Asta Padagaitė – „Sadistas“, Alma littera, 2020

Kaži ko čia geresnio paskaičius iš lietuviškos faunos tarp metų sandūroje išleistų Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnų“ ir kitų metų sandūroje pasirodysiančio Rimanto Kmitos „Remygos“? Literatūrinio deficito laikai: ko gero, karantinas bus pakenkęs ne tik scenos menams, bet ir lietuviškos prozos rašymui bei leidybai. Neskaitant, žinoma, poezijos – lietuvių poezija eina kaip ėjusi, nepaisant pandeminių metų. „370“ bendraautorės Linos Simutytės debiutas „Miesto šventė“ turbūt bus pagrindinė rudens naujiena. Kai taip striuka, tarytum proziniu talonu per literatūrinį badmetį lieka pasitenkinti A.Padagaitės „Sadistu“.

„Sadistas“ yra analitinis meilės romanas apie karjeristę Viliją, įsiveliančią į mazochistinius santykius su agresyviu vyresniu vyru. Įdomu, kad veikėja pati to nesąmoningai nori ir siekia – kankintis. Psichologinė argumentacija kūrinyje regisi išplėtota ir pagrįsta, sudaranti sąlygas pažinti vidinį moters pasaulį, net jeigu sveika logika tokiam XXI a. moters paveikslui tarsi paprieštarautų.

Autorė kruopščiai iškloja pagrindinės veikėjos psichologinį portretą iš taip arti, kad nebematome antrojo plano, lyg bandytume apžiūrėti paveikslą prisiploję prie jo nosimi. Smulkiai su visais penkiasdešimt pilkų atspalvių sukramtyta jos charakteristika po kelių skyrių išgaruoja iš galvos, be to, yra prieštaringa. Kyla klausimas, kaip moteris, pasižyminti analitiniais gebėjimais suprasti kitus žmones, lieka akla susidūrusi su patologiniu smurtiniu tipu: „[v]ienintelis žmogus, kurio schemų ji neperprato akimirksniu“ (p. 127)? Negi gyvuliška aistra apakina?

Kone ketvirtadalį teksto paskyrus analitiniam Vilijos biografijos ir dvasinės medžiagos išdėstymui, ji tik tada imasi veikti. Tai pasakotojo problema, debiuto defektas (manau, autorė galėjo įtaigiau atskleisti istoriją, pasirinkdama pasakojimą ne trečiuoju asmeniu, o pirmuoju). Kartu tai – vaizdavimo problema. Kad ir kaip išsamiai skleistųsi personažas ar peizažas, jis liks sausas nepasitelkus pagrindinės literatūrinės kūrybos sąlygos – išmonės. Dar tai ir stiliaus problema: sadisto Kristoforo dialogai, prisodrinus keiksmažodžių, nors ir banalūs, ganėtinai gyvi ir motyvuoti, tačiau kitose atkarpose šnekamoji kalba lieka medinė. Konstatuojamoji semantika, konstruojamoji sintaksė nesužadina žodžio meno.

Bet, kaip dažnai ir nutinka, debiutas pamažu išjuda. Užuot dėsčiusi monolitines tiesas, pasakotoja kartais laisvai paleidžia savo veikėjus: ji su juo suartėja, užsimezga patologiniai santykiai, prasideda kriminalinio pobūdžio problemos. Aprašinėja A.Padagaitė ir lovos reikalus, bet, kaip neretai ir būna, sekso scenos, nepajutus vienas šalia kito einančių žodžių lipnumo ir jėgos, pasidaro ne tiek karštos, kiek šmaikštokos: „Vilija rietėsi pulsuodama aistros drėgme.“ (p. 82)

Tai skaitytinas debiutas, kurį protarpiais ištraukia originalumas, visiems žinomas tiesas pateikiant netikėtu rakursu: ilgo penio apologija (p. 114) yra drąsi ir šmaikšti, o veikėjos kompulsija sudarinėjant valgytojų šlykštumo klasifikaciją – spalvinga ir netikėta: „Vilija sunkiai galėdavo ištverti su valgančiais žmonėmis. Ji girdėdavo, kaip burnos išskyros maišosi su dantimis smulkinamu maistu, kaip liežuvis glitų maisto ir seilių mišinį vartalioja burnoje, kol masė tampa paruošta nuryti.“ (p. 8)

John Fowles – „Danielius Martinas“, Alma littera, 2020. Iš anglų kalbos vertė Zita Marienė

Jeigu dar neskaitei kultinio J.Fowleso romano „Magas“, tai gera žinia: vadinasi, tavęs laukia milžiniškas ir magiškas literatūrinis nuotykis. Neįmanoma adekvačiai viens du reziumuoti, kokios jėgos ir svarbos tai knyga, todėl agituoju apsilankyti bibliotekoje. Jo kriminalinį romaną „Kolekcionierius“ anotuoti paprasčiau: pamišęs vyras pagrobia ir rūsyje ilgam uždaro moterį, pasakojimas dėstomas iš abiejų veikėjų perspektyvos. Vėliau toks motyvas taps daugybės filmų kliše (ta pati tema originaliai pasitelkta psichologiniame fantastiniame trileryje „10-oji Kloverfyldo gatvė“, 2016). Prisiminus knygą „Prancūzų leitenanto moteris“ kone susmengi į fotelį nuo J.Fowleso genijaus: anot 2017 m. leidimo anotacijos, romane „detaliai atkuriama tramdomo seksualumo ir žiaurios veidmainystės kankinama karalienės Viktorijos epocha“, bet čia pat dera pridurti, kad tai ne istorinė, o labai šiuolaikiška knyga su postmodernaus mąstymo pasakotoju. Negali neprisiminti ir niuansuotosios apysakos apie meną ir aistrą „Juodmedžio bokštas“, kuri padarė nemažą įtaką lietuvių literatūros postmodernistui Sigitui Parulskiui.

Ką gi, ir vėl J.Fowlesas, šviežutėlis vertimas, pusaštunto šimto puslapių prozos. „Danielius Martinas“ yra vėliau už paminėtąsias parašyta knyga, užtat pati tradiciškiausia. Kūrinio pasakotojas, šokinėjantis nuo pirmojo asmens prie trečiojo, dar apsimetinėja postmodernistu, bet tai jau tik žaidimas. Masyviajame veikale autorius aprėpia ne tik vieno veikėjo gyvenimą, bet ir XX a. visuomenės moralės kaitą, ypač – anglų mentaliteto pokyčius. Akivaizdu, kad tekstas ir autobiografiškas.

Kūrinio intrigos šaltinis – scenaristu ir dramaturgu dirbančio veikėjo pasirinkimas permiegoti su savo merginos seserimi. Visas jo gyvenimas tarytum atsiremia į šitą veiksmą jaunystėje. Paskui apgautoji mergina tampa jo žmona, jiedu susilaukia dukters, išsiskiria. Po daugybės metų miršta buvusios žmonos sesers, su kuria andai jis turėjęs vienos nakties nuotykį, sutuoktinis, jo studijų bičiulis, ir turbūt nenustebinsiu atskleisdamas, kad tuomet našlės ir jos sesers buvusio vyro jausmams suteikiamas antras šansas.

Su metraštininko smulkmeniškumu autorius suka, pina, lipina veiksmą apie šiuos romantinius santykius. Feisbuko epochoje tokie su visomis detalėmis romanai ne tik beveik nerašomi, bet ir turbūt neskaitomi. Labai lengva išpyškint knygelę be prijungiamųjų sakinių ir kruopštesnės charakterių plėtotės, tokį surogatą įsiūlant kaip šiuolaikinį romaną – tu pabandyk ne tik parašyti taip, kaip sukurtas „Danielius Martinas“, bet vien perskaityti pabandyk. Bus veiklos – lyg sienomis pakliūti į akmens pilį.

„Danielius Martinas“ nėra meilės romanas, tai plieninė melodrama su moralinės studijos pamušalu apie žmones, kurie kamuojasi „įmesti į vieną ilgiausių, bet ir staigiausiai nutrūkusių kultūros tarpsnių žmonijos istorijoje“ (p. 106). „Danielius Martinas“ nėra geriausias J.Fowleso kūrinys, bet J.Fowlesas yra J.Fowlesas – skaitymo investicija atsiperka, nepaisant tiesmuko froidizmo ir alinančių dialogų.

Anders Hansen – „Naršymo metas“, „Balto“, 2020, iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis

Metas pakalbėti apie naršymą psichinės higienos požiūriu, kaip kad nuo vaikystės esame pratinami valytis dantis. Švedų psichiatras ir autorius priklausomybę nuo socialinių tinklų nagrinėja iš biologinės perspektyvos, didžiąją dalį teksto skirdamas ne socialiniams fenomenams, o mūsų kūnų chemijai: „išmanieji užkabina iš karto kelis esminius pasitenkinimo centrus“ (p. 49). Jo prieiga padeda suprasti, kokį iššūkį patiria žmogaus smegenys pavojingoje interneto teritorijoje.

Telefonas rankoje yra taurės alkoholio, kanapių suktinės arba kauliukų prie lošimo ruletės analogija: mes įklimpstame ir kenčiame. Bet kam tai rūpi? Kas, perskaitęs A.Hanseno knygą, atsisakys interneto plano, išsitrins feisbuką ir nebelandžios į jutubą? Ar Aurelijus Veryga uždraus naudotis internetu nuo 20 val. iki 10 val.? Neuždraus.

Prijungties problemą būtina spręsti, bet tai ateities darbotvarkės klausimas. Kol kas su šia problema kovoja susivokę individai, saugantys savo sveikatą ir vaikus, be didesnės pagalbos iš šalies. „Naršymo metas“ galėtų būti protingas parankinis vadovas išplečiant rizikos suvaldymo priemones mokyklose valstybiniu mastu.

Vis dėlto vietoje šios mokslo populiarinimo knygos verčiau pažiūrėti „Netflix“ dokumentinį filmą „Socialinė dilema“. Perskaitę „Naršymo metą“ mes vis tiek greičiausiai pamiršime daugybę svarbių jos faktų ir toliau lengvu smiliumi nersime į tinklą, kai dalimi filme pažertų įsimintinų citatų turbūt paniš pasidalyti net feisbuke: „Jeigu tu nemoki už produktą, vadinasi, tu esi produktas“, „Tai rinka, kurioje išskirtinai prekiaujama žmonių ateitimis“, „Vieninteliai žmonės, vadinantys savo klientais vartotojais (users), yra narkotikų prekeiviai ir socialinė medija“.

Tomas S. Butkus – „Ežerožemė“, Vario burnos, 2020

Vien atsiversti grafinę poemą „Ežerožemė“ – jau nemažas įspūdis. Faktas, kad ji rašyta 23 metus, irgi imponuoja. Knygoje randame ne tik solidų pluoštą eilėraščių, bet ir nuotraukų, iliustracijų.

Tačiau skaitai skaitai, vartai vartai ir suabejoji, kiek ten turinio kokybės anapus formos. Ką aš žinau, knygoje publikuotos nuotraukos atseit poetiškos, nors, mano akimis, blankokos, o iliustracijos – stačiai vaikiškos, tokių daugelis pripeckiodavo per nuobodžias pamokas sąsiuvinių paraštėse. Vis dėlto grafika – ne mano teritorija, pažvelkime į tekstus.

Na, ir nedžiugina. Galbūt solidus leidybinis projektas, per anksti pažadėjęs smūginės poetinės jėgos, tiesiog neišpildė lūkesčių? Vartai vartai, skaitai skaitai, bet tekstai ne atplėšia nuo tikrovės, smogdami stiprių impulsų per neuronines jungtis, o tarytum sukausto tarp eilučių uždusindami sunkiais viršeliais; trošku.

Man regis, „Ežerožemė“ pirmiausia yra knyga, skirta sau pačiam ir kitiems hermetiškiems poetams, tai itin subjektyvių polinkių klasifikacija, kurios bandymai išplėsti minties teritoriją krenta lyg išdžiūvusi sėkla į bevaisę žemę:

ir krinta per šviesmečius niekur –

į poeto vienatvę

į piliečio kartėlį

į eilėraštį ilgą ir lėtą

į paraštes

(...)

nežinau tik jaučiu

kaip eilėraštyje ima tvinkčioti kraujas

kaip poeto kūnas

virsta naktim (p. 215)