Peteris Wohllebenas

„Paslaptingas medžių gyvenimas“

„Kitos knygos“, 2018

Visi dabar kalba apie mišką. Puiki proga atsiversti knygą, išleistą dar prieš kylant nacionaliniam miškų išsaugojimo judėjimui ir padedančią geriau suprasti, kas ten darosi kirtimuose, ko taip bruzda feisbukas, apie ką visa tai.

Populiaria kalba apibendrindamas visą mokslą apie medžius, autorius padeda atnaujinti mokyklines žinias, pavyzdžiui, primindamas, kaip veikia vandens apykaita medyje (pasikartojame, ką reiškia kapiliariumas, transpiracija, kokezija ir osmosas), bet ne tik – siūlydamas jautraus ir įsiklausančio gamtininko požiūrį, sudaro sąlygas miestiečiui sužinoti dalykų, apie kuriuos jis turbūt niekada nebūtų labiau susimąstęs. Pats nuo mokyklos suolo žinojau, kad medžiai meta lapus artėjant šalnoms, bet visada stebėjausi, kodėl jie pradeda atsisveikinti su savo garderobu dar nė karto nenukritus temperatūrai žemiau nulio: mokyklinės žinios arba spragos prieštaravo empiriniams stebėjimams.

Pasirodo, medžiai turi laiko pojūtį. Jiems būdinga daugybė savybių, apie kurias gyvendami toli nuo miško nė nenutuokiame. Autorius, įvairias medžio charakteristikas ir „poelgius“ lygindamas su žmogumi ir visuomene, nesibaido netgi paklausti: „Gal šaknys – medžio savotiškos smegenys. Smegenys? Pernelyg neįtikima? Gal. Bet juk žinom, kad medžiai geba mokytis, kitaip tariant, kaupti patirtį. Vadinasi, organizme turi būti vieta žinioms kaupti“ (p. 88). Arba štai, kokius nemoksliškus terminus jis vartoja aptardamas kasmetinio rudens perversmo paslaptį: „Lapų nusikratymas yra sąmoningas veiksmas – to neatlikęs medis negali užmigti“ (p. 141). Daugumą reiškinių miške ir medžių ypatybių jis aiškina antropogeniškomis sąvokomis, lygina su žmogumi.

„Paslaptingas medžių gyvenimas“ – paprasta kalba užrašyta pamirštojo gamtos draugo gyvenimo ir mirties, bendrabūvio ir išskirtinumo analizė. Ją ypač verta perskaityti tiems, kurie nūnai Lietuvoje kilusį miškų išsaugojimo vajų laiko tuščia isterija. Knyga galbūt padės atverti akis, kaip kad psichoanalizės elementorius išblaivina nekenčiančius savo tėvo arba motinos.

Arturo'as Pérezas Reverte'as

„Diuma klubas“

„Alma littera“, 2018

Pripažinto vertėjo Prano Bieliausko išverstas romanas patenka į visame pasaulyje itin populiaraus intelektualinio detektyvo kategoriją. Pirmieji į galvą atėję šio žanro plačiai žinomi pavyzdžiai – tai sunkiasvoris Umberto Eco romanas „Fuko švytuoklė“, pirmą kartą pasirodęs 1988 m., ir lengvasvorė atmaina – 2003 m. išėjęs ir išsyk pasaulį užkariavęs Dano Browno „Da Vinčio kodas“.

Mano akimis, „Diuma klubas“ būtų tarpinis variantas tarp U.Eco ir D.Browno. Šioje istorijoje gausu pusiau pramoginių mįslių, bet netrūksta ir intelektualinio svorio.

Vis dėlto, kodėl „Diuma klubas“, parašytas dar 1993 m., lietuviškai pasirodė tik dabar, kodėl apie šitą intelektualinį detektyvą nieko iki šiol nebuvome girdėję? Mano manymu, atsakymą pateikia pats tekstas. Nors anotacijoje rašoma, kad ispanų rašytojas „sukūrė daugialypį literatūrinės fikcijos šedevrą, kupiną nuotykių, paslapčių ir intrigų“, vis dėlto tos intrigos, paslaptys ir nuotykiai paskęsta ištęstoje konstrukcijoje, kitaip sakant, skaitymo nuobodulyje.

Maža to, kad veikėjai ištisus puslapius kalba apie vieną kokį nors smulkų objektą – dažniausiai knygą ar kokią jos ištrauką, skaitytojas dar yra triuškinamas gausiomis antikvarinių ir retų knygų pavadinimų litanijomis, beriamomis čia pat kaip kasdienių pirkinių sąrašai. Tokie intarpai ne tik nieko gero nežada siužetui ir užtroškina intrigą, tie šimtai pavadinimų ir pavardžių paprasčiausiai visiškai ničnieko nepasako: tuščias reikalas.

Nors autoriaus precizika stulbina ir žavi, smulkmenos taip apkrauna prozą, kad galiausiai dialogai darosi mediniai, pertekę nebūtinų detalių, o protarpiais vis įterpiamas veikėjų psichologinis bruožas išskysta, ištirpsta žodžių gausybėje ir nebūtinų niuansų pertekliuje. Įpusėjus pasakojimui dar pasiūloma galybė senovinių graviūrų atvaizdų, o istorijos pabaiga užverčiama senoviškomis mįslėmis, grafiškai primenančiomis sudoku iš paskutinio laikraščio puslapio, intrigos tai neatgaivina – viskas atrodo pernelyg moksliška, akademiška, sausa.

Svarstydamas, kam ši knyga galėtų suteikti malonumo, prisimenu nebent bibliofilus, knygų kolekcininkus, bibliotekininkus, senosios literatūros tyrinėtojus, kuriems vaizduojama kūrinio tikrovė sukeltų atgarsį ir leistų permąstyti savo profesiją.

Roy'us Jacobsenas

„Neregimieji“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Prieš skaitydami toliau, prašom atlikti paprastą testą.

Jūs mėgstate Paulo Coelho knygą „Alchemikas“. Taip ar ne?

Jūs jaudinatės dėl Lietuvoje kertamų miškų? Taip ar ne?

Jeigu į abu klausimus atsakėte „taip“, šitą apžvalgą praleiskite ir pereikite prie kitos. Jeigu „ne“, pažvelkime į Lietuvoje išpopuliarėjusį romaną atidžiau.

Pirma, man regis, sudėtinga apie šią knygą kalbėti vien literatūriškai, neprisiliečiant prie tam tikrų pasaulėžiūrinių aspektų. Mano akimis, norvegų prozininko pasakojimas apie saloje gyvenančią uždarą šeimą, kaip ir ankstesniame „370“ numeryje apžvelgtas austrų rašytojo Roberto Seethalerio romanas „Visas gyvenimas“ apie atokiai kalnuose su likimo negandom kovojantį vyrą (šįkart supažindiname su dar naujesniu šio autoriaus vertimu), atsiduoda naftalinu ir paviršutiniška nostalgija. Kaip tada mat žmonės šventai gyvenę! Kokie jie buvę natūralūs, darnūs ir savaime išmintingi! Lietuviško vertimo anotacijoje net paminėta, kad knyga atseit yra „kupina rupios išminties“. Gali būti, gali būti…

Tačiau rupios išminties kupina ir mūsiškio Romualdo Granausko proza. Kodėl geriau skaityti mūsų žemdirbiškojo egzistencializmo klasiką negu šiuolaikinį austrų kalnietiškąjį egzistencializmą ar norvegų pajūriškąjį egzistencializmą? Todėl, kad literatūros klasikai tekstus bent užrašė autentišku to laikmečio kodu ir fiksavo savo gyvenamojo meto pajautas. O į XX a. pradžios provinciją grįžtantis XXI a. miestietis autorius užsiima menine simuliacija ir alchemija. Toks kūrybinis ėjimas neįtikina, ir tiek. Kitaip sakant, šiuolaikinis rašytojas, grįžęs į Petro Kurmelio erą, tiesiog apsimeta tuo, kuo nėra, ir atrodo labiau archajiškas netgi už savo krašto klasiką Knutą Hamsuną, jau XIX a. pabaigoje vaizdavusį iš romantizmo kanono išsivaduojantį, stebėtinai modernų herojų.

Galų gale „Neregimųjų“ fenomenas aptartinas ir grynai vien literatūriškai: tą apsimestinai nostalgišką nuotaiką ir pasakotojo kojelišką švelnumą dar galima pakęsti, o lietuviško vertimo spragos – stiliaus ir logikos defektai – badyte bado akis, pavyzdžiui: „žmogus nesidalija į dvi atskiras puses, net jei ir linksta į priekį“ (p. 27). Šitos minties fizikinę ir biologinę potekstę perkandau tik atsivertęs originalą. Bet jau geriau nebūčiau atsivertęs…

Robertas Seethaleras

„Tabakininkas“

„Baltos lankos“, 2018

Leidykla „Baltos lankos“ pastaruoju metu nešykšti vertimų, lepindama skaitytojus populiariais arba dar negirdėtais vardais ir net kuria tarytum naujas mikroserijas. „Tabakininkas“, kaip ir „Visas gyvenimas“, yra pametinukai, kurių toks pats dizainas ir formatas. Kaži ar austrų kilmės, Berlyne reziduojančio autoriaus tekstai verti tiek lietuvių auditorijos dėmesio?

Dėl pernai išleisto jo romano „Visas gyvenimas“ abejočiau, nes mes verčiau galime atsiversti ne prastesnių savo paties tekstų, pavyzdžiui, Vinco Krėvės „Skerdžių“. Ta paslaptinga „rupi išmintis“ aname R.Seethalerio romane, kaip ir R.Jacobseno „Neregimuosiuose“, atrodė kaip anachronistiškas praėjusio laiko žmogaus romantizavimas.

„Tabakininkas“ – kas kita. Šioje knygoje autorius pasirenka atskleisti ne abstraktų XX a. mažąjį herojų, o tikrą istorinę asmenybę – psichoanalizės pradininką Sigmundą Freudą. Tai savaime intriguoja ir iškart suteikia literatūrinei tikrovei svorio. Iškilios asmenybės visada įdomios, o jas dar talentingai atkūrus menine forma, sėkmė garantuota. R.Seethaleriui tai padaryti puikiai pavyksta, nes senąjį gerąjį kušetės dėdę jis eksponuoja ne pirmajame plane, o kito pagrindinio personažo, į prieškarinę Vieną iš kaimo atvykusio paauglio, akimis. Pasakotojo atstumas nuo pagrindinės romano figūros S.Freudo ir abiejų veikėjų santykis sukuria erdvės netikėtai gyvam persikėlimui į pasaulį iki Aušvico. Simpatiškai ir vaizdingai kuriama praėjusio laiko tabako ir laikraščių krautuvės atmosfera, kokios šiais blizgančių salonų ir spaudos šermenų laikais jau nebesutiksi: „Mat jei esi tabakininkas, laikraščių skaitymas tau apskritai esąs vienintelis svarbus, vienintelis reikšmingas ir aktualus dalykas; neskaityti laikraščių – tai reiškia ir nebūti tabakininku, o gal netgi nebūti žmogumi“ (p. 21).

Nors romano anotacijoje kaip pranašumai paminėtas nuoširdumas ir tyli išmintis truputį išgąsdino, kad iš teksto atplūs tokią dozė sentimentų, po kurios tik ir eik į mišką glėbesčiuotis su medžiais, „Tabakininkas“, savitu rakursu įsismelkdamas į praėjusią epochą ir vienas jos vėliavnešių, aprėpia kur kas daugiau.