Stebina kruopštumas ir įžvalgos

Dr. A.Veilentienė, ketvirtį amžiaus tyrinėjanti Lietuvos valstybingumo ir diplomatijos istoriją, savo knygoje argumentuotai sugriovė mitą, kad V.V.Čarneckis buvo silpnas politikas ir diplomatas. Knygos autorė, anot istorikės dr. prof. Sandros Grigaravičiūtės, drąsiai polemizuodama su žinomais istorikais, išarė mažai arba visiškai netyrinėtus dirvonus Lietuvos diplomatinių santykių su Estija, Latvija istorijoje.

Sekdama V.V.Čarneckio veiklos pėdsakais jo, diplomato ir politiko, kelyje, dr. A.Veilentienė išnagrinėjo jaunos Lietuvos valstybės diplomatinius santykius su JAV, Didžiąja Britanija, Danija, Italija, Vatikanu, atidžiai ir kantriai kūrė įvairiapusį šios asmenybės portretą.

Pradedantiems studijuoti tarpukario Lietuvos diplomatijos istoriją studentams, matyt, pirmiausia reikėtų perskaityti būtent šią knygą. Monografija turi didelę išliekamąją vertę ne vien dėl apdorotos ir knygoje panaudotos gausios istoriografinės ir archyvinės medžiagos, bet ir dėl pakalbintų žmonių, kurių daugumą jau negrįžtamai nusinešė laiko tėkmė, dėl tarpukario politinių partijų leidinių, archyvuose gulėjusių ir anksčiau neskaitytų rankraščių analizės, surinktų nuotraukų gausos ir stulbinančio jų aprašymo kruopštumo.

Atkaklus derybininkas

Autorė knygoje per V.V.Čarneckio asmenybę atveria valstybės atkūrimo problemas, jos tarptautinio pripažinimo peripetijas ir interesų gynimą, sovietinę okupaciją ir jos padarinius, šio valstybės veikėjo ir jo šeimos gyvenimą bei tragišką pabaigą.

"Siekdama monografijjoje pateikti V.V.Čarneckio nuostatas svarbiausiais Lietuvos užsienio politikos klausimais, atskleisti jo vaidmenį, valstybei priimant svarbius sprendimus, suradau ir pateikiau daugybę tai iliustruojančių pavyzdžių. Na, tarkim, jis darė viską, kad 1925 m. Kopenhagoje vykusiose Lietuvos ir Lenkijos derybose dėl miško plukdymo Nemunu nebūtų pažeisti Lietuvos interesai, kad mūsų šalis nebūtų priversta užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija, neatgavusi Vilniaus. V.V.Čarneckis parengė delegacijai griežtas instrukcijas, organizavo jų svarstymą ir priėmimą ministrų kabinete, nes savo darbe vadovavosi demokratiniais principais. Būtent todėl jis siekė visus svarbius užsienio politikos klausimus apsvarstyti ministrų kabinete ir Seimo Užsienio politikos komisijoje", – sakė dr. A.Veilentienė.

Trumpai, 1924–1925 m., vadovaudamas Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, jis užmezgė gerus santykius su Latvijos užsienio reikalų ministru Zigfridu Meierovicu: ministrai apsikeitė vizitais, buvo pasirašytos kelios ir pradėtos rengti kitos abiejų šalių bendradarbiavimui svarbios sutartys. Beje, V.V.Čarneckis dar prieš tai, t. y. 1924 m. būdamas pasiuntiniu Anglijoje, savo iniciatyva pradėjo organizuoti neoficialius pasitarimus su Latvijos ir Estijos pasiuntiniais.

Tik po dešimties metų, kai 1934 m. rugsėjo 12 d. Lietuva, Latvija ir Estija pasirašė bendradarbiavimo sutartį, Stasys Lozoraitis oficialiai nurodė rengti tokius susitikimus.

Neeilinė sesuo

Dr. A.Veilentienė iš monografijos priede užrašytų prisiminimų, daugybės surinktų faktų ir faktelių SSRS jam sukurptos baudžiamosios bylos puslapių sudėliojo ir asmeninį V.V.Čarneckio, nepalikusio prisiminimų, portretą. Štai kelios jo gyvenimo detalės.

V.V.Čarneckis augo drauge su dviem seserimis. Viena iš jų, Aldona, 1919 m. buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus ordinu už pagalbą atskleidžiant prolenkišką POW perversmą. Baigęs Suvalkų gimnaziją, V.V.Čarneckis studijavo Peterburge techniškuosius mokslus, buvo aktyvus lietuvių studentų draugijos, kuriai priklausė ir Jadvyga Chodakauskaitė, Jokūbas Šernas, Kazimieras Būga, Tadas Ivanauskas ir kt., narys.

Žmoną išsirinko Vašingtone

1918 m. grįžęs į Lietuvą, V.V.Čarneckis dalyvavo valstybės kūrimo darbe. Kai jis buvo išsiųstas su diplomatine misija į JAV, kur pakeitė pirmąjį Lietuvos pasiuntinį Joną Vileišį, Vašingtone besikuriančioje Lietuvos pasiuntinybėje susipažino su ten dirbusia stenografiste Eleonora Šaltenyte ir ją vedė 1923 m. Vestuvėse dalyvavęs dailininkas Antanas Žmuidzinavičius padovanojo jiems savo tapytą paveikslą.

Vėliau į Eleonoros klausimą, kodėl pasirinko į žmonas būtent ją, V.V.Čarneckis atsakė: "Todėl, kad nelipai man ant galvos." Mat skvarbių rudų akių, elegantiškas, visuomet pasitempęs jaunas aukštokas valstybės vyras turėjo didžiulį pasisekimą tarp merginų. Tačiau ir jo išrinktoji traukė vyrų akį – kai jiedu atvažiavo į Paryžių, čia Eleonora, išsilavinusia, malonia ir labai taktiška jauna moterimi, buvo susižavėjęs ne bet kas, o elegantiškasis poetas Oskaras Milašius, 1920 m. paskirtas pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntiniu Prancūzijoje.

Rėmė kūrėjus, studentus

Čarneckių šeimoje, kuri negalėjo skųstis nepritekliais, penki vaikai buvo mokomi aukoti, pavyzdžiui, atsisakant priešpiečių bandelės ir sutaupytus pinigus skiriant Prisikėlimo bažnyčios plytai.

V.V.Čarneckis mėgo laisvalaikiu knibinėtis savo įsirengtoje dirbtuvėje, drožinėti – tai matė sūnūs, kuriems šie iš tėvo paveldėti gebėjimai labai pravertė Sibire. Sūnūs prisidurdavo duonai, pavyzdžiui, drožiniais iš mamutų kaulų. Čarneckiai draudė savo vaikams naudotis tarnų paslaugomis. Tad vaikai buvo savarankiški. Tai irgi labai pravertė Sibire.

Čarneckiai padėjo finansiškai ne vienam studentui, menininkui, kūrėjui. Tarp pastarųjų buvo ir Italijoje architektūrą studijavęs Stasys Kudokas. Jam grįžus į Lietuvą, V.V.Čarneckis dar kartą jį parėmė – užsakė jaunam architektui suprojektuoti savo svajonių namą dabartinėje V.Putvinskio gatvėje, rekomendavo S.Kudoką pažįstamiems asmenims. Pastatytame name, kol V.V.Čarneckis su šeima grįžo iš tarnybos užsienyje, gyveno jo garsioji sesuo Aldona su šeima.

Gabus intelektualas

Čarneckių šeimoje, kuri negalėjo skųstis nepritekliais, penki vaikai buvo mokomi aukoti, pavyzdžiui, atsisakant priešpiečių bandelės ir sutaupytus pinigus skiriant Prisikėlimo bažnyčios plytai.

Įdomu tai, kad Čarneckiai buvo bene pirmieji į Lietuvą atvežė Vakarų Škotijos baltąjį terjerą ir padovanojo jį Jono Vileišio dukrai Alenai Vileišytei-Devenienei.

V.V.Čarneckis mokėjo aštuonias kalbas, gerai piešė, grojo bent penkiais skirtingais instrumentais, gerai žaidė šachmatais, mylėjo Lietuvos gamtą, buvo prisiekęs pypkininkas, mėgo fotografuoti ir filmuoti, buvo labai religingas.

Dirbdama Vytauto Didžiojo karo muziejuje, dr. A.Veilentienė pačioje nepriklausomybės pradžioje susipažino su V.V.Čarneckio žmona Eleonora, neišsižadėjusia JAV pilietybės net ir Sibiro tremtyje, ir jų vaikais. Ne tik susipažino, bet ir užrašė jų prisiminimus, kurie panaudoti knygoje.

Įdomu tai, kad monografijos autorė, dabar vadovaujanti KTU muziejui, ir šioje aukštojoje mokykloje suranda V.V.Čarneckio pėdsakų. Pasirodo, jis, jaunas Peterburgo elektrotechnikos instituto auklėtinis, 1918 m. vasarą kartu su bendraminčiais ir bendramoksliais įkūrė Lietuvos technikų draugiją, kuri siekė pradėti ruošti šaliai reikalingus amatininkus ir kvalifikuotus darbininkus, kol bus įkurtas Lietuvos universitetas.

Vėliau, būdamas diplomatinėje tarnyboje JAV, V.V.Čarneckis siuntė knygas jau įsikūrusiam universitetui. Kitas V.V.Čarneckio pėdsakas yra paliktas KTU centrinių rūmų III aukšte – čia prieš pat sovietų okupaciją buvo jo, Užsienio reikalų ministerijos Teisių-Administracijos departamento direktoriaus, kabinetas.

Palikuonių dauguma – Lietuvoje

Monografijoje dr. A.Veilentienė istorikės žvilgsniu ir remdamasi užrašytais prisiminimais perbėga per sovietų represijų paliestos šeimos likimą: 1941 m. V.V.Čarneckis buvo suimtas, įkalintas Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) kalėjime. Kai buvo paklaustas, kodėl 1940 m., kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, jis nepabėgo iš savo šalies, V.V.Čarneckis atsakė, kad to nepadarė todėl, kad jo pareiga buvo likti Tėvynėje su savo tauta. 1942 m. rudenį jis buvo sušaudytas. V.V.Čarneckio šeima 1941 m. birželį buvo ištremta į Altajaus kraštą, vėliau – prie Laptevų jūros. Grįžo į Lietuvą tik po septyniolikos metų.

Sūnums dvyniams Petrui ir Povilui tapti KTU studentais Kaune padėjo KPI rektorius prof. Kazimieras Baršauskas. Kaune dabar gyvena V.V.Čarneckio sūnus Povilas su žmona Gražina, o jų sūnus – JAV (kiti V.V.Čarneckio vaikai jau mirę). Kaune gyvena V.V.Čarneckio sūnaus Petro dukra Giedrė ir sūnus Andrius, o Vilniuje – dukters Liučijos sūnus Vytautas Jasiukevičius ir sūnaus Vytauto sūnus Kęstutis. Sūnus Algirdas vaikų neturėjo.

Komentaras

Sandra Grigaravičiūtė

Istorikė, mokslų daktarė, profesorė

Valdemarui Vytautui Čarneckiui labai pasisekė, kad jo gyvenimo ir veiklos istorija pateko į istorikės A.Veilentienės rankas. Ši  istorikė geba pastebėti tai, ko kiti diplomatijos istorikai tiesiog nepastebi ar nenori pastebėti. Istorikė nebijo laužyti istoriografijoje nusistovėjusių koncepcijų, nepataikauja užsienio istoriografijai, neretai skeptiškai vertinančiai Lietuvos užsienio politiką ir diplomatų veiklą.

Lietuvos diplomatijos istorikus neabejotinai sudomins monografijos autorės polemika su A.Kasparavičiumi, V.Žaliu ir kitais istorikais. Skirtingai nei Z.Butkaus, Č.Laurinavičiaus, A.Kasparavičiaus darbuose, juose labiausiai akcentuojama Lietuvos orientacija į Sovietų Sąjungą ir Vokietiją – didžiausias dėmesys monografijoje skirtas būtent Lietuvos proantantiškai orientacijai, jos formavimuisi, Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos – santykiams ir bendradarbiavimui.

Lietuva ir pasaulis turės galimybę išvysti kitokią tarpukario Lietuvos diplomatiją Vokietijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Latvijoje, Vatikane, Italijoje, nei ji kuriama dvišalių santykių istorikų darbuose. Monografija turi ir kitų pranašumų. Pirma, tai neabejotinas jos naujumas. Istoriografijoje pirmą kartą pateikiama išsami politiko ir diplomato V.V.Čarneckio gyvenimo ir veiklos analizė bei vertinimai. Antra, į apyvartą įvedami nauji šaltiniai. Trečia, kvestionuojami iki šiol istoriografijoje esantys vertinimai apie V.V.Čarneckio vaidmenį rengiantis Lietuvos ir Lenkijos deryboms Kopenhagoje, jo politiką Lenkijos atžvilgiu. Ketvirta, atskleidžiamas esminių sprendimų užsienio politikoje priėmimo mechanizmas sprendžiant Vilniaus ir Klaipėdos problemas. Penkta, ypatingas dėmesys skirtas Lietuvos orientacijai į Antantę atskleisti. Šešta, monografijoje daug įdomios informacijos politikų ir diplomatų kasdienybės istorijos tyrinėtojams.

Drįsčiau teigti, kad ši monografija ne tik sugrąžins garbę ir orumą Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijai, bet ir sukels audrą jos istorijos istoriografijoje.