Susitikimai

Klaipėdietę visi keliai atvedė į Romą

Buvusi mokytoja klaipėdietė Ramunė Markevičiūtė tiki, kad kiekvienas žmogus turi galimybę pakeisti savo gyvenimą. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Šešerius metus Italijoje gyvenanti klaipėdietė Ramunė Markevičiūtė įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus gali būti laimingas. Neverkšlenti, nekaltinti kitų, o tiesiog ryžtis keisti savo gyvenimą. Uostamiestyje baigusi aukštuosius pedagogikos mokslus moteris, supratusi, kad negalės dirbti mokytoja, kad Klaipėda ir net Lietuva per ankšta jos siekiams, tiesiog susikrovė lagaminus ir išvažiavo į saulėtą Italiją. Prieš keletą dienų į uostamiestį Ramunė sugrįžo ne sentimentų praeičiai vedema. Buvusi mokytoja – vienos Italijos pramoninkų federacijos atstovė, į Lietuvą atvyko užmegzti verslo kontaktų.

Sutiko italą

Iš šalies žvelgiant galėtų pasirodyti, jog Ramunės istorija – tiesiog likimo dovana. Kada pasaulis atrodė visiškai juodas, ji netikėtai susipažino su italu Mario, kuris suvokė jaunos moters siekius, pažadino norą išbaidyti praeities šmėklas ir ryžtis viską pakeisti iš esmės. Ramunę visi keliai atvedė į Romą, tačiau tuomet ji galėjo pasirinkti bet kurią šalį, tik ne Lietuvą. „Maniau, kad blogiau negu Lietuvoje niekur negali būti. Tai buvo mano, o ne Lietuvos problema – aš čia neberealizavau savęs. Arba miršti 30 metų, arba toliau gyveni. Man tuomet likti Lietuvoje buvo tolygu mirčiai. Į Italiją pakvietė važiuoti žmogus, už kurio aš vėliau ištekėjau ir gyvenu iki šiolei. Kartais gyvenime taip atsitinka. Niekada nesvajojau apie princą ant balto žirgo. Tiesiog sutikau žmogų, kuris mane suprato“,- prisimena Ramunė, neabejojanti, kad tai buvo fatališkas susitikimas.

Moteris tiki likimu, tačiau jis - mūsų pačių rankose, dėl neryžtingumo, valios stokos galima tiesiog pražiopsoti tai, ką jis siūlo.

Pripažino diplomą

Atvykusi į Italiją, R.Markevičiūtė pirmiausiai puolė mokytis italų kalbos. Nugalėjusi kalbos barjerą, įstojo į privatų katalikišką LUMSO universitetą. Jame mokslas nėra brangus, o patekti lengviau. Moteris pasirinko komunikacijos studijas. R.Markevičiūtės mokslinio darbo tema buvo tarptautinių organizacijų komunikacija. Jį rašydama, stažavosi viename Suvienytųjų nacijų organizacijos departamente. LUMSO universitetą lietuvė baigė per du su puse metų. Italai pripažino Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetų diplomą, įskaitė daugelį egzaminų.

Studijos Italijos universitete, pasak pašnekovės, nelabai skyrėsi nuo studijų Lietuvoje. Gal mažiau stresų, visi egzaminai žodžiu. Galbūt padėjo ir brandesnis amžius, nebuvo tiek baimės. Anot Ramunės, Italijos universitete pagarbiai žiūrima ne tik į studentą, bet į kiekvieną žmogų. „Tikiuosi, kad ilgainiui ir Lietuvoje taip bus“,- ištaria. Baigusi LUMSO universitetą, lietuvė papildomai metus studijavo meistriškumo tobulinimosi kursuose.

Madinga Lietuva

„Pastaruoju metu Lietuva Italijoje labai madinga. Mūsų tėvynė šiuo metu „ant bangos“, italai atranda Lietuvą. Federacija, kuriai aš atstovauju, priklauso vadinamajam trečiajam sektoriui. Tai – aukštosios technologijos, projektavimas, architektūra, studijos ir panašūs dalykai. Mano tautiečiams šiek tiek keista, kad lietuvė atstovauja italų pusei. Galbūt šiek tiek trukdo neigiama patirtis apie nesąžiningus italus. Tikiuosi, jog ilgainiui pasikeis abiejų šalių požiūris vieni į kitus“,- pasakoja Ramunė.

Ji neslepia, kad Lietuvą aplanko retai. Paskutinį kartą buvo prieš pusantrų metų. „Kodėl? Laikausi nuostatos, kad pasaulis labai didelis – kam grįžti į tas pačias vietas?“ Ir ypatingos nostalgijos nejaučia. Moteris mano, kad ji - kosmopolitė, labiau pasaulio, o ne konkrečios šalies pilietė. „Žinoma, yra Klaipėda, yra Lietuva, mieli prisiminimai. Tačiau aš nesiveržiu grįžti atgal“,- sako R.Markevičiūtė, Italijoje nepakeitusi nei lietuviškos pavardės, nei vardo.

Prisipažįsta, kad beveik nutrūko ryšiai su buvusiais artimais žmonėmis. Bendrauja su tėvais, giminėmis. O lietuvių kalbos Italijoje neleidžia pamiršti kartu gyvenanti penkiolikmetė dukra Rūta.

Jautrūs smulkmenoms

Temperamentu, emocionalumu garsėjantys italai Ramunei kur kas artimesni už uždarus, atšiaurius lietuvius. „Lietuvių šaltumas – labai nemalonus. Nesmagu, kai žmonės negali pasakyti komplimento, kai prie stalo neišdrįsta ištarti šeimininkei, kad buvo skanu. O man nuolat norisi žmonėms kažką pasakyti, bendrauti“,- dalijasi įspūdžiais Ramunė, lengvai pripratusi prie itališko gyvenimo būdo, papročių, neturėjusi vargo dėl maisto - abejinga cepelinams, jau daugelį metų vegetarė. Sunkiau buvo įprasti prie Romos kamščių, didmiesčio šurmulio. Pasak pašnekovės, Roma – labai didelis, triukšmingas miestas. Kad suvoktum jo žavesį, reikia priprasti, įsiklausyti. Kai kurie žmonės Romoje pragyvena daug metų ir nejaučia jo dvasios.

Kai prieš gerą savaitę išvyko iš Italijos, buvo žydras dangus, be debesų, Romoje - 30 laipsnių šilumos. „Pats žavesys,- su ilgesiu ištaria. – Italija spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu. Italai labai jautrūs smulkmenoms. Tačiau iš jų ir susideda gyvenimas. Ne tik - darbas, problemos. Bet ir mėgavimasis gera kompanija, geros kavos puodeliu“.

Niekada neprisigeria

R.Markevičiūtės teigimu, italų socialinis gyvenimas labai išvystytas. Greičiausiai ši tauta nesugeba gyventi po vieną, jiems būtinai reikia kompanijos. Susitikimai, bendravimas vyksta valgant – picerijose ar namuose. Visas italų gyvenimas susideda iš gausybės ritualų. Tipiškas vakarėlis su draugais Romos ir Pietų Italijos apylinkėse, ypač vasarą, – tai maždaug du kartai per savaitę namuose rengiami susitikimai su mažiausiai trimis draugais. Valgymas - ne pagrindinis dalykas, jis – tik pretekstas susitikti.

Ramunė ironiškai juokauja, kad Italijoje „pasigedo“ tik vieno dalyko: per šešerius metus neteko matyti nė vieno girto žmogaus! Italai geria visą dieną, bet niekada neprisigeria. Jaunimas visai neragauja alkoholio. Niekada vynas negeriamas vienas. Viena, kita taurė – pietų dalis. Visai kita vyno gėrimo kultūra, galbūt ir kita vyno kokybė.

Kelias atpalaiduoja

Ramunės rytas prasideda dideliu kavos puodeliu ir laikraščiu. Laisvalaikis – teatras, koncertai, kelionės: „Kai viskas atsibosta, užvaldo rutina, sėdu į automobilį ir tiesiog važiuoju. Šalia – Ispanija, Prancūzija. Čigonystė – geras dalykas. Kelias nuramina, atpalaiduoja, išvalo smegenis“.

Gražus „la dolce vita“! Tačiau ar tai riba, už kurios nebėra nieko, ko dar norėtųsi?

„Iš tiesų pasaulis toks didelis! Negi aš taip imsiu ir sustosiu! Bet į Klaipėdą tikrai negrįšiu. Lietuviai taupo pinigus, perka butus, mašinas, spintas – tai jų tikslas ir daugiau nieko gyvenime nebereikia. Didžiausia tautiečių problema – fantazijos trūkumas. Tada sustojama. Žinoma, yra žmonių, kurie sugeba būti laimingi ir čia. Tačiau aš manau, kad reikia siekti daugiau“.