Rimantas Kmita „Remyga“ Tyto alba, 2020

Mentas (jau ne milicininkas, bet dar ne policininkas), todėl – mentas, kaip tais laikais vadinome, jaunas Afganistano karo veteranas ir našlaitis Remyga – pagrindinis knygos veikėjas, geraširdis tragiško likimo herojus. R.Kmita griebia jautį už ragų (galbūt net tą patį jautį iš romano, jame apstu jaučių ir meškų, vilkolakių, buratinų) – santvarkų virsmą, iš jo kylančią dvasinę individų sumaištį vynioja iš kraštutinio trauminio motyvo. Afganistanas. Tai labai opi žaizda, kuriai seniai reikėjo literatūrinio chirurgo. Turbūt panašiai idėjinėje plotmėje veiktų veikėjas – Černobylio avarijos  likviduotojas.

Tai čia ir Lietuva. Fone visur – gatvėse, radijuje, sielose – plevėsuojantis Sąjūdis motyvuotas, bet nuspėjamas. Daug proziškai atrajotos dokumentuotos tikrovės, titaniškas darbas. Tik ne iki galo tarsi konvertuotas – R.Kmita šįkart per lengvai, atrodo, išsisuko.

Gal truputį įklimpo į lygiagretųjį kūrybinį metodą, klodą – mitologinį realizmą, kuriam atseikėjo bene pusę teksto? Šiauliška fantasmagorija – it duoklė M. Ivaškevičiaus „Žaliems“, G. Beresnevičiaus „Paruzijai“, joje ir kunkuliuoja pagrindiniai reikalai. Tai Remygos košmaras, tautinė haliucinacija, alegorija su gausiais tautosakos motyvais. Mitas šalies valstybingumui.

Vis dėlto tokias fantazijas labai sudėtinga žodžiais perteikti. Puola, pavyzdžiui, žmogų, o kažkas šalia, pats mitologinis, cituoja lietuvių liaudies mįsles ir patarles, dainas dainuoja. Veiksmo tiršta, bet lieka jis tautosakos tumule. Gal šita forma, gimusi iš Sigito Gedos sėklos, yra unikali lietuvių literatūros ypatybė? Galbūt ji būdinga išskirtinai slaviškos, rytietiškos kultūros laukui, ir mes visi su R. Kmita atitinkamai tebesame jo dalis? Irdamasis per mitologinio teksto upes vis įsivaizdavau multiką: šioji fantasmagorija savo funkciją, ko gero, geriau atliktų ne tiek prozos pastraipose, kiek animacijos kadruose.

Užtat tuomečiai buities ir prietarų reliktai atkurti klasiškai – satanistiniai-spiritistiniai ritualai, neištikimybės ir išdavystės. Pradėjo vertis ir verstis visokie atsiminimai iš vaikiškosios patirties, šitaip grožinė literatūra staiga atgręžia tavo paties primirštą tikrovę. Pirmiausia, aišku, atmintį, bet per atmintį – ir veikiamą dabartį. Paleisti nuo virvės žmonės buvo pakrikę, išskydusių vertybinių nuostatų, elgėsi nebrandžiai (išduoda sutuoktinį, o tada kreipiasi į kortas, kad nuspėtų savo likimą). Tuomečio elgesio kodeksai lipdant moralę iš įvairiausių ezoterinių, kvazireliginių nuoplaišų daugiau papasakoja apie antrosios respublikos gimimą negu Bernardo Brazdžionio intertekstai.

Struktūrai skirta daug (veikiausiai alinančio) dėmesio, tekstas daugiabalsis: šalia Remygos byloja tai moteriškės, tai jo karinė trauma, sužeista sąžinė, vardu Afsana, mitologinį realizmą keičia informacinio stiliaus išrašai iš publicistikos ir kt. šaltinių, pjesės atplaišos ir netgi dokumentinės nuotraukos, ir visa tai daugmaž dera. Realistinės veiksmo scenos kuo puikiausios, išpurentos tuo pačiu atkaltu pietinia stiliuku. Mūsų raštijoje „Remyga“ yra kol kas turbūt įdomiausiai ir profesionaliausiai parengtas grožinis pasakojimas apie nepriklausomybės pradžią.

Saulius Šaltenis „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ Tyto alba, 2020

Pavadinimas – skamboka metafora. Tie kiaušiniai – tai ir kulkos, šaunamos iš rusiškos patrankos į lietuvį, tai ir pats lietuvis, išsiritęs iš geležinės komunizmo santvarkos. Taip vaizdinga, kur dairais, tradicinis pasakojimas. Gražus sakinys, kartais net prikišamai išdabintas, užvingiuotas. Gal čia satyra, kartais pagalvoji. Šiuolaikiškąją R. Kmitos „Remygą“ irgi primena – atpasakojamais įvairiais (ir labai nebūtinais) iš kiaušinio išsiritusios Lietuvos nutikimais ir laikmečio atributais: aliumininiai šaukštai, žlugę bankai, privatizavimai, girtuokliavimai ir t.t.

Bet S. Šaltenio istorijos neverta nė lyginti su „Remyga“, geriau – su šachmatais. Kuriant poziciją šachmatų lentoje svarbu, kad kuo daugiau figūrų viena su kita sąveikautų: žirgas pridengtų žirgą, bokštas – bokštą, o jei dar rikis kur tūno, pasiruošęs spriegti į pagalbą...

Tai šitame romane beveik niekas nesąveikauja. Pagrindinė veikėja Elė (Jaelė) – išeivio provaikaitė, grįžusi į vos laisvę atgavusią savo istorinę tėvynę, atrodo kaip iš dangaus į Lietuvos žemelę nukritusi. Kiti pagrindiniai veikėjai – žurnalistė Božena a la Tomkus-Janutienė, tremtinys Aleksas irgi veikia kas sau, nors tarytum kartu.

Daug patetikos, sentimentalumo. Svarbiausias kūrybinis uždavinys – tik nepasakyk tiesiai, paslėpk po sakinio gracija, sintaksės pyne. Vis dėlto vieną kitą sceną autorius papasakoja, pavaizduoja, pernelyg neglaistydamas nutylėjimais, tamsoki seksualiniai epizodai irgi įtraukūs. Štai jaunosios šeimininkės Elės namie priglaustas prasčiokas, ten dirbantis bernu, patvarko jaunąją šeimininkę:

„Tarp jos kojų virpėjo virpėjo lyg priešmirtinių traukulių ištiktas, šnopavo šnopavo jos lovoje atsidūręs Boženos sesers vaikas vaikis ir aiktelėjęs nurimo.

Kai Jaelė Gvadelupė atsimerkė, jis jau stovėjo šalia lovos, žiūrėjo į ją ir droviai paklausė:

– Ar aš irgi galiu, gerbiama Ele?“ (p. 123)

A je, tai kambary dar vienas pretendentas laukiąs, berno brolis dvynys! Ui ui, jau tie nutylėjimai (apie pretendentą lovon nežino nei veikėja, nei skaitytojas). Bernas II irgi patvarko Elę.

Jeigu S. Šaltenis parašytų pornoromaną, labai skaityčiau.

Beje, knyga nė velnio ne apie Sausio 13-ąją – rinkodara išdūrė kaip vietoj krienų įsigijus garstyčių. Sausio mūšio motyvų pasitaiko, vienoje kovoje sunkiai sužeidžiama ir Elė, bet jau taip pritemdyta ta Sausio 13-oji, paslėpta už sakinio, pats ieškokis. Šykštuolis Šaltenis.

Romanas iš tikrųjų apie tai, kaip moteris ieško savo motinos. Tarsi randa. Ir vis tiek jos nesusisieja – kaip dvi šachmatų figūros skirtingose lentos pusėse.

Herkus Kunčius „Geležinė Stalino pirštinė“ Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

Pirmą kartą H. Kunčiaus romaną išrinktųjų grupelė galėjo išmėginti dar užpernai festivalyje „Šiaurės vasara“, kur autorius dalijosi ištrauka iš savo rankraščio. Ir aš ten buvau, ausimis karpiau, akis varčiau, tą pačią pėdą myniau. Vyresnieji damos ir džentelmenai, klausydami skaitovo, kikeno ir šnirpštė, prisidengę burnas pirštinėtomis plaštakomis, o jaunimas liko it įkaltas akmeniniais veidais. Tai nei teksto, nei jaunimo problema, tai tarpo problema. Romane beriamos tikros pavardės ir įvairios istorinės detalės pernelyg nugrimzdusios į praeitį, kad žadintų asociacijas, juolab humoristines.

Rašytojas romane taiko tą patį pasakojimo metodą kaip trumpųjų istorinių satyrų rinkinyje „Lietuviškos apybraižos“. Ima liūdniau nusipelniusį istorinį veikėją ir sumala į skutus, į dulkes, mėšlą, kai kur pavyksta netgi juokingai. „Geležinėje Stalino pirštinėje“ tokios istorine tiesa paremtos juodosios satyros dar daugiau – 400 p. „Apybraižose“ autorius turėjo sutalpinti savo šėlą į apibrėžtą formatą, o „Geležinėje Stalino pirštinėje“ jo vaizduotė liejasi per kraštus, valstybių sienas, per skonio ribas.

Perteklius prišaukia beskonybę. O šitoje knygoje visko per daug – per daug pavardžių, nuorodų, datų, kad jau nuo pirmųjų puslapių sutrinki: skaitai grožinę literatūrą ar mokslinio šaltinio parodiją? Tipinis epizodas: „suvažiavimui išrinkus Ježovą VKP (b) CK nariu, kitą dieną draugas Stalinas VKP (b) plenume pasiūlė išrinkti Nikolajų Ivanovičių Ježovą dar ir VKP (b) CK Organizacinio biuro nariu, o po kelių dienų – paskirti VKP (b) Partinės kontrolės komisijos pirmininko pavaduotoju. Lyg būtų maža, po mėnesio VKP (b) CK Politinis biuras patvirtino naujai paskirtą VKP (b) Pramonės skyriaus vadovą. Juo tapo Nikolajus Ivanovičius Ježovas“ (p. 241).

Tokia satyrine gaida, tarytum parodijuojant komunistų biurokratiją, byra ir byra ištisos prozos plytos. Lyg būtų maža.

Antonis Samarakis „Klaida“ Sofoklis, 2020, iš graikų k. vertė Diana Bučiūtė

Skaičiau milijoną knygų, kurios nugarėlės anotacijoje palyginamos su Franzu Kafka: užverti paskutinį puslapį, pasirodo, nė per nago juodymą. Graikų XX a. klasiko „Klaidą“ irgi palygino su F. Kafka, ir ką? Ir pataikė!

Tai hermetiškas pasakojimas apie du vyrus – įtariamąjį totalitarinės valstybės išdavyste rezistentą ir ištikimąjį totalitarizmo tarną. Saugumietis įgyvendina slaptą žvalgybos Planą – veždamas įtariamąjį tardyti, tiesiog apsimeta jo draugu ir laukia, kada anas išsiduos.

Istorijoje vaizduojama kiek daugiau nei viena para: kaip įtariamasis sulaikomas, vežamas į kitą būstinę ir turi atsitiktiniame uostamiestyje prastumti dieną su agentu. Autorius smulkiai aprašinėja veikėjų veiksmus ir epizodiškai prie jų grįžta, pakartodamas tą patį, tik kitais žodžiais. Nuolat kaitaliojama pasakotojo pozicija: jis prabyla tai iš įtariamojo, tai iš tardytojo perspektyvos, kartais net tenka grįžti į ankstesnį puslapį ir pasiaiškinti, kurioje čia vietoje pasakotojas persijungė. Ne visada pavyksta šitą siūlę aptikti, nes A.Samarakis teksto audinį lipdo itin subtiliai.

Didžioji dalis pasakojimo atrodo primityvi, bet taip daroma specialiai, kuriant absurdo satyros įspūdį. Man regis, įspūdingiausias autoriaus pasiekimas – siaubingą mašineriją pavaizduoti kaip vaikišką. Kas yra totalitarizmas, despotija? Tai yra baisiame sutrikime įstrigusi vaikystė, kai nelaimingas vaikas užaugęs tampa pabaisa (Hitleris, Lukašenka, you name it). Rašytojo vaizduojami vyrai – graudūs mažvaikiai. Tada pagalvoji: juk visi žmogėdros kažkada buvo nekalti mažutėliai, ar ne? Ir dabar žmonių namuose auga potencialūs diktatoriai, baisu ir pagalvoti.

Paties tardytojo didžiausias iššūkis įgyvendinant Planą – įsivaizduoti, kas yra žmogus: „užsidėti kaukę, vaidinti žmogaus vaidmenį buvo visiškai nauja, nepažįstama sritis, kurioje jis neturėjo patirties“ (p. 154). Turbūt ir mes kiekvieną dieną gyvename, kad įgytume daugiau šitos patirties – žmogiškumo. Su kaukėmis ar be.

Priekaištą išsakyčiau nebent kūrinyje vaizduojamam moteriškumui – tais laikais (romanas pasirodė 1965 m.) toks vyro rašytojo žvilgsnis į moterį turbūt buvo vertinamas kaip tradicinis, bet dabar tėra primityviai seksistinis. Dar pasidomėjau, kad ir Graikijoje veikė karinė diktatūra. Neretas graikas turbūt irgi nelabai žino, kokią diktatūrą išgyveno lietuviai. Grožinė literatūra suartina skirtingų kraštų patirtį. Nes „Klaida“ yra universali. Puikus stilius, geniali knyga.