Mindaugas Kirka

DANGUS UŽSITRAUKIA LEDU

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Žinia apie kasmetį „Pirmosios knygos“ (PK) konkursą, kurio tradiciją puoselėja Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, šiemet turėjo rūgštų skandalėlio prieskonį. Atmesti visi (net 53) poezijos rankraščiai. Pats konkursas – pratęstas. Komisija buvo neperkalbama: nė vienas eilėraščių pluoštas nevertas knygos. Po šio incidento kažkas pamurmėjo socialiniuose tinkluose, kažkas – prie bokalo pasibaigus kokiam nors literatūriniam vakarui. Tačiau rudenį, po konkurso pratęsimo, PK serija turėjo dar vieną debiutantą. Nors man neapsiverčia liežuvis Mindaugą Kirką vadinti debiutantu. Jo eilėraščiai, kuriuos šiandien randame rinkinyje „Dangus užsitraukia ledu“, kultūrinėje spaudoje šmėžavo beveik prieš dešimtmetį, buvo girdimi tuose pačiuose literatūriniuose vakaruose. Žinau ir tai, kad M.Kirkos poezijos buvo laukiama knygos pavidalu. „Visad jaučiau kad egzistuoja pusiausvyra“ (p. 12), rašo poetas. Knygoje ji svarbi ir jaučiama. Kaip ir pasvertas mylinčio žmogaus atsargumas, reikiamas nutylėjimas stipriausiu vidinės dramos momentu ar klausimas, kurį užduoti reikia tik deramą akimirką („Ar yra daugiau / Kas lauktų taip atkakliai / Kaip laukia mirtis“ (p. 48).

Pirmasis eilėraštis yra rinkinio viršelis, kurio autorė – dailininkė, grafikos dizainerė Jolanta Vareikaitė. Pats knygos pavadinimas, galintis būti bent jau haiku nuotrupa ar net savarankišku tekstu, įrėžtas žiemiško kolorito erdvėje tarp sustingusio dangaus ir įšalusios žemės. Šaltas peizažas tarsi tyčia sukurtas skleistis neišsemiamai lyrinio subjekto vienatvei, kuri yra viena dominuojančių rinkinio temų („tai iš kur tavęs tiek / vienatvės pilnoji“ (p. 27). Kita tema, persmelkianti M.Kirkos knygą, yra ruduo. Metų laikas, sustiprinantis, įaitrinantis kasdienes egzistencijos pajautas, laikinumo, baigties nuotaikas („Sukuosi kažkur tarp šito rudens“ (p. 71). Aiškiai suvokiama, susitaikoma, kad „pastebimai keičiasi – – / Tik metų laikai“ (p. 71). Aplink – nesibaigianti kartotė. Gyvenama, mylima, išduodama, rašomi eilėraščiai. Bet kartotė įsibrauna ir į M.Kirkos poeziją. Viena vertus, tai tarsi rodo pirmojo rinkinio išbaigtumą. Kita vertus, kartojimasis visada rizikuoja prišaukti nuobodulį.

Leidėjų nuotr.

Tomas Vaiseta

CH.

Baltos lankos, 2021

Jeigu man tik leisite (esu mandagus kaip Šarlis), pradėsiu iš toliau, bet tuo pat metu paliesiu ir vieną naujojo Tomo Vaisetos romano temų. Mane vis dar nuoširdžiai glumina lietuvių literatūrinis nevisavertiškumo kompleksas. Tie atvejai, kai mūsų autorių knygos palydimos tokiomis reikšmingomis formuluotėmis kaip „lietuviškasis Bukowskis“, „lietuviškasis Camus“ ar pan. Kam tie patogūs, iliuziniai autoritetų ramentai? Ar tai yra kažkoks literatūros svarbos matas? Trikdo ir erzina literatūrologo prof. Pauliaus Vaidoto Subačiaus pritempimai, kad T.Vaisetos „Ch.“ „ingredientai“ yra Bulgakovas, Kafka ar netgi Joyce’as. Atleiskit, bet tokie šlakeliai gėrimą ne pagardina, o pagadina. Ir tai iliustruoja mažojo žmogaus idėją, apie kurią kalbama romane „Ch.“ („kuo mažesnis žmogus, tuo didesnį pasaulį jis nori sukurti“ (p. 145). Kuo mažesnis esi, tuo labiau apie save turi rėkti tam pasauliui, kad būtum išgirstas. Bet ar reikia būti kažkuo kitu?

T.Vaisetos romanas yra šaunus kalbinis nuotykis, lėtai įsisiūbuojanti kalbos puota, kuo puikiausiai išsiverčiantis be kviestinės grandų chebrytės. T.Vaiseta niekad nerašys kaip vienas jų, o to ir nereikia. Jis rašys kaip T.Vaiseta, ir plepaus, keliaaukštėmis sakinio konstrukcijomis kalbančio pasakotojo Šarlio kaukė, mano galva, yra gerokai originalesnė nei nuvalkiotas kafkiškas domino. Šarlis, o ne paslaptingasis Režisierius, yra tikrasis kalbos matematikas. „Ch.“ – labirintiškas, klaidus, įdomių idėjų ir keisčiausių teorijų prikimštas kūrinys. Lyg iš užuominų gijų audžiamas, kuriamas teatras-gamykla, kur „aktoriai nevaidina, nemoka vaidinti“ (p. 97), tačiau stropiai stengiasi gyventi savo gyvenimą iki pat mirties. Kiekvieno žmogaus, nuo gimimo iki paskutinio atodūsio įkalinto aktoriaus vaidmenyje, tikslas yra labai panašus į vienintelį meno kūriniui reikšmingą tikslą. Tai – užbaigtumas, nes „mirtis visada yra išbaigta“ (p. 132). Visi turi savąsias Pabaigas, kurios kruopščiai meistraujamos tamsiuose kambariukuose ir laukia finalinio įvažiavimo į sceną. „Ch.“ turi rafinuoto nuobodulio ir kultūringos beprotybės. Vaisetiškas kokteilis, kurio paragauti – bent šiek tiek – tikrai reikėtų.

Leidėjų nuotr.

Lina Buividavičiūtė

TAMSIEJI AMŽIAI

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Mes „niekada neatsikratysime / pliko vėjo vaiduoklių“ (p. 7), pasąmonės ir atminties kertėse tūnančių, savo pasirodymo kantriai laukiančių tamsių pavidalų, kuriuos kadaise nuskandinome, kurie yra kiekvieno iš mūsų neatsiejama dalis. Rašant apie antrąją poetės Linos Buividavičiūtės eilėraščių knygą „Tamsieji amžiai“, regis, neišvengiamas žodis „tamsa“ ir visa, kas yra ją lydintys partneriai. Kita vertus, „tamsa tėra būtina šviesos sąlyga“ (p. 63). Rašant nepavyks gudrauti, kad tai lengvas, neįpareigojantis pasiskaitymas, kaip sykį teko girdėti, jog poezija gali būti tiesiog „vieno vakaro reikalas“.

L.Buividavičiūtės rinkinio eilėraščiai yra tamsus, geliantis vanduo, semiamas iš akmeninio, apniokoto, praamžiško šulinio. Ir tai ne vienos asmeniškos patirties sklidinas šulinys. Tai neišsemiami genties vandenys, kurie lyrinį subjektą kadaise perliejo ir tebelaisto kolektyviniu patyrimu. L.Buividavičiūtei pavyksta suimti ir universalizuoti skausmingiausius, žalojusius bei perkeitusius jaunos moters patyrimus, kurios iki maksimumo įtemptame, polifoniškame balse slepiasi Jezabelė, Lilita, Kirkė ar Triero ragana (eilėraštis „Jezabelė“, p. 15). Manau, nėra sutapimas, kad knygos viršelio iliustracijoje galima įžvelgti moters įsčias.

„Tamsiuosiuose amžiuose“ atsikartoja žvėries motyvas. Tai talpus, daug nepatogių briaunų turintis įvaizdis, galintis reikšti tiek ankstyvame amžiuje pažintą Eroso šėlsmą, tiek vidinių demonų svitą, kuri lydi gyvenime. Knygos skyrius „Sindromai“ siejasi su pirmuoju L.Buividavičiūtės poezijos rinkiniu „Helsinkio sindromas“ ir sufleruoja apie pastangas toliau bandyti įžodinti specifinę, nepaleidžiančią temą. Kūno sutrikimai, dvasinių pakrikimų ir obsesijų momentai, savojo laikinumo suvokties nuostaba – L.Buividavičiūtės antrajame rinkinyje nėra jokių tabu, savąja poezija ji žengia į itin subtilias teritorijas, lietuvių literatūros tradicijoje nuodugniau dar netyrinėtas. Čia kalbu apie paskutinį rinkinio skyrių „Nemeilė“, kuris aitrina savo kraštutiniu atvirumu ir tematiniu sudėtingumu. Nors gali nuskambėti keistai, tačiau šioje tamsaus kolorito knygoje man atokvėpio ir šviesos momentu pasirodė skyrius „Miestai ir žvėrys“.

Leidėjų nuotr.

David Foster Wallace

UŽMARŠTIS

Iš anglų kalbos vertė Ignas Beitsas. Rara, 2021

Ant jūsų stalo – naujo prekės ženklo šokoladinis batonėlis. Pabandykite pasitelkti visą savo vaizduotę ir parašyti apie šį saldų objektą maždaug 100 puslapių tekstą. Pageidautina – grožinį. Davidui Fosteriui Wallace’ui atlikti tokį kūrybinį pratimą buvo vieni juokai. Pirmasis aštuonių apsakymų rinkinio „Užmarštis“ kūrinys „Ponas Tešlius“ – pavartosiu banalų lietuviškų portalų antraščių žodį – sprogdina. Ir drauge sukelia neviltį, kad visa ta hiperbarokinė rinkodaros ar chemijos terminologija, kuri ir yra didžioji dalis minėto apsakymo įdaro, taip ir liks neperkandama.

Ir, tiesą pasakius, lieka. Po tokio teksto išsineši tik migloto supratimo nuotrupas, tačiau ir keisto susižavėjimo nuotaiką. Taip, D.F.Wallace’o proza iš tikrųjų primena šiuolaikiškai modernų, pašaipų ir aikštingą makaroniką. Tai dar XIV a. pabaigoje atsiradęs literatūros tekstui, kuris parašytas derinant keleto kalbų elementus, apibrėžimas. Man atrodo, kad čia ir slypi šio autoriaus prozos skaitymo azartas: skaitai, kažkuria pavyzdingai kramsnojančių smegenų dalimi nujauti, kad viskas prieš akis tėra rašytojo išmonės patiektas produktas, sluoksniuotas kvazi žodyno ir išsigalvotų apibrėžimų batonėlis, tačiau vis vien patiki literatūrinio konstrukto realumu. Siurrealumą sukelia ne situacijos netipiškumas, įprastos tikrovės perkeitimas, bet pati kalbos vartosena. D.F.Wallace’as savo arsenale turi tikrai įspūdingo ilgio sakinių. O apsakymas „Dvasia nėra žaizdras“ – tartum parašytas visiškai kito autoriaus. D.F.Wallace’as jame nebevartoja triuškinančios, surogatinės kalbos, tačiau demonstruoja, kaip viename tekste, lyg grotelių į kvadratus padalytame mokyklos lange, sąveikauja skirtingiausi mikro- ir makronaratyvai. Dar kitokia prozinė variacija laukia vos keleto puslapių (tiesiog nesuvokiamas kontrastas „Ponui Tešliui“) kūrinyje „Nudegusių vaikų įsikūnijimai“, kuris pritrenkia lakoniškumu ir skausmo koncentratu. Šis amerikiečių rašytojas nelinkęs kartoti savęs.

D.F.Wallace’o apsakymų pabaigos gali sukelti įspūdį, kad autorius laiku nesugeba įjungti stabdžių. Bet ir tai žavu: ruošiantis padėti tašką, negalvojama, ar parašiutas išsiskleis, ar ne.

Leidėjų nuotr.