kino festivalyje buvo įteiktas Jafaro Panahio apdovanojimas.

J.Panahis yra namų areštu nubaustas režisierius, kuriam Irano valdžia uždraudė kurti filmus. Nuo tada, kai įsigaliojo šis draudimas, J.Panahis sukūrė jau tris filmus ir visi jie pateko į konkursines didžiųjų festivalių programas: "Tai ne filmas" 2011 m. buvo rodytas Kanuose, "Užtraukta užuolaida" 2013 m. Berlyno kino festivalyje gavo Sidabrinį lokį už geriausią scenarijų, "Taksi" šiųmečiame  Berlyno kino festivalyje apdovanotas Auksiniu lokiu kaip geriausias filmas.

J.Panahis tapo kovos už kūrybinę laisvę Irane simboliu. Tačiau ar tai ką nors keičia Irane negalintiems kurti režisieriams?

Šiemet dar laužiau galvą ir dėl to, kaip gali į to paties kino festivalio konkursinę programą patekti tokie skirtingi filmai kaip eseistinis J.Panahio "Taksi", Patricio Guzmáno "Perlinė saga" ir Wernerio Herzogo "Dykumų karalienė"? Suprantama, programą sudaro ne vienas asmuo, bet kaip šiandien galima oriai pristatyti filmą "Dykumų karalienė", kurio autoriai gyvena pasaulyje, kuriame pokolonijinio diskurso nė nebuvo?

Holivudiškai romantizuota istorija apie Gertrude'ą Bell atlieka panašią propagandinę funkciją kaip ir Clinto Eastwoodo "Amerikiečių snaiperis". Filmų žanrai, žinoma, skirtingi, tačiau kiekvienas savaip nuoseklus. W.Herzogu žavėtis galima, bet po "Dykumų karalienės" – sunku.

Prakeiktieji ir palaimintieji

Žiūrint R.Jude XIX a. (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų) Rytų Europos vesterną "Aferim!", supranti, kad matai šį filmą šiandien, matai jį iš ten, kur esi (ne vadinamojoje Vakarų Europoje), su gera juodutėlio humoro doze.

Nors filmas pasakoja apie XIX a. pirmojoje pusėje savo darbo misiją vykdžiusius žandarus, akivaizdu, kad jis sukurtas dabar, įvykus tiek Pirmajam, tiek Antrajam pasauliniam karui. "Aferim!" šiemet "Berlinalėje" apdovanotas Sidabriniu lokiu už geriausią režisūrą. Filmo pavadinimas – ypač simboliškas: "Aferim" senąja turkų osmanų kalba reiškia "bravo" ir dažniausiai naudojama ironiška prasme.

Dar 2009 m. "Berlinalės" "Forumo" programoje pristatydamas debiutinį filmą "Laimingiausia pasaulyje mergaitė" R.Jude žinojo, ką daro. Tąkart režisierius šiek tiek jaudindamasis, prieš prasidedant seansui, tarė: "Draudžiu iš šio filmo išeiti jam nepasibaigus. Prakeikiu visus, kas išeis iš šio seanso." Ir tai buvo pats nuoširdžiausias ir įspūdingiausas mano kada nors matytas filmo pristatymas.

Kitas juodojo humoro keisto laiko ir keistos vietos kelio filmas – Guy'aus Maddino ir Evan Johnson "Uždraustasis kambarys". Kaip ir daugelis G.Maddino filmų, jis tiesiog byloja apie patį kiną. G.Maddino ir E.Johnsono pozicija – linksmai dekonstruoti kino sudedamuosius elementus: nuo siužeto iki kino juostos materijos, nuo veikėjo iki stichijos.

Povandeninio laivo komanda išgyvena gyvybės ir mirties akivaizdos keliamą įtampą. Staiga į laivą įkrenta medkirtys, prieš tai miškuose gelbėjęs gražuolę Margo nuo Raudonųjų vilkų. Žmogžudys apsimeta esąs savo aukų auka, apsėstam pacientui lobotomiją atliekantis chirurgas.

Filmo aprašymas taikliai apibūdina: "Guy'aus Maddino ir Evano Johnsono pašėlęs anarchistiškas filmas primena akivaizdžiai chaotišką, tačiau prasmingą erotoklaustrofobišką nesibaigiantį košmarą, kuriame siužetas, veikėjai ir lokacija nuolat vieni su kitais visiškai paslaptingu būdu susiplaka." Kartais, kai filmo autorius yra ne tik režisierius, bet ir ne ką mažesnis mąstytojas, būna sunku ką nors pridurti žodžiais. Gal tai – vienintelis atsakas kino lobotomijai?