Saulius Vasiliauskas „Dabar aš ramiai papietausiu“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

Už, man regis, itin vykusio, socrealistinio stiliaus viršelio, kuris sukelia ir knygoje ne kartą minimo čekų autoriaus Bohumilo Hrabalo romano „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ aliuziją, skleidžiasi Širvintose augusio, bohemiškajame ir akademiniame Vilniuje kurti pradėjusio jaunuolio patirtys: XXI a. milenialsų kartos atstovo santykiai su daiktais, draugais, merginomis; doktoranto, bohemiečio, mokslui neabejingo personažo žvilgsnis į save ir kitus. Novelėse nesunku užčiuopti materialiosios tikrovės įtaką jaunų žmonių santykiams ir iš to kylančią vertybių niveliaciją: tikrų, prasmingų dalykų sumaišymą su menkaverčiais.

Pirmojoje S.Vasiliausko knygoje piešiami personažai ir plėtojamos temos būdingos ne vienam pradedančiajam; jos yra tarsi savotiškos kalbėjimo ir sąmonės derinimo pratybos – iššūkiai, kuriuos privalu įveikti, ar žingsniai, be kurių sudėtinga motyvuotai eiti toliau. Tokiais kūrybinio derinimo žingsniais galėtume spėti esant šiuos: nekonkretus personažas, nemotyvuotas laiko nekonkretumas, pasakojimo vyksmą reikiama linkme pasukantis išėjimas pasivaikščioti (viena novelė net pavadinta „Išėjau pasivaikščiot“) ir taip pat dažnai pasikartojantis (pavadinkim linksmai) nužvelgiamų merginų motyvas, tikrųjų namų paieškos (arba savo namų nepažinimas kaip pasakojime „Raktai“), vyro ir moters santykiai, veikėjų sapnai (tekstas „Gniutulas“ ir atpasakoja sapną) ir t. t.

Galima išskirti kelis vyraujančius teminius blokus: tai komplikuoti santykiai su merginomis, akademinio pasaulio margumynai, boheminė rutina, atskiro paminėjimo verta kelionių eseistika. Daugumoje pasakojimų vyrauja materialistinė ir fiziologinė perspektyva: knygos veikėjai arba pasakotojas retai kreipiasi į vidų, o vertina vien objektyvią išorę, todėl juos ištinka ne dvasiniai iššūkiai, o įvairūs fizinės tikrovės kuriozai su daiktais, valgiais ir objektais – nagais, skėčiais, trumpikėmis, raktais ar pakabukais, bulvytėmis, picomis, alumi ar sojų pienu ir taip toliau. Patirdamas kasdieniško pasaulio nuostabą tarsi, kaip sakoma, būtų nukritęs iš mėnulio, autorius sąmoningai siekia savotiško satyros efekto, kaip ir rinkdamasis bei taupydamas žodžius, užuot apraizgęs puslapius sakinių voratinkliais ir daugiasluoksnėmis alegorijomis.

Kaip ir įprasta debiutuose, šiai PK serijos knygai būdinga žanrinė įvairovė, bet asmeniškai pasisakau už gryną satyrą su intriguojančiu, išplėtotu siužetu (pvz., „Prašyčiau bulvyčių“, „Klasika“).

Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1“, iš prancūzų kalbos vertė Paulius Jevsejevas, Baltos lankos, 2020

Tokių knygų reta: nors skaitytoją veda, gena aistringa kūrinio kalba, kas puslapį vis labiau dvejoji, o kam visa tai skaitai. Perfrazuojant tipinę romano citatą: „Kemaras taip gerai pisasi, kad tiesiog pamiršti, ką darei su kitais“ (p. 147), galima tarti, kad įvairūs žlugę veikėjai taip įtaigiai vaizduojami, kad tiesiog pamiršti, koks šūdas visa tai.

Reverse pateikiama „Irish Times“ recenzijos mintis, atseit šis „kūrinys apie mus visus: kaip garsiai mes rėkiame, kaip labai mums skauda“, yra netikslus ir gal net melagingas – mes tikrai ne visi esame spermatozaurai, pornoaktoriai, narkušos, vargetos ir šiaip (vargo) pisuokliai. Knyga pasakoja kaip tik tokių asmenų – užribio personažų – krytį, nuopuolį, žlugimą, you name it. Kokso ir sekso daug, lyg tai būtų visa, iš ko susideda gyvenimas. Tiesa, pasakojime gausu ir geros muzikos, tik įprastai, išskyrus žavias išimtis, ne verbalizuojamas jos skambesys ir atlikimas, o vien vardijami kūrinių pavadinimai.

Žodžiu, „Vernonas Subutexas“ yra dar vienas atvejis, kai literatūroje aptinkame savaip pateisinamą paraščių personažą, lyg toks būtų jėga ir norma, gėris ir grožis. Tiesa, autorė bent išvengia paribio romantizavimo pastebėdama, kad veikėjų elgesys ir patiriamos sąlygos jų pačių netenkina: „Ji buvo kaip viešbutis draugams, kurie nė nemirktelėję nuo jos nusigręžė, kai jiems nieko nebereikėjo. Emili jau gerklėj stovi apsišikę poetai. Bičai, per jautrūs dirbti“ (p. 51).

Asmeniškai nesuprantu, kodėl skaitytojams hedonistiškos knygos à la Bukowski kelią tokį domesį – man regis, tokie kaip romane vaizduojami asmenys turėtų rūpėti nebent socialinėms tarnyboms ir jų tėvams bei seneliams, kurie iki kapo dievagosis, kaip nusirito jų atžalos. Nors kai pagalvoji, ką tu gero parašysi apie eigulio, slaugo arba gaisrininko gyvenimą... Literatūrą, kaip ir pasaulį, juk varo smurtas, seksas bei politika, ar ne?  Pats esu aktyviai dalyvavęs bohemoje ir galiu patvirtinti, kad šūdinesni reikalai pasitaiko nebent smurtinėse arba kriminalinėse aplinkose, nors netgi tarsi nekaltoje dekadentiškoje bohemoje kriminalas anksčiau ar vėliau vis tiek ištinka. Rašytojos V.Despentes prozinę pasaulėžiūrą nulėmė paauglystėje patirta seksualinė prievarta, darbas prostitute, jos debiutinis romanas vadinosi „Išdulkink mane“.

Pirmasis iš trilogijos „Vernonas Subutexas“ – gaiviai ir energingai, išradingiau nei Bukowskio parašyta ir šauniai išversta („dešim“, „pofig“, „darožkė“) knyga apie be galo nykią būtį. Manau, romane jaučiamas dvasinis vargas ir alkis surezonuos ne vienam skaitytojui, net jei ji(s) aprašomo paribio atributus pažįsta tik iš filmų, Jurgio Kunčino „Tūlos“ ir akadėj studijuojančio antros eilės pusbrolio pasakojimų.

Jon Fosse „Vaizdai iš vaikystės“, iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė, Aukso žuvys, 2020

Kartą leidiniui „The Daily Telegraph“ įvardijus norvegų autorių vienu iš 100 gyvųjų genijų, tikrai nedrįstu ginčytis. Pirmoji nedidelė pažintis su J.Fosse prasidėjo 2014 m. žurnale „Metai“ perskaičius istoriją „O tada lai ateina šuo“, kurią laikau vienu geriausių apskritai patirtų tekstų (jį galima ir verta susirasti pagūglinus).

Tiek tame anksčiau periodikoje išleistame apsakyme, tiek naujausiame rinkinyje susitinkame su virtuozišku stilistu, kurio kūryboje ypač daug reikšmės turi žodžių tvarka, jų pakartojimas, atranka. Pavyzdžiui, vis grįždamas prie kokio nors konkretaus motyvo, autorius kuria dramatišką įtampą, kitaip sakant, vien iš žodžių tvarkos ir sintaksės plastikos sukeldamas skaitymo nerimą, tarkim, „o jei oras neįsismarkaus, galėtų išplaukti į jūrą, pamėginti pažvejoti, taip, taip ir padarys, galvoja Juhanesas ir tada jam į galvą ateina mintis, kad taip galvoja kiekvieną rytą, kiekvieną mielą rytą jis galvoja tą patį, mąsto Juhanesas, bet ką gi daugiau jam galvoti?“ (p. 101).

Pacituotoje istorijoje J.Fosse apsiima papasakoti vieno veikėjo gimimo ir mirties dieną, ir tai padaro taip arti priartėdamas prie didžiausiųjų būties slėpinių, kad pats tarytum patiri gimimo ir mirties „dalyvavimo efektą“. Kitoje istorijoje jis išplėtoja keturmečio vaiko sąmonę, nepriekaištingai atspindėdamas tokiam amžiui būdingus elgesio motyvus. Dar kitame apsakyme išskleidžiamas kiekvieną paauglį ištinkančio stipraus pirmojo erotinio geidulio neišsipildymas, ir vėlgi iš taip arti, lyg šioji proza būtų palindusi po oda.

Didesnį nusivylimą kelia nebent tai, kad J.Fosse kūrybos išleista vos pusantro šimto puslapių. Negi nenusipelnėme daugiau?

Frans de Waal „Paskutinis mamos apkabinimas“, iš anglų kalbos vertė Rasa Dirgėlė, Kitos knygos, 2020

Tik nereikia susireikšminti. Tokia galėtų būti šios knygos žinutė mums, žmonijai, mūsų rūšiai. Visai neplonas veikalas skirtas išsamiai papasakoti, kodėl mes tokie panašus į kitus humanoidus, o jie panašūs į mus, anot paties autoriaus: „Man įdomiausios emocinės išraiškos, kūno kalba ir socialinė dinamika. Žmonės ir kiti primatai šiuo atžvilgiu tokie panašūs, jog iš esmės man nesvarbu, kuriuos stebėti“ (p. 9). Biologiškai atseit mes nesame pranašesni už beždžiones arba šimpanzes, tik kultūriškai sau tai įsikalbėjome. Sunku su tuo susitaikyti, bet ką padarysi. Žmogui seniai reikėjo stabtelėti, apmaldyti puikybę ir truputį atidžiau pažvelgti į save.

Juk turbūt niekas nesiginčys, kad Ameriką ir Baltarusiją valdo beždžionės? Tai va. Štai aš neseniai persikraustęs į kitą butą vėl turėjau pridėti ranką prie lovos iš „Ikea“, kurią montuodamas patyriau įvairių emocijų ir jausmų, nuo smalsumo iki įsiūčio (tikiuosi, šitos lovos dizaineriui numatyta atskira vieta humanoidų pragare). Kai susierzinęs tėškiau dalis ant žemės, aš pasielgiau lygiai taip pat kaip beždžionė. Nes kiti primatai ir jaučia, ir daro taip pat kaip žmonės, o „atsisakymas pripažinti, kad žmonės panašūs į kitus gyvūnus, kelia daugiau problemų nei susitaikymas su tuo“ (p. 69).

Manau, perskaitę „Paskutinį mamos apkabinimą“ niekada nebežvelgsite tokiomis pačiomis akimis į savo rūšies atstovus – ir tada tos merginos arba vaikino šypsena per pirmąjį pasimatymą primins kažin ką pažįstamo iš džiunglių įstatymo.