Sandro Veronesi

TU IR ESI KOLIBRIS

Iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė. Baltos lankos, 2021

„Kiek žmonių palaidota mumyse?“ – paskutiniame italų rašytojo Sandro Veronesi romano „Tu ir esi kolibris“ puslapyje svarsto pagrindinis kūrinio veikėjas oftalmologas Markas Karera. Netrukus ir jo laukia paskutinė kelionė, į kurią leidžiamasi palaidojus spalvingą praeitį su kaltėmis, sielvartais, meile ir visu nepakeliamu dosnaus gyvenimo grožiu. Nuo mažens „gerokai žemesnis nei bendraamžiai“ (p. 20) Markas, švelniai vadinamas Kolibriu, auga ir bręsta žlungančios, nesutarimų purtomos tėvų santuokos pažymėtoje šeimoje, kurios „glebi gerovė“ jau formuoja sudėtingus ir tragiškus jo, brolio ir sesers likimus. Nepaisant to, atrodo, kad gyvenama „gal ir ne pačiame geriausiame pasaulyje, tačiau bent jau tikrai gražiausiame“ (p. 40). Jame netrūksta fatališkų, sukrečiančių nutikimų, kurie neaplenkia ir Marko. „Audros akies“ teorija ne visuomet pasitvirtina.

Neretai nutinka taip, kad ateityje paradoksaliai kartojame šeimoje patirtas klaidas, o jų neregimas bagažas tartum karmos šleifas nusidriekia per tolimesnę mūsų egzistenciją. Paties Marko santuoka dramatiška ir nelaiminga, jis jau seniai myli kitą moterį, tačiau šiems ryšiams lemta gyvuoti tik godžiuose ir aistringuose laiškuose („santykiai tarp žmonių kartą ir visiems laikams nulemiami pačioje pradžioje. Taigi norint iš anksto sužinoti, kaip viskas baigsis, pakanka pažiūrėti, kaip prasidėjo“ (p. 81). Regis, visas negandas atsveria tvirti ir empatiški Marko ir jo dukters Adelės saitai, o vėliau – anūkės Miraidžin gimimas. Markas pamažu ima suvokti, kad jam teko ypatingas vaidmuo ne tik šios unikalios mergaitės gyvenime, tačiau ir viso pasaulio ateities spektaklyje.

Ši S.Veronesi knyga turi nesunkiai atpažįstamus klasikinio tapsmo romano (Bildungsroman) dėmenis. Galbūt todėl ją gera skaityti lėtai ir įdėmiai, susigyvenant su pagrindiniu personažu. Ir nors kūrinio struktūrai būdingas postmodernus mozaikiškumas, galiausiai savo vaizduotėje nusipiešiame dinamišką Marko Kareros, žmogaus, tokio panašaus į trapų spalvotą kolibrį, gyvenimo liniją („tu esi kolibris, nes visai taip pat kaip jis eikvoji visą savo energiją, kad liktum vietoje“ (p. 269). Tam neretai reikia nekolibriškos drąsos.

Leidėjų nuotr.

Merlin Sheldrake

RAIZGUS GYVENIMAS

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Baltos lankos, 2021

Kol spirganti žmonių fantazija aptikti nežemiškų būtybių sukoncentruota į nesvetingą visatos tamsą, visai čia pat (netgi ant mūsų kūnų) vyksta daug įdomesnių, vaizduotės riboženklius laužančių dalykų. „Raizgiame gyvenime“ britų biologas, rašytojas dr. Merlinas Sheldrake’as komponuoja žavingą odę grybams, kurie „yra raktas, padedantis suprasti planetą, kurioje gyvename, ir tai, kaip mes mąstome, jaučiame ir elgiamės“ (p. 11). Galima sakyti, kad patys grybai yra klausimai, ne tik „įsikūnijęs apetitas“ (p. 247). Deja, bet mokslas labai lėtais žingsniais žengia į šių organizmų karalijos valdas: šiandien galime kalbėti vos apie 6 proc. visų grybų rūšių. M.Sheldrake’o knyga yra nuostabos ir entuziazmo kibirkščių, ekstravagantiškų faktų ir beprotiškų teorijų prikimštas įvadas į tai, kas jau yra žinoma apie grybų pasaulį.

Ir visa čia sutelkta informacija tikrai susuka galvą, nes grybai, kaip ir raizgusis jų micelis, paprasčiausiai neišsitenka jokiose mūsų suvokimo ribose. „Stulbina tik praraja tarp to, ką tikimės pamatyti, ir ką pamatome, kai iš tiesų žiūrime“, – teigia M.Sheldrake’as. Grybų kasdienybė pilna veiklų, šie smegenų neturintys sutvėrimai „įvaldę daugybę sudėtingų būdų spręsti įvairias problemas“ (p. 27). Grybai „gyvena panirę į tirštą cheminės informacijos lauką“ (p. 43), aktyviai ir plačiais mastais tyrinėja aplinką, mezga naudingus ryšius ir tobulina „miško internetą“, o su kitais floros ir faunos atstovais susišneka „vartodami chemijos žodyną“. Jiems jauku ir patogu simbiozėje, jie neišrankūs ekstremaliausioms gamtos sąlygoms. Atskleidžiamos ir nuo seniausių laikų gyvavusios grybų ir žmonių flirto subtilybės. Svarstoma, ar psilocibinių grybų, geriau žinomų magiškų grybukų pavadinimu, vartojimas nebuvo reikšmingas faktorius, nulėmęs žmogiškosios sąmonės nubudimą ir visos žmonijos civilizacijos aušrą.

Mūsų sužalotai planetai vis labiau kaistant ir einant velniop, iškyla dar didesnis poreikis peržvelgti matomus ir nematomus ryšius su grybais. Galbūt grybai ir nesuvirškins viso mūsų palikto šlamšto, tačiau radikaliosios mikologijos judėjimas teikia vilčių, kad žmogus gali pasikliauti laiko patikrinta draugyste.

Leidėjų nuotr.

Louise Glück

LAUKINIS VILKDALGIS

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas. Alma littera, 2021

Sodo metaforos šaknys raizgosi per amžius, siekia neatmenamus biblinius laikus, kai pirmieji žmonės dar neturėjo maišto spyglio ir džiaugėsi dosnia dovana, vadinama rojumi. Tačiau „kai mus pirmąkart / išvijo iš rojaus, tu sukūrei / jo kopiją, truputį kitokią, / skirtą mums pamokyti, / bet visiškai į tikrąją panašią“ (p. 15). Manau, kad JAV poetės Louise Glück poezijos rinkinio „Laukinis vilkdalgis“ eilėraščiai iš dalies kalba apie pastangas nuryti žmogiškąjį kartėlį ir priimti susitaikymą, kad gyvenimas ir mirtis po Išvarymo visada buvo, yra ir liks inkrustuoti aukštesnės jėgos sutvertoje kopijoje, iškultivuotame, nugenėtame gamtos ir kultūros simuliakre, kuris neturi nieko bendro su kadaise prarastu rojumi („Kad ir ko tikėjotės, / nerasite savęs sode, / tarp žydinčių augalų. / Jūsų gyvenimai nesisuka ratu kaip jų“ (p. 39). Dievas atėmė iš žmogaus amžinybę, įdavė mirtingumą ir patalpino į aplink cirkuliuojančius ciklus cikluose.

Anot poetės, literatūros kritikės Stephanie Burt,  L.Glück aprašomas sodas – tarsi išvalyta erdvė ar scena, kur savuosius vaidmenis atlieka seniausios literatūrinės metaforos ir metų laikų kaita. Rinkinio eilėraščiai yra atskirų personažų (sodo augalų, sodininko, gamtos reiškinių ar dieviškojo prado) monologai. Augalai prabyla tekstuose, pavadintuose jų vardais („Notrelė“, „Žibuoklės“ etc.). Kituose eilėraščiuose iš sodininko perspektyvos kreipiamasi į kūrėją (vis pasikartojančios „Aušrinė“ ir „Vakarinė“). Kūriniuose, kurie pavadinti pagal gamtos reiškinius arba metų laikus („Vaiskus rytas“, „Žiemos pabaiga“ etc.), referuoja ne kas kitas, o aukščiausioji esybė. Nors L.Glück rinkinys kai kur man pasirodė persmelktas krikščioniškos egzaltacijos, įdomu, kad skaityti tai visiškai netrukdė. Retsykiais lydėjo keistas įspūdis, kad skaitau savitą, L.Glück parašytą Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologijos“ versiją. Į šią knygą minėtas poetas sudėjo tariamo Spūn Riverio miestelio gyventojų epitafijas, beveik 250 išgalvotų gyvenimų.

Džiugu nuosekliau susipažinti su Nobelio premijos laureatės poezija, džiugu ir tai, kad poeziją išbando ir didžiosios Lietuvos leidyklos.

Leidėjų nuotr.

Italo Calvino

MARKOVALDAS

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė. Rara, 2021

Miesto žmogau, kiek tavyje yra Markovaldo? Ar tave taip pat persekioja ir terorizuoja „aštriabriauniai ir nedraugiški kasdienybės dalykai“ (p. 28)? Skaitant Italo Calvino apsakymų rinkinį „Markovaldas“, gan greitai ima aiškėti nepatogi tiesa: betoninio miesto būvio tarsi neveikia metų laikų kaita. Galbūt tai mes, skubos genami miestiečiai, prarandame subtilų gebėjimą tą kaitą pastebėti ir ją patirti („Markovaldas juto sniegą esant bičiulišką: ši gamtos stichija panaikino sienų narvą, kuriame įkalintas tekėjo Markovaldo gyvenimas“ (p. 24). Nors lietuviškame leidime to nėra, paprastai ši knyga turi ir iškalbingą paantraštę – „Metų laikai mieste“. Ir nors optimisto Markovaldo „akis menkai tebuvo pritaikyta miesto gyvenimui“ (p. 7), o kasdienybė susidėjo iš sunkaus darbo fabrike, rūpinimosi gausia šeima, iššūkių ir nepriteklių, tai nesunaikino jo, didmiesčio romantiko, dvasios, kuri įtikėjo „tobulai giedra gamtos vizija“ (p. 15).

20 trumpų apsakymų atskleidžia nuotaikingus jautriojo, nuolat į kurioziškas situacijas patenkančio Markovaldo ir jį supančių artimųjų, kitų miestiečių nuotykius. Markovaldas – naivus fantazuotojas ir akylas stebėtojas, jis nepaliauja ieškoti „kitokio miesto ženklų – žievės, žvynų, materijos ir gyslelių miesto, išnyrančio iš po dažų, betono, stiklo ir tinko miesto“ (p. 111). Tačiau šis personažas ne tik stebi, grožisi ir vertina. Dažname apsakyme netikėtai paaiškėja, kad Markovaldas kuo puikiausiai moka išlaukti tinkamos akimirkos, kada galės nuo gyvenimo atsiriekti naudos griežinėlį. Tiesa, ne visuomet ta nauda jo rankose išsilaiko.

I.Calvino, žvelgdamas į pokario Italiją (pirmieji rinkinio apsakymai parašyti netrukus po Antrojo pasaulinio karo) giedru Markovaldo žvilgsniu, regi tai, kas dar labiau suvešės ir valdys šiomis dienomis: beprotišką skubą, laiko stygių ir besaikį vartojimą, kai vis giliau klimpstama į „aplink sruvenančias materialines gėrybes“ (p. 127). Miesto žmogus tampa graudžiai panašus į vieno knygos apsakymo triušį, kalėjime gimusią būtybę, kurios „laisvės troškimas nesiekė plačių horizontų“ (p. 67). Ritmiškai kalamas „pirkti, pirkti, pirkti“ stiprėja ir iš šeštojo dešimtmečio atsirita iki mūsų laikų.

Leidėjų nuotr.