Monika Baltrušaitytė

„Išėję prie upės“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Žurnalistė, nuo šio rudens – pirmosios knygos konkursą laimėjusi prozininkė, savo tekstuose kuria santykį su praeitimi ir šiuolaikinėje atrodymo kultūroje pamirštamais socialiniais tipais.

Proziškai sutankindama patirtį, ypač vyresniųjų kartų atminimą, autorė pradeda savo literatūrinį kelią jau ne tuščioje vietoje, ne vien iš saviraiškos poreikio (kaip jauniesiems dažnai nutinka). Pagyvenusių personažų patirties tūris sudaro sąlygas artėti prie aukštesnio negu žurnalistinio kalbėjimo registro.

Vis dėlto istorijose, kuriose veikia autorės bendraamžiai, vis dar dingsta trečiasis matmuo, tekstas darosi publicistiškas. Tai ypač justi kontrastingiausioje novelėje „Obelų sodas“, kurioje vaizduojami du laikai: pirmajame du vaikai mėgaujasi laiminga vaikyste kaime, antrajame tiedu žmonės, jau suaugę, įsivelia į konfliktą. Skiriasi ne tik veikėjų amžius ir psichologinės realijos, visai kitokie ir abiejų dalių literatūriniai registrai: kai praeities laikas sužadina gražios nostalgijos pojūtį, dabarties kalbėjimas primena televizinį.

Novelių pasakotoja taip pat atsigręžia į šiuolaikinėje lietuvių prozoje išpopuliarėjusį XX a. dešimtąjį dešimtmetį: ypač įdomus pasirodė pasakojimas apie pirmuosius Lietuvos interneto verslininkus, jų naivumą ir polėkį. Autorė juos subtiliai palygina su nūdien „ekranų mėnesienoje“ paskendusiais startuolių kūrėjais, kurie „irgi viliasi, kad toji sidabriška šviesa pagaliau pasieks jų galvose žiojinčią kosminę tamsą“ (p. 51).

M.Baltrušaitytei būdingos panašios temos ir raiškos klaidos kaip ir daugumai kitų debiutantų: nors smegenis palyginti su panaudotu kačių kraiku ganėtinai ryšku ir išradinga, bet „aklosios žarnos spalvos linoleumą“ (p. 71) įsivaizduoti jau sudėtingiau (negūglindamas įsivaizduoju kažką tarp žalio ir rudo, bet kaip organas akloji žarna turbūt yra rausva). Publicistinį braižą rinkinyje daug kur keičia dirbtiniai „literatūriškumai“, tačiau vietomis autorės kalba įgauna pagreitį ir pereina į darnią prozą. „Išėję prie upės“ nėra revoliucinė knyga lietuvių literatūroje, bet susipažinti verta.

Jane Harper

„Sausra“

Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

„Baltos lankos“, 2018

Po tokios bajoriškos vasaros vis tiek galima užsinorėti vasariškų skaitinių – tam tiks australiškas detektyvas „Sausra“, vaizduojantis kraupų įvykį – trijų šeimos narių išžudymą armagedonišką vasarą viename miestelyje, kurį sekina ne tik sausra, bet ir žmonių susvetimėjimas ir nepasitikėjimas vieni kitais.

Iš didmiesčio į savo merdinčią tėviškę sugrįžta federalinis policininkas Falkas ir su vietiniu pareigūnu naujoku imasi tirti trigubą žmogžudystę: klasika (savo sūnaus ir žmonos nužudymu pirmiausia įtariamas vyras, po egzekucijos pats paleidęs sau kulką). Detektyvas sumaniai suregztas, todėl intriga išlaikoma. Tiesa, tikrojo žudiko motyvacija pasirodė kiek neįtikėtina, bet negi dabar sušvinkinsiu siužetą tiems, kurie „Sausrą“ dar tik skaitys.

Be detektyvinio karkaso, dėmesio verta ir romano „mėsa“ – tai vaizduojami žmonių ryšiai, šeimų situacija, mažos bendruomenės uždarumas. Autorė nestigmatizuodama sukuria įtaigų kitus, tik ne save, dėl ekonominių nepriteklių kaltinantį provincialų tipažą – tokį atpažinsime ir Karbauskio Lietuvoje, ir Trumpo Amerikoje.

J.Harper kartais įterpia gražių žmonių bendravimo detalių, kaip šis trumpas be tėvo augančio berniuko elgesio, sutikus suaugusį vyrą, aprašymas: „Vaikas palaukė, kol Falkas žiūrės tiesiai į jį, tik tada nučiuožė. Iškart nubėgo aplink čiuožti dar kartą. Falkas iškėlė nykštį.“ (p. 163) Jautru. Vietomis paplėtojama ne vien striukų, siužeto nestabdančių aplinkos detalių, bet ir kelis puslapius aprėpiančių aplinkos aprašymų, kuriančių įtemptą, netgi mažumėlę egzistencišką atmosferą, kaip tame fragmente, kai Falkas suprato, kad jo vaikystės upė išdžiūvo: „Iš milžiniškos upės teliko dulkėtas randas žemėje.“ (p. 106)

Kaip ir M.Baltrušaitytė iki šiol žurnaliste dirbusios australų rašytojos debiutinis romanas – kažin ar stulbinamai originalus, užtat sklandus, atitinkantis žanro reikalavimus, o laisvalaikiui praleisti tiek ir užtenka.

Jaroslavas Melnikas

„Rojalio kambarys“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Dažnas nors kartą per gyvenimą yra pagalvojęs apie sukeistintą, išvirkščią pasaulį. Pavyzdžiui, kaip susikalbėtų žmonės, jeigu tuos pačius daiktus matytų skirtingų spalvų? Arba kaip pasikeistų pasaulis, jeigu jame viskas taptų truputėlį įstriža? Arba – viskas apšviesta saulės visada tik iš vienos pusės? Ir panašiai.

Vienas originaliausių lietuvių rašytojų J.Melnikas keisčiausią idėją, kylančią tarytum iš atviros vaikiškos sąmonės, išplėtoja ir paverčia gerai struktūruota istorija. Todėl jo novelėse veikėjai sprendžia, kaip elgtis sužinojus savo mirties datą, arba amžinai keliauja iš vieno taško į kitą paklusdami anonimiškai valiai, arba gyvena namuose, kuriuose pamažu dingsta kambariai, ir turi iškęsti staiga susitraukusios erdvės nepatogumus.

Tai absurdo pasaulis. J.Melniko renčiama tikrovė yra kafkiška, bet ir kitoniška, todėl – tiesiog melnikiška. Kitaip nei F.Kafka, J.Melnikas nesukelia egzistencinio siaubo, o pasakotojo balsu pasiūlęs rimtą egzistencinę potekstę pakviečia susimąstyti. Kiekviena jo fantasmagorija turi ganėtinai realų pagrindą.

Autoriui ypač rūpi laisvos valios tema, tad idėjiškai jis artimas ir kitam egzistencializmo klasikui Albertui Camus. Su pastaruoju A.Melniką susieja ir vienas fragmentas iš novelės apie staiga žmogžudžiu tapusį šeimos vyrą: „Kas su mumis darosi? Nusibodom vienas kitam, ar ką? Šiukšlės, Vovikas. Paryžius. Pinigai. A, dar, atrodo, žmogų užmušiau. Buvo buvo. Rytoj rytą į darbą.“ (p. 66) Net jeigu ir nesąmoninga, ši ištrauka – gana ryški nuoroda į A.Camus „Svetimo“ pradžią. Citata taip pat iliustruoja, kad rašytojas nepiktnaudžiauja kalbos grožybėmis, skambiais įvaizdžiais ir tropais: jo kalba tiksli, sakiniai trumpi, sintaksė energinga.

Po penkiolikos metų perleistas „Rojalio kambarys“ – viena geriausių šių metų literatūros naujienų. Kartu su pasakotoju patirsite, kad „keista ne tai, jog nėra rojalio kambario, o tai, kad jis pas mus buvo“ (p. 85).

Arundhati Roy

„Didžiausios laimės ministerija“

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė

„Alma littera“, 2018

Įspūdingos vien šios knygos pasirodymo datos. „Didžiausios laimės ministerija“ išėjo pernai, praėjus 20 metų po tarptautinio pripažinimo susilaukusio šios indų autorės romano „Mažmožių Dievas“ pasirodymo. Lietuvos leidykla užtruko vos metus, kad daugiau kaip 400 puslapių knygą išleistų lietuviškai. Kas iš to išėjo?

A.Roy tekstas – įspūdingos struktūros ir užmojo. Laikai ir erdvės pinasi viena per kitą… Veikėjai lipa per skaitytojų galvas… Visko taip tanku ir tiek daug, kad galiausiai viskas prasmenga skradžiai prasmės. Be galybės pavardžių ir vietovardžių, į tekstą dar įsiterpia aibė hindi ir urdu kalbos žodžių. Nors rašytoja yra puiki stilistė, perteklius toks tankus, kad tekstas tampa nemenku iššūkiu. Tiesiog stebuklas, kaip vertėja ir kalbos redaktorius su kūriniu susitvarkė ne tik sklandžiai jį perteikdami lietuviškai, bet sutvarkydami ir visas išnašas (kurių išties nemažai).

Rašytojos akiratyje – socialinės mažumos. Todėl istorija pradedama nuo translyčio asmens – berniuko, kuris supranta esąs moteris, pasikeičia lytį ir iškeliauja dirbti į likimo brolseserių viešnamį: „Nors Andžam tapo geidžiama meiluže, įgudusia malonumų teikėja, orgazmas, kurį ji patyrė vilkėdama raudonąjį disko stiliaus sarį, buvo paskutinis jos gyvenime.“ (p. 31)

A.Roy per 20 metų pertrauką tarp abiejų savo romanų užsiėmė politine veikla gindama pažeidžiamų visuomenės grupių Indijoje teises, tad ši patirtis panaudota ir grožinėje kūryboje. Socialinis jautrumas gali būti naudingas literatūrai, bet ar netampa tuomet proza tarytum dar vienu politiniu manifestu? Slidi riba.

Originali, bet iki galo nesusieta ir perkrauta knyga turėtų patikti LGBT+Q remiantiems skaitytojams, taip pat Indijos gerbėjams, kurie tegu nusiteikia romane šią šalį pamatyti kitokią negu įpratę turistiniuose maršrutuose.