Kęstutis Navakas apžvelgia Mariaus Buroko „Išmokau nebūti“, Sigito Parulskio  „Prieš mirtį norisi švelnaus“, Henry Parlando “Sudužo„, Laimono  Briedžio “Vilnius. Savas ir svetimas." knygas.

Asketas

Marius Burokas „Išmokau nebūti“, Tyto alba, 77 p.

Po dviejų Mariaus Buroko eilėraščių rinkinių nelabai ko iš jo tikėjausi. Normalus, vidutinis poetas. Bet štai ima žmogus ir išleidžia knygą, po kurios „vidutiniu“ jį vadinti liežuvis nebesivers. Akivaizdžiai gera, subrandinta knyga. Nustebino.

Pala pala, ką jis ten rašo 30-tam puslapy? „Sušiks sumaus / sužlugdys“. Tam tikra ginties pozicija, grėsmės nuojauta, ryški ir daug kur kitur. Autorius jaučiasi „geras / kaip besiraukant / atplėšiamas pleistras“. Kiek baisu, kad nusiplėš pleistrus ir parodys mums visas stigmas, kaip ne vienas rodo. Tuo didesnis įspūdis, kai tai neįvyksta, žaizdos ir skaudesiai nesunkiai nuspėjami, jau beveik prasiskverbę į teksto paviršių, tačiau pleistrai nenuplėšti ir antspaudai neperlaužti.

Autorius rašo itin taupiai, preciziškai, asketiškai, kartais net šykščiai. Todėl išsisakymą daug kur keičia nutylėjimas, atvėrimą – užuomina. Labai pasiteisinanti estetinė strategija, nes knyga vidujai dramatiška, net drastiška. Nesunku būtų nuslysti į visokiausius emocinius perviršius. Čia to išvengiama ir šis suspaustas, iš dalies sublimuotas dramatizmas veikia tarsi dviguba jėga, tuo pačiu – neerzindamas ir neslėgdamas.

Graži, gražiai išleista knyga. Įdomu, kur M.Burokas suks toliau, nes šios knygos atradimai gal ir nereprodukuotini kitoje. Bet, šiaip ar taip, poetas savo padarė. Išmoko būti.

Paraštės, bet...

Sigitas Parulskis „Prieš mirtį norisi švelnaus“, Alma littera, 248 p.

Taip, galima sakyti, jog tai marginalūs tekstai, vertintini kaip pagrindinės Sigito Parulskio kūrybos papildymas. Jis juos rašė į kelis internetinius puslapius, tarsi labai nepersistengdamas. Tačiau kartais nepersistengdamas parašai net geriau nei įtempęs visas dvasios galias. Ar tik nebus taip ir šiuo atveju.

Pačios įvairiausios istorijos. Tiek fikcinės, tiek kur nors nutikusios, dažniausiai šalyse, kur rašytojo buvota, stovėta šalia kokio pastato vokišku pavadinimu. Parulskio trumpojoje prozoje itin ryškiai susipina jo garsusis cinizmas ir jam neabejotinai būdingas humoras. Puikus kokteilis, o kai tekstas plaukia „lengvai“, jo skonis dar juntamesnis.

Kam ir ką berašytų S.Parulskis – niekada neatsisakys savo „maksimų bei refleksijų“. Ir čia jų apstu, kiekviename puslapyje rastume ką pasibraukti ar pasiųsti „Facebook“ draugams. Ir nežinia ko jis čia savo knygų pavadinimais taikosi mirti. Akivaizdu, jog dar gerokai per anksti.

Kauno Helsinkis

Henry Parland „Sudužo“ (vertė A. Kudirkaitė Ydrauw), Apostrofa, 156 p.

Jau trumpai užsiminiau apie šį puikų romaną, parašytą Kaune. Geresnio modernistinio romano tarpukario Kaune taip niekas ir neparašė, tad būtinai paskaitykim „Sudužo“.

Tiesa, apie patį Kauną, „mažą užsienio miestelį“, čia praktiškai nieko. Tai romanas apie rašytoją (autoriaus alter ego), rašantį romaną ir taip bandantį sąlygiškai prikelti savo mirusią mylimąją. Jaunos merginos mirtis – geriausias siužetas, sakė Edgar Allan Poe. Henry Parlandas skelbiasi plagijuojantis Marcelį Proustą, tad prisiminimai jo duona, tik M.Proustui jie buvo savaiminiai, tuo tarpu H.Parlandas juos modeliuoja ir struktūruoja.

Pradedama veidrodžiu, sudvejinančiu patį rašytoją, bei nuotraukomis, iškirtusiomis iš nebūties jo prarastąją Ami. Apstu savistabos, autoanalizės, netikėtų pastebėjimų (pvz.: su Ami jam visada būdavę nuobodu), tačiau ir aistros, gražiai suvaldytos ir suguldytos į skandinaviškai tikslius sakinius.

Ami miršta būdama dvidešimt dviejų, nuo netikėtos ligos, niekieno nelaikytos rimta. Keisčiausia, kad šiuo personažu autorius išsipranašavo ar užsibūrė ir savo likimą. H.Parlandas mirė Kaune nuo skarlatinos, būdamas dvidešimt dviejų (!). Neįtikėtinas sutapimas. Neįtikėtinas dvidešimtmečio kūrinys.

Vilnius kitaip

Laimonas Briedis „Vilnius. Savas ir svetimas.“, Baltos lankos, 336 p.

Pirmąsyk Vilnius paminėtas kunigaikščio Gedimino laiške, kviečiančiame į jį atvykti svetimšalius pirklius, amatininkus ir pan. Gana greitai tų svetimšalių privažiavo tiek, kad „lietuviškasis elementas“ gavo pasitraukti į priemiesčius ir kaimus. Ši knyga ir pristato Vilnių užsieniečių akimis. Nuo Gedimino iki mūsų laikų.

Itin netikėta knyga, daug kam Vilnius čia pasirodys svetimas, neįprastas, nelietuviškas. Tačiau savo sostinės istoriją pravartu žinoti tikrą, ne romantizuotą. Ir šis „lenkiškai žydiškas miestas“ yra tas pats mūsų Vilnius, kas, kad norėjome jį visad matyti Lizdeikos sapno kontekste.

Autoriaus surinkta medžiaga stulbina tiek apimtimi, tiek šaltinių įvairove. Be to, knyga nepanaši į akademiškai sausą disertaciją. Gyva, pagauli knyga. Kas, kad „žydiškai lenkiška“, svarbu, kad – lietuviška.