Ramūnas Bogdanas

„Ukrainos tridantis. Prie bedugnės“

„Baltos lankos“, 2018

Nedažnas atvejis – lietuvių autorius sukūrė trilerį, pateisinantį savo vardą. Dar tiksliau – kovų trilerį tokio intensyvumo, kokius regime Holivudo filmuose.

Knyga parašyta vaizdingai: kovų scenos išsamios ir įtraukiančios, lyg pats Tomas Cruzas būtų ranką prie teksto pridėjęs. Vis dėlto amerikiečių kūrėjų pagalbos ir nebūtų prireikę: jau iš publicistikos tekstų matėme, kad R.Bogdanas gerai išmano rašymo amatą – kokybiškai suvaldo sakinį ir sugeba kurti intrigą. Be to, jis pats yra ir kiniškos tradicijos kovos meno meistras, tad kovų aprašymus kūrė ne vien iš galvos, bet ir iš kūno – turbūt todėl jie tokie įtikinantys: „Mandagybėms nebuvo laiko: raumenų kalnas stipriai kirto šoniniu kabliu Nikui į smakrą, ir jis, atbulas nulėkęs per kelis žingsnius, griuvo aukštielninkas ant grindų“ (p. 75).

Nors veiksmas gena veiksmą, vienas efektingas muštynes veja kitos, kokioms nors gilioms potekstėms tekste nebelieka nei erdvės, nei laiko. Autorius siekė pavaizduoti Ukrainos visuomenės būklę – šaliai atsitiesti neleidžiančius korupcijos papročius, kartu palyginant šios visuomenės mentalinį klimatą su Lietuvos padėtimi. Išsikeltoji misija neatlaiko literatūrinių reikalavimų: politinė analizė romane lieka publicistinio žanro – kaip straipsnis delfyje, tik su prozine regimybe: „Tarasai, aš tik noriu, kad jūs vėl išmoktumėte dirbti, kaip dirbo mūsų proseneliai, kol užėjo rusai ir viską sulaužė“ (p. 21). Šioje atkarpoje veikėjų – vakariečio ir ukrainiečio – dialogas toliau plėtojamas taip:

– O gėjai kaip?

– Čia jų reikalas, mes nesikišime.

– Per televizorių sako, kad Europą valdo gėjai, o jei mes eisime į Europą, jie ir čia valdys.

Knyga irgi baigiasi pagrindinių veikėjų Algirdo ir Niko diskusija apie Ukrainos politiką. Perteklinio kalbėjimo apie politines realijas ir takoskyras knygoje gerokai per daug, todėl „Ukrainos tridantį“ ir verta skaityti nebent kaip televizijos žinių atkartojimą su žavių muštynių vaizdeliais.

Mindaugas Nastaravičius

„Bendratis“

„Tyto alba“, 2018

„pagalvojau, kad viską / jau parašiau“, – tokiu prisipažinimu nedidelės apimties poemą dar pirmajame viršelyje pradeda vieno populiariausių jaunesniosios kartos lietuvių poeto lyrinis subjektas. Intriga užsimezga dar neatsivertus knygos, kurioje neaišku, kur pradžia, kur pabaiga: pavadinimas nukeliamas į paskutinį viršelį, o epigrafas pasirodo paskutiniame puslapyje. Potekstė išaiškėja skaitant – pati knygos apipavidalinimo forma sufleruoja apie uždarą struktūrą, bendrą ratą, apie pabaigą, kuri tampa pradžia.

Agnės Dautartaitės-Krutulės sukurtas meninis dizainas – ypatingo grakštumo. Baltutėlė kompaktiško formato knygelė užklijuota raudona juostele, įrišta raudonu siūlu, o tekstus dar apskliaudžia permatomi raudono šilkpopieriaus priešviršiai. Ką simbolizuoja tas ryškus raudonas motyvas – ar kraują? Galimas dalykas – tėvo mirtį, kuri užgula lyrinio pasakotojo baltąją tabula rasa, puslapis po puslapio įsukdama į tos pačios šeimos patirčių, sugrįžtančių iš kartos į kartą, ciklą: „kad tapsime tėvais, sužinojau likus dienai / iki tėvo mirties“ (p. 33).

Kaip ir ankstesnėse savo dviejose knygose, M.Nastaravičius menine kalba eksploatuoja pagrindinį savo kūrybos šaltinį – tėvo figūrą: „tėvas išmokė mane kraut iš viršaus / nors pats niekada nepašokdavo iki lanko“ (p. 23). Trečiasis rinkinys, tiksliau, trisdešimties dalių poema, lyriškas ir itin atviras, vietomis sukrečiantis, plėtojamas iš vienas kitą auginančių įvaizdžių (elektros laidas – mano įtampa – atminties laidas), jame kur kas mažiau tragikomiškų paribio realijų ir kultūrinių paradoksų nei pirmuosiuose rinkiniuose, lyrinės akistatos su moterimi irgi mažiau. Justi susitaikymas, kūrybinė išmintis, kartu – šiokia tokia stagnacija.

Paantraštę pavadindamas „vieno eilėraščio istorija“, autorius tarytum pripažįsta suprantantis, kad savo dar tik įsibėgėjantį kūrybinį kelią tiesia perrašydamas vis tą patį tekstą (tai nuolat patvirtina lyrinis pasakotojas). Susipažinusiems su M.Nastaravičiaus kūryba „Bendratis“ veikiausiai nustebins nebent vizualine forma ir struktūra, o pradedantiems pažintį su poetu ji turbūt taps geriausia jo knyga.

Kastytis Sarnickas

„Turnė“

„Lapas“, 2018

Muzikanto (turbūt nereikia priminti autoriaus tapatybės – jis yra visiems girdėtas MC Kastetas) parašytoje knygoje pasakojama apie keturių muzikantų grupės „Alkūninis velenas“ drauge su vadybininku ir pagalbininku gastrolės po Jungtinę Karalystę ir Airiją. Vaikinai tarp koncertų gausiai geria ir aiškinasi tarpusavio santykius. Moterų reikalas šiam romane rezervuotas, užtat netrūksta šypseną sukeliančių nutikimų ir išdaigų: kelionėje pro langą iškrenta pasas, vonioje paskęsta makbukas, girta naktis praleidžiama įsivyniojus į užuolaidą – tikras džekesas! Kam patinka situacinė komedija, patiks ir ši knyga.

Knyga verta dėmesio dėl natūralios ir lengvai organizuojamos kalbos. Jai tvirtumo prideda ir kontrastai, kylantys iš vertybinių konfliktų – kitaip sakant, netgi tokioje iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškoje knygoje veikėjai ieško prasmės. Pavyzdžiui, viename ryškiame epizode personažas, užuot toliau svaiginęsis boheminėje aplinkoje, neplanuotai ima gėrėtis kultūra, ir autorius šią permainą vaizduoja ne kaip nors patetiškai, o su švelnia ironija:

– Na tu išėjai pašikt, likau aš vienas kambary, per teliką rodė kažkokį senovinį filmą, pažiūrėjau pro langą, kažkokie gražūs bažnyčios ar tai katedros bokštai matėsi, atsistojau, nuėjau prie lango, žiūrėjau žiūrėjau į tuos bokštus, pagalvojau, įdomu, kaip ta katedra iš arti atrodo, ar labai didelė, ir išėjau pažiūrėt. Įdomu, kada ją pastatė?

– Ką? – dar nelabai suprantu.

– Nu katedrą, – atšauna Pigis.

– Blet, Pigi, kokią dar katedrą? – nesusilaiko Vėdaras.

„Turnė“ skaitytojas kartu su muzikantais leidžiasi į natūralų jų kasdienybės pasaulį: nors pasakojami įsivaizduotos grupės nuotykiai, greičiausiai panašiai nutinka ne tik „G&G Sindikatui“, bet ir kitoms lietuvių scenos pažiboms (kai kurie atlikėjai romane netgi įvardijami). Perskaitę, kad „Alkūniniam velenui“ neaktuali „Eurovizija“, suprasime, kodėl tame konkurse nesame girdėję ir mūsų hiphopo veteranų. Keliaudamas iš miesto į miestą su „Turnė“ herojais pats pasijunti kaip dar vienas grupės instrumentalistas, nejučiom užsimanantis kartu užsisakyti bokalą gineso arba bendram rately prasukti prabangaus viskio nolsėmkę.

Aldous Huxley

„Puikus naujas pasaulis“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Tarp literatūros naujienų pasakoti apie „Puikų naują pasaulį“ tarytum nebūtų prasmės, kai kiekvienas šią knygą jau turėtų būti perskaitęs, vis dėlto kažin ar visiems taip pasiseka laiku atrasti vieną iš dviejų pagrindinių antiutopijų pasaulyje (antroji kanoninė šio žanro knyga yra George’o Orwello „1984-ieji“).

Pirmą kartą lietuviškai „Puikus naujas pasaulis“ išleistas tik 2005 m., tai yra po 73-ejų metų nuo romano pasirodymo autoriaus tėvynėje. Po dešimties metų leidykla tiražą pakartojo, dabar štai vėl – trečiasis leidimas. Na, Lietuvoje viskas iš pradžių vėlavo, natūralu. Ir jeigu jūs dar šitos knygos neskaitėte, tai irgi labai vėluojate. Suaugusiam individui knygos svarba prilygsta kaip „Mikė“, „Alisa“ arba „Mažasis princas“ vaikui – tiesiog būtinas reikalas.

Apie ką pasakojimas? A.Huxley vaizduoja alternatyvią ateities visuomenę, kurioje vaikai nebegimsta natūraliu būdu, o yra „išpilstomi“ į skirtingų kastų atstovus, visa sistema paremta besaike gamyba ir malonumų užtikrinimu, mat pagrindinis pasaulinės valstybės tikslas lieka teikti nepertraukiamą laimę. Motinos ir tėvo socialinės sąvokos lieka gėdingu tabu, kaip ir monogaminiai santykiai.

Autoriaus pranašystė dar neįvykusi, vadinasi, knygą galima skaityti visiškai šviežiai ir po 83 metų nuo jos pasirodymo. Nors kas gali paneigti, kad visuomenė vis dėlto artėja prie vien vartojimu ir laime kaip aukščiausiu gėriu organizuojamos utopijos? A.Huxley jau tuomet pamatė šias tendencijas, o dabar kosmopolitiškas kapitalizmo dėsnių įtraukimas į gyvenimo prasmės uždavinį šiame amžiuje tik dar ryškesnis.

Dar kartą perskaitytos nemariosios A.Huxley antiutopijos žinutė lieka tokia pati kaip tuomet, taip ir dabar – kol žmogus nepasiduos malonumų pragarui ir jausis gerai netgi būdamas ne visada laimingas, tol jis išliks žmogumi („Laimė – griežtas šeimininkas“). Priešingu atveju mes tapsime kita protinga rūšimi, jau nebe žmogumi. Laimė, mums iki tokios laimės dar toli.