Šventė karo metu
Pirmoji Lietuvos prezidento inauguracija įvyko 1919 m., kai neseniai nepriklausomybę paskelbusios valstybės prezidentu tapo Antanas Smetona. Tų metų balandžio 4 d. prezidentą išrinko pirmosios lietuvių politinės institucijos – Valstybės Tarybos, nariai.
Anot Lietuvos istorijos instituto istoriko dr. Artūro Svarausko, po dviejų dienų įvykusi inauguracijos ceremonija buvo labai kukli ir trumpa, jokių šventinių renginių nevyko. Išrinktasis pirmasis Lietuvos istorijoje prezidentas tuomečiuose Lietuvos valstybės tarybos rūmuose davė priesaiką, kurią priėmė arkivyskupas, ir pasakė sveikinimo kalbą. Į ceremoniją be Vyriausybės narių susirinko tuo metu Kaune viešėję karinių misijų atstovai, užsienio diplomatai, Lietuvos politikos elitas, kunigai. Pasak istoriko, įdomu tai, kad garbūs svečiai į ceremoniją pateko su specialiais bilietais, o ne kvietimais, kaip įprasta dabar.
Dr. A. Svarausko teigimu, pirmoji prezidento inauguracija buvo kukli ne dėl to, kad dar nebuvo susiformavusių jokių ceremonijos tradicijų. Pompastikos trūko dėl kitų svarbių priežasčių.
„Visų pirma, valstybės konstitucinėje sąrangoje Lietuva buvo numatyta kaip demokratinė parlamentinė respublika, tad prezidentui buvo skirtas tik labai simbolinis vaidmuo. Prezidento kadencija iš pradžių sutapo su Seimo kadencija, kuri truko vos trejus metus. Be to, Seimas galėjo prezidentą atleisti iš pareigų. Tad prezidentas tuo metu nebuvo toks svarbus valstybės simbolis, kaip jį suprantame dabar. Tiesioginių visuotinių prezidento rinkimų tarpukariu nevyko, prezidentą rinko Valstybės Taryba, vėliau Seimas, o po 1926 m. A. Smetonos įvykdyto perversmo – Ypatingieji Tautos atstovai“, – paaiškino istorikas.
1919 m. šventinių renginių nebuvo ir dėl to, kad tuo metu vyko Nepriklausomybės kovos. „Lietuva buvo netekusi Vilniaus, vis dar kybojo klausimas apie valstybės išlikimą. Tad nuotaika tikrai nebuvo šventinė, netrūko įtampos“, – sakė dr. A. Svarauskas.
Seime: 2003 m. vasario 26 d. naujasis prezidentas R. Paksas duoda priesaiką, kurią vėliau, kaip pripažino teismas, sulaužė. / M. Vidzbelio / BNS nuotr.
Išskirtinis kuklumas
Dr. A. Svarauskas priminė: 1919 m. prezidentu A. Smetona buvo išrinktas laikinai, kol bus suformuotas Seimas, kuris ir turėjo būti atsakingas už prezidento išrinkimą. Dėl vykusių Nepriklausomybės kovų Steigiamasis Seimas savo veiklą pradėjo tik 1920-ųjų gegužę.
Tačiau ir tada valstybės padėtis vis dar buvo įtempta, nebuvo nuolatinės Konstitucijos. Tad Seimas 1920 m. birželį tik laikinai prezidentu išrinko Seimo pirmininką Aleksandrą Stulginskį.
A. Brazausko inauguracija išsiskyrė tuo, kad ant Gedimino kalno pagoniškomis apeigomis buvo pagerbta naujai sukurta prezidento vėliava. Vėliau ji nugabenta pašventinti į Arkikatedrą.
Svarbu tai, kad prezidento rinkimai sulaukė pasipriešinimo iš kairiųjų partijų, kurioms atrodė, kad Prezidento institucijos Lietuvai išvis nereikia, užteks Seimo pirmininko. Dėl viso šio konteksto A. Stulginskio pirmoji inauguracija taip pat buvo kukli. Po priesaikos davimo ceremonijos į prezidentūrą prezidentą ministras pirmininkas E. Galvanauskas atvežė privačiu automobiliu, nes jauna valstybė dar neturėjo valstybinio transporto.
1922 m. vasarą buvo priimta nuolatinė Konstitucija, kurioje prezidento pareigos jau aiškiai apibrėžtos. Tų metų gruodžio 21 d. prezidentu vėl buvo išrinktas A. Stulginskis. Vis dėlto, anot dr. A. Svarausko, ir šie rinkimai neapsiėjo be trukdžių. Prezidento rinkimų posėdyje protestuodamos nedalyvavo kairiosios partijos, kurios nepripažino rinkimus laimėjusio A. Stulginskio. Tad ypatingos inauguracijos ceremonijos ir vėl nebuvo.
„Tik nuo 1923 m. vasaros galima pradėti kalbėti apie prezidento inauguracijos tradicijų pradžią ir šventinę atmosferą. Tuo metu įvyko nauji Seimo rinkimai, kartu – ir prezidento, kuriuo vėl tapo A. Stulginskis. Šįkart jis jau buvo pripažintas ir kairiųjų, ir dešiniųjų partijų. Naujai išrinktas prezidentas davė priesaiką Seime, kuris tuo metu buvo įsikūręs dabartinėje Maironio universitetinėje gimnazijoje. Nuo pat Seimo iki netoliese esančios prezidentūros stovėjo išsirikiavusi garbės sargyba, o smalsuoliai už karių nugarų stebėjo, kas vyksta. Po priesaikos prezidentas kreipėsi į tautą, o tada atvyko ministras pirmininkas, kuris A. Stulginskį palydėjo į Prezidentūrą“, – pasakojo istorikas.
Tais metais atsirado tradicija, kurią vėliau atkartojo tiek K. Grinius, tiek A. Smetona. Ceremonijos metu A. Stulginskis nuvyko į Karo muziejaus sodelį pagerbti žuvusiųjų už Lietuvos laisvę. Jis padėjo vainiką prie neseniai, 1921 m., čia pastatyto paminklo. Žuvusiuosius pagerbė ir ginkluotųjų pajėgų atstovai. Po oficialios dalies A. Stulginskis greičiausiai surengė vakarienę su pakvietimais, kuri buvo kukli, nes jis nemėgo pompastikos“, – pasakojo dr. A. Svarauskas.
Atviras: V. Adamkus Prezidento institucijai suteikė vakarietiškos dvasios. Nuotraukoje – antrosios kadencijos pradžia 2004 m. liepos 12 d. / M. Vidzbelio / BNS nuotr.
Prisiekti ar pasižadėti?
Pašekovas atkreipė dėmesį į 1922 m. Lietuvos Konstitucijos formuluotę, skelbiančią, kad inauguracijos metu prezidentas gali prisiekti arba iškilmingai pasižadėti. Nors skirtumas gali pasirodyti nereikšmingas, jis yra svarbus.
Pasak istoriko, prezidento priesaika turi religinį atspalvį, ją priima bažnyčios hierarchas. O iškilmingas pasižadėjimas neturi jokių religinių konotacijų. Tarpukariu priesaikas davė A. Smetona ir A. Stulginskis, o K. Grinius iškilmingai pasižadėjo.
K. Grinius prezidentu buvo išrinktas 1926 m. vasarą. Jis priklausė kairiajai Valstiečių liaudininkų partijai, tad siekė atstovauti darbininkų klasės atstovams.
„Savo veiksmais ir apranga K. Grinius mėgino, kaip dabar madinga sakyti, siųsti žinutę, kad atstovaus Lietuvos liaudžiai. Tad ir jo inauguracijos ceremonija buvo kiek kitokia. Visų pirma, jis davė ne priesaiką, o iškilmingą pasižadėjimą, taip deklaruodamas, kad yra laisvamanis. Savo politines pažiūras K. Grinius demonstravo ir apranga. A. Stulginskis ir A. Smetona dėvėdavo cilindrus ir frakus, o K. Grinius rinkosi paprastą kostiumą ir skrybėlę, kurią nusiimdavo eidamas iš Seimo į prezidentūrą – atskleidė pašnekovas. – Naujojo prezidento inauguracijos iškilmės buvo kuklesnės, taupesnės, kadangi valstiečiai liaudininkai savo politinėje darbotvarkėje deklaravo kuklumą, atsigręžimą į paprastą žmogų.“
Šventė visiems
Laisvamanis K. Grinius prezidentu pabuvo neilgai, nes 1926 m. gruodžio 17 d. įvyko perversmas. Po dviejų dienų krikščionių demokratų ir tautininkų balsais prezidentu išrinktas A. Smetona. Naujasis prezidentas tą pačią dieną davė priesaiką, kurią priėmė arkivyskupas. Jokių renginių ir iškilmių tąkart nebuvo, kadangi valstybėje po perversmo tvyrojo įtampa.
Pasak dr. A. Svarausko, 1931 m. ir 1938 m. jau vyko kitokio pobūdžio prezidento rinkimai, taip pat buvo pradėti kurti tam tikri inauguracijos ritualai. Svarbu tai, kad 1926 m. Lietuvoje atsirado radijas, tad apie prezidento rinkimus ir inauguraciją visuomenę informavo nebe vien laikraščiai.
Inauguracijos ceremonija išliko tokia pati. Tačiau nuo 1931 m. prezidentas priesaiką jau davė nebe Seime, o naujai pastatytuose Teisingumo ministerijos rūmuose – dabartinėje Kauno filharmonijoje. Po priesaikos prezidentas pabučiavo Lietuvos vėliavą, o vėliau į Karo muziejaus sodelį vyko pagerbti žuvusiųjų už šalies laisvę.
„1931 m. jau pradedama kurti viešos inauguracijos šventės tradicija su priėmimais pas prezidentą. Netgi kalbama apie tai, kad inauguracijos ceremonijos metu valstybės tarnautojai galėtų nedirbti ir ateiti paklausyti priesaikos, – vardino istorikas. – Visgi A. Smetona sulaukė nemažai nepasitenkinimo ir kritikos, nes pirmą kartą prezidento rinkimai vyko ne Seime, o Teisingumo rūmuose, ir jį rinko ne Seimo nariai, bet naujai įvesti Ypatingieji Tautos atstovai. Šiuos atstovus į Kauną deleguodavo šalies regionų savivaldybių tarybos, kurios tuo metu jau buvo pavaldžios A. Smetonai. Norėdamas pažaboti opozicionierius, prezidentas sugriežtino cenzūrą, prieš pat rinkimus ribojo viešus susibūrimus. Visa tai neabejotinai temdė šventinę atmosferą.“
Paskutiniai Pirmosios Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai įvyko 1938 m. Tuo metu A. Smetona jau buvo įtvirtinęs savo valdymą, tad šventė buvo pompastiška, orientuota į visuomenę.
Pasak pašnekovo, oficiali Teisingumo rūmuose vykusi inauguracijos ceremonija nelabai kuo skyrėsi nuo ankstesnių, išskyrus tuo, kad ji buvo transliuojama per radiją. Ceremonijos metu valstybės tarnautojams leista nedirbti, jie turėjo išklausyti prezidento priesaiką, sugiedoti himną. Vakare laukė vakariniai renginiai, priėmimai, iškilmingas Lietuvos valstybės vėliavos iškėlimas.
Akimirka: 2019 m. liepos 12 d. D. Grybauskaitė perleidžia prezidentūrą savo įpėdiniui G. Nausėdai. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.
Pagonybės apraiškos
Dr. A. Svarausko teigimu, Prezidento institucija tarpukariu ir dabar labiausiai skiriasi tuo, kad šiandien piliečiai tiesiogiai renka prezidentą.
Kalbant apie pačią inauguracijos ceremoniją, labiausiai akivaizdus skirtumas yra toks, kad visi tarpukario prezidentai prisiekė Kaune, o dabartiniai – Vilniuje. Tradiciškai šių laikų Lietuvos prezidentai prisiekia istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje. Davus priesaiką, Seimo pirmininkas prezidentui įteikia aukščiausią šalies apdovanojimą – Vytauto Didžiojo ordiną, o tada prezidentui grąžinami Vyriausybės įgaliojimai. Pasibaigus oficialiai inauguracijai, tolesnė ceremonijos dalis priklauso nuo paties prezidento pageidavimų.
Prezidento priesaika turi religinį atspalvį, ją priima bažnyčios hierarchas. O iškilmingas pasižadėjimas neturi jokių religinių konotacijų.
1993 m. pirmuoju atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentu tapo Algirdas Brazauskas. Iki tol paskutinė Lietuvos Respublikos prezidento inauguracija buvo įvykusi 1938-aisiais, tad, anot istoriko, nebuvo aiškaus pavyzdžio, kaip ji turėtų atrodyti.
„Todėl kai kuriems A. Brazausko inauguracijos ceremonija pasirodytų keistoka. A. Brazausko inauguracija išsiskyrė tuo, kad ant Gedimino kalno pagoniškomis apeigomis buvo pagerbta naujai sukurta prezidento vėliava. Vėliau ji nugabenta pašventinti į Arkikatedrą. Tad įdomu tai, kad prezidentas ceremonijoje pasitelkė tiek pagoniškus, tiek krikščioniškus ritualus“, – pastebėjo pašnekovas.
Vakarietiški akcentai
1998 m. prezidentu išrinktas Valdas Adamkus. Pašnekovo teigimu, šio prezidento štabas norėjo į Lietuvą įnešti daugiau vakarietiškų tradicijų. Tad po priesaikos prezidentas ne tik pasakė kalbą Seime, bet ir kreipėsi į tautą. Būtent šios inauguracijos metu atsirado ir tradicija perduoti prezidentūrą naujai išrinktam prezidentui.
V. Adamkaus inauguracija išsiskyrė ir tuo, kad tą dieną vyko net keli prezidento priėmimai, skirti įvairioms visuomenės grupėms, diplomatams, politikams.
„2003 m. prezidento pareigas pradėjusio eiti Rolando Pakso inauguracija visiems labiausiai įsiminė naikintuvų skrydžiu virš Vilniaus. Pats būdamas lakūnu, naujasis prezidentas pageidavo būtent tokio simbolinio praskridimo, – prisiminė pašnekovas. – 2009-aisiais ir 2014-aisiais išrinktos prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos buvo pakankamai kuklios, pasižymėjo nebent viešu koncertu Katedros aikštėje.“
Iškilmės: karinis paradas rengiamas ne per kiekvieną prezidento inauguraciją. Nuotraukoje – 2009 m. liepos 12 d. / G. Bartuškos nuotr.
Sąsajos su tarpukariu
Istorikui pasirodė įdomi 2019 m. prezidento Gitano Nausėdos inauguracija, kurioje galima atrasti sąsajų su tarpukariu.
„Tarpukario prezidentai po ceremonijos vykdavo į Karo muziejaus kiemelį pagerbti žuvusių už Lietuvos laisvę, padedant gėlių ant paminklo, o G. Nausėda visą savo inauguracijos ceremoniją pradėjo nuo apsilankymo prie tautos patriarcho J. Basanavičiaus paminklo, kur jis padėjo gėlių. 1905 m. dabartiniame Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastate, prieš kurį stovi paminklas, posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas, kuriame pirmą kartą paskelbta valstybės autonomijos Rusijos sudėtyje idėja. Tad šis prezidento gestas buvo labai reikšmingas ir simbolinis, turintis sąsajų su mūsų modernaus valstybingumo ištakomis“, – pabrėžė jis.
Pirmoji G. Nausėdos inauguracija išsiskyrė ir tuo, kad ceremonija buvo ištęsta per visą dieną. Nuo 10 val. iki pat 19 val. vyko įvairūs renginiai, kurie buvo suplanuoti kas valandą. Vidurdienį prie Seimo esančioje Nepriklausomybės aikštėje išsirikiavo ginkluotųjų pajėgų rikiuotė, o po valandos vyko mišios Arkikatedroje.
„Įdomi naujovė įvyko 14 val. Katedros aikštėje buvo išrikiuotos visų Lietuvos miestų, miestelių ir užsienio lietuvių vėliavos. Šis iki tol inauguracijose nematytas veiksmas simbolizavo prezidentą sveikinančius Lietuvos regionus ir užsienį. Po valandos S. Daukanto aikštėje įvyko tradicinė prezidentūros rūmų perdavimo ceremonija, kurios metu G. Nausėda kreipėsi į tautą. Vėliau įvyko ir šventinis koncertas S. Daukanto aikštėje, o 19 val. – priėmimas prezidentūros kiemelyje“, – vardino dr. A. Svarauskas.
Naujausi komentarai