Puiki naujiena

Rašytojas, vertėjas Nacionalinės premijos laureatas K. Navakas mirė 2020 m. vasario 16-ąją. Poeto palaidojimo vieta Petrašiūnų kapinėse Kaune keletą metų atrodė vieniša ir stokojanti rūpesčio.

Dar prieš metus K. Navako atminimo įamžinimo fondo įkūrėjos antroji poeto žmona Danutė Aušra Rusevičiūtė ir draugė Margarita Vilma Gerch apgailestavo, kad situacija nėra gera – nepavyksta surinkti deramai įamžinti poeto atminimą reikalingos pinigų sumos.

Neseniai pasklido puiki naujiena – poeto palaidojimo vietą papuošė antkapinis paminklas. Paaiškėjo, kad paminklo sukūrimą ir pastangas lydėjo įsidėmėtinos aplinkybės.

Tiesa, už skulptoriaus darbą dar neatsiskaityta, tačiau pats skulptūros autorius Alfonsas Vaura neskubina ir pabrėžia viską gerai suprantantis, nes, anot jo, pinigų labiausiai reikia gyviesiems.

Skulptorius A. Vaura (Asmeninio archyvo nuotr.)

Ieškojo išskirtinumo

M. V. Gerch pasakojo, kad apie paminklą pradėta galvoti iš karto po laidotuvių, tačiau sumanymo įgyvendinimas užtruko dėl įvairių priežasčių.

„Dėl paminklo iš pradžių bendravome su keletu jaunų menininkų. Jie pasiūlė įvairių idėjų, tačiau mums pritrūko išskirtinumo, todėl nusprendėme kreiptis į A. Vaurą – žinomą, talentingą ir brandų skulptorių, juolab kad jaunystėje jis asmeniškai bendravo su Kęstučiu“, – sakė pašnekovė.

Anot jos, kreiptis į A. Vaurą buvo netgi nedrąsu, žinant jo užimtumą ir ribotas fondo lėšas.

„Tačiau kai paskambinau ir pasakiau apie paminklą, jis sutiko tą pačią akimirką. Kartu su Danute apsilankiusios pas jį kitą dieną jau pamatėme eskizus. A. Vaura pats ne kartą važiavo į Petrašiūnų kapines, ieškojo sprendimų, galimybių, kol susiformavo galutinis paminklo vaizdas“, – sakė M. V. Gerch.

Asmenybė: K. Navakas – vienas svarbiausių šiuolaikinių lietuvių autorių, kurio identitetas formavosi ir skleidėsi Kaune. V. Raupelio nuotr.

Pažintis sinagogoje

Apie paminklo sukūrimo aplinkybes „Kauno dienai“ papasakojęs A. Vaura sakė prieš keletą mėnesių savo dirbtuvėse sulaukęs seniai matytos viešnios – Danutės. Maždaug prieš 30 metų ji buvo jo studentė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Danutė tapo antrąja K. Navako sutuoktine. Jauna pora su skulptoriumi susipažino Gimnazijos gatvėje esančioje sinagogoje.

„Tai buvo akademijos patalpos. Visi buvome jauni. Prie stalo pasėdėdavome, pavakarodavome ir pan. Draugystė didelė nebuvo, bet keliai susikirsdavo ne kartą“, – apie įsimintiną praeities laikotarpį pasakojo A. Vaura.

Radinys karjere

Pasak skulptoriaus, pas jį studijoje apsilankiusios Danutė ir Vilma jautėsi labai nedrąsiai.

„Sakė labai bijojusios pas mane užsukti, nes pinigų paminklui trūksta. Tačiau, manau, pinigai reikalingesni gyviesiems“, – pabrėžė skulptorius.

Anot A. Vauros, poeto atminimui skirto paminklo idėja kilo labai greitai.

„Pagalvojau, kad Kęstučiui labiausiai tiktų taurės motyvas. Tai visomis prasmėmis gilus simbolis, kurį vainikuoja mitinė Gralio taurė. Nuvažiavau į Drąseikių karjerą ir ieškojau tinkamų riedulių. Juk Kęstučiui reikia lietuviško akmens, o ne kokio nors švediško. Ilgai ieškojau ir niekas netiko. Bevaikščiodamas žiūriu – o! – šitas tikrai tiks. Tai nebuvo keli akmenys, iš kurių reikėjo rinktis, tai buvo vienintelis toks. Nereikėjo svarstyti ir nebuvo jokių abejonių. Perpjovus juodą akmenį atsivėrė rožiniai griliažai. Taip ir gyvenime būna visko – ir rožinių, ir juodų spalvų“, – palygino kūrėjas.

Galvočiau apie paminklą Kęstučiui gražioje Žaliakalnio vietoje, bet jokiu būdu – nefigūrinį.

Teks eiti ratu

Tame pačiame karjere skulptorius prisirinko ir mažų rieduliukų, kuriais apdėliojo paminklo papėdę.

„Dar reikės atvežti žemių, paformuoti reljefą: pakelti kalvelę, kad būtų kaip jaunos mergelės krūtinėlė, – šyptelėjo skulptorius. – Manau, kad iki Visų Šventųjų tai pavyks padaryti.“

Jis pabrėžė, kad aplink paminklą nebus jokių bortelių ir tvorelių.

„Nebus, nepaisant to, kad lietuviai mėgsta viską apsitvorinti, – pastebėjo A. Vaura. – Aplink paminklą reikės eiti ratu ir skaityti sklidinos taurės paviršiuje esantį tekstą. Kapinių vedėja sakė, kad ėjo aplink kapą skaitydama ir į rožės krūmą apsibraižė rankas. Tai ir gerai, kad apsibraižė, bus ką prisiminti.“

A. Vaura paaiškino, kad paminklo kompozicijoje po taure esantis juodas akmuo taip pat buvo rastas karjere ir to akmens simbolika irgi svarbi, susijusi su kelių dešimtmečių praeities specifika.

„Mūsų jaunystės laikais apverstas granionas stakanas (daugiabriaunė 200 g stiklinė) reiškė – aš daugiau nebegersiu. Mergelės krūtinė ir indas – tai Omaro Chajamo rubajatų padiktuotos temos. Gyvenimas – tai indas, kurį poetas išgėrė iki dugno ir tada išėjo. Gydytojai K. Navakui sakė – nustok gerti ir pasveiksi, bet jis nenustojo. Jis savo taurę išgėrė iki paskutinio lašo. Apvertė aukštyn dugnu ir amžinai išėjo, palikęs savo eilėraščius ir ryškų pėdsaką poezijos talentų padangėje“, – apie fatališką K. Navako lemtį svarstė A. Vaura.

Skulptorius atkreipė dėmesį į paminklo kompozicijos viršutinę dalį.

„Kaip matome paminkle, taurė yra sklidina. Taurėje matyti ratilai – tai jo eilės. Tekstą rinkau iš trijų variantų ir paskutinis variantas buvo eilės, kurias iš Anglijos atsiuntė jo sesuo. Man pasirodė, kad tos eilės tinka. Danutė svarstė, gal per daug tiesmuka, bet, sakau, kodėl gi ne. Eilės apie egzistenciją kapinėse tinka“, – tvirtino skulptorius.

Ir padeklamavo antkapinio paminklo užrašą: „Saulėlydis. / Kasdien atsipjaunantis žemės. / Kada nors jos neliks. Bet. / Ir tada jos pakaks / atsigulti.“

Ypatumas: norint perskaityti sklidinos taurės paviršiuje esančias eiles, reikia apsukti ratą. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Žvilgsniai į Žaliakalnį

A. Vaura pabrėžė, kad laukia dar vienas svarbus darbas – K. Navako atminimo įamžinimas kurioje nors miesto vietoje.

„Kalbant apie įamžinimo perspektyvas mieste – viena iš galimų vietų yra Kauno senamiestyje, prie M. Daukšos gatvėje buvusio K. Navako knygyno „Septynios vienatvės“. Knygynas veikė apie penkiolika metų, dabar tos patalpos apleistos. Svarstėme, gal grindinyje būtų galima kokį nors tekstą inkrustuoti, kad čia savo brandžiame amžiuje svarbų gyvenimo laikotarpį praleido poetas“, – pasakojo A. Vaura.

Vis dėlto, A. Vauros požiūriu, vieta M. Daukšos gatvėje ne pati tinkamiausia.

Perpjovus juodą akmenį atsivėrė rožiniai griliažai. Taip ir gyvenime būna visko – ir rožinių, ir juodų spalvų.

„Gatvė užgrūsta, nesutvarkyti šaligatviai. Gal vertėtų paieškoti erdvės prie jo namų Žaliakalnyje, nors Molėtų gatvė, kur K. Navakas gyveno, taip pat nelabai tinkama vieta. Mieste kai kurias vietas buvau apžiūrėjęs, nufotografavau, bet galutinio sumanymo dar neturiu“, – prisipažino A. Vaura.

Buvęs K. Navako geras bičiulis režisierius Gytis Padegimas tvirtino neabejojantis, kad tinkamiausia vieta Kaune poeto atminimui įamžinti yra būtent Žaliakalnis.

„Manyčiau, kad Kęstutis ir jo poezija yra neatsiejami nuo Žaliakalnio, jo grožio ir auros, kuri poetą supo ir lydėjo. Galvočiau apie paminklą Kęstučiui gražioje Žaliakalnio vietoje, bet jokiu būdu – nefigūrinį. Man nepaprastai patiko paminklas Sigitui Gedai Veisiejuose. Manyčiau, reikia rasti kažkokią netikėtą vietą Žaliakalnyje, gal ne Molėtų gatvėje, kur jis gyveno, bet gal kur eidavo, gal kažkur link Kauko laiptų“, – svarstė G. Padegimas.

Režisierius pabrėžė, kad būtų puiku, jei vieta turėtų sąsajų su poeto kūryba.

„Aišku, vieta turėtų būti matoma, tokia, pro kurią daug kas vaikštome. Turėtų būti šiltas, neoficiozinis paminklas, susijęs su to žmogaus poetine aura, galbūt su konkrečiomis eilėmis. Kai pagalvoji, mes Žaliakalnyje nieko tokio ir neturime“, – pastebėjo buvęs K. Navako bičiulis.

G. Padegimo įsitikinimu, paminklą poetui kursiantis skulptorius turėtų būti gerai susipažinęs su K. Navako poezija. Tai padėtų rasti jo esybę atskleidžiančių metaforinių atitikmenų, simbolių.

„Žinant Kęstučio asmenybę, tai turėtų būti kažkas netikėto, valiūkiško, gal šiek tiek provokuojančio“, – šyptelėjo režisierius G. Padegimas.

Gytis Padegimas. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Dėkingos už jautrumą

Su „Kauno diena“ bendravusios D. A. Rusevičiūtė ir M. V. Gerch sakė, kad poeto atminimui įamžinti sukurtam fondui skiriamos lėšos negausios, tačiau visos jos labai reikalingos.

D. A. Rusevičiūtė džiaugėsi skulptoriaus darbu ir prasmingomis permainomis ant poeto kapo.

„Paminklas stovi. Įspūdingas – tarsi poeto stalas ar Gralio taurė. Išskirtinis ir nepamirštamas, koks buvo pats Kęstutis. Norėtųsi šio be galo talentingo žmogaus atminimą įamžinti tinkamai, įvertinant jo reikšmę ir Lietuvos literatūriniam, ir atskirų žmonių gyvenimui. Nuoširdžiai dėkojame visiems, prisidėjusiems prie jo atminimo įamžinimo. Nueitas ilgas ir nelengvas kelias, būta daug ieškojimų, atradimų, pagalbos. Skulptorius A. Vaura buvo asmeniškai pažįstamas su Kęstučiu, todėl labai jautriai įgyvendino idėją. Dėl skulptoriaus jautrumo ir geros širdies paminklas pastatytas šiek tiek avansu: ir asmeninių, ir suaukotų lėšų dar nepakako sumokėti už visus darbus. Todėl dar kartą norime kreiptis į visus, kurie neabejingi K. Navako talentui ir kūrybai – jei atrastumėte galimybę dar šiek tiek paremti šio paminklo įgyvendinimą, būtume be galo dėkingi. Kiekviena suma – mažesnė ar didesnė – labai svarbi ir reikalinga“, – pabrėžė D. A. Rusevičiūtė.

Ji skaičiuoja, kad dviem Petrašiūnų kapinėse paminklą stačiusioms, raides jame iškalusioms įmonėms sumokėta tiek, kiek buvo sukaupta fonde – 5 tūkst. eurų. Pasak Danutės, visiškai atsiskaityti už paminklą trūksta 2 tūkst. eurų.

Netikėtas prašymas

K. Navako atminimo įamžinimu besirūpinanti M. V. Gerch „Kauno dienai“ užsiminė apie planus iš naujo išleisti kai kurias poeto knygas, kurių dabar gauti nėra jokių galimybių.

Tokį sumanymą dar labiau sutvirtino gana netikėtas K. Navako kūrybos gerbėjos prašymas.

„Viena moteris fondui pervedė solidžią pinigų sumą ir paprašė K. Navako knygos „Stalo sidabras“. Pasakojo turėtą asmeninį egzempliorių pradanginusi. Ėmėme ieškoti tos knygos, bet niekur negalėjome gauti. Paskui šiaip ne taip gavome vieną vienintelę. Galvojame, kad vertėtų kai kurias poeto knygas perleisti iš fondo lėšų. Yra gerbėjų, kurių sielų vibracija atitinka poeto pasaulį“, – pabrėžė M. V. Gerch.

Bendruomenės nariai teiravosi, ar yra galimybė įkurti muziejų. Mes norėtume, bet, kol neišspręsti nuosavybės klausimai, konkrečių planų kurti nėra pagrindo.

K. Navako atminimo įamžinimu besirūpinančios moterys patvirtino ne kartą girdėjusios svarstymų, klausimų, ar neplanuojama name, kuriame gyveno ir kūrė poetas, įrengti memorialinį muziejų.

„Dėl memorialinio muziejaus visiškai neaišku, nes dar nežinia, kieno nuosavybė bus namukas Molėtų gatvėje. Yra nesutvarkytų teisinių reikalų, kurie dabar narpliojami. Būtų idealu, kad patalpos atitektų vienam savininkui. Tada būtų galimybė įrengti muziejų. Tačiau gali atsitikti ir taip, kad savininkas muziejaus nenorės“, – apie miglotas perspektyvas užsiminė D. A. Rusevičiūtė.

M. V. Gerch taip pat apgailestavo dėl neapibrėžtos situacijos.

„Žaliakalnyje yra bendruomenė „Pelėdų kava“. Jie paprašė surengti ekskursiją Kęstučio namuose. Ta ekskursija įvyko vieną vienintelį kartą per Kęstučio gimtadienį šiais metais. Tai buvo kamerinis renginys. Bendruomenės nariai teiravosi, ar yra galimybė įkurti muziejų. Mes norėtume, bet kol neišspręsti nuosavybės klausimai, konkrečių planų kurti nėra pagrindo“, – sakė M. V. Gerch.

Saugoma fonduose

Trečioji poeto žmona Audronė Meškauskaitė yra muziejininkė ir jai taip pat rūpi talentingo kūrėjo įamžinimas.

„Taip jau susiklostė, kad K. Navako palikimu galiu rūpintis ne tik kaip šeimos narė. Šiuo metu Maironio lietuvių literatūros muziejuje einu parodų kuratoriaus pareigas ir rašytojų atminimo puoselėjimas parodų forma yra tiesioginis mano darbas“, – atkreipė dėmesį A. Meškauskaitė.

Ji sakė, kad dar pernai buvo atliktas svarbus darbas – į muziejaus fondų saugyklas buvo perkelti vertingiausius K. Navako rankraščiai, fotografijos, knygos su autografais, asmeniniai daiktai.

„Dabar galime būti ramūs, kad jie niekur nedings ir nepasimes, o K. Navako namai Žaliakalnyje liko beveik nepakitę, tokie, kaip ir iki tol. Žinoma, to nepakanka. Svarbu, kad tas vertybes pamatytų ir literatūros gerbėjai. 2024 m. minėsime rašytojo 60-ies metų sukaktį ir tam bus puiki proga. Dar nepradėjome planuoti kitų metų muziejaus parodų, tačiau neabejoju, kad tai padarysime“, – pabrėžė A. Meškauskaitė.

Pasak jos, K. Navakas yra vienas svarbiausių šiuolaikinių autorių, kurio identitetas formavosi ir skleidėsi Kaune.

„Parodą svarbu surengti netrukus dar ir todėl, kad vis dar išlikę nepakitę poeto namai, turintys ypatingą atmosferą, jo asmeninė biblioteka ir įspūdinga vinilinių plokštelių kolekcija. Visa tai padėtų jį prisiminti be patoso ir sentimentalumo, vertinant ir džiaugiantis tuo, kas palikta“, – apibendrino A. Meškauskaitė.

Prisidėtų savivaldybė

Pasiteiravome, kaip į garsaus, kauniečių mėgstamo poeto atminimo įamžinimą mieste žiūri Kauno miesto savivaldybė.

„Savivaldybės tarybos patvirtintas Atminimo ženklų įrengimo tvarkos aprašas numato, kad „Asmenų, išskyrus Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus ir Kauno miesto garbės piliečius, atminimas gali būti įamžinamas memorialinėse lentose ne anksčiau, kaip praėjus penkeriems metams nuo jų mirties“, – cituodama raštą paaiškino savivaldybės atstovė Rasa Markauskaitė.

Ji atkreipė dėmesį, kad, kita vertus, amžiaus cenzo kitoms atminimo įamžinimo formoms – paminklams, skulptūroms ar kito pobūdžio meno kūriniams – nėra.

„K. Navako asmenybė buvo spalvinga, meniška ir svarbi, todėl galvojame, kad poetui įamžinti tiktų kokia nors konceptuali meno priemonė. Miesto savivaldybė prie šios iniciatyvos galėtų prisidėti per „Kauno akcentų“ programą“, – informavo Kauno miesto savivaldybės atstovė.

Forma: K. Navako antkapinis paminklas primena apverstą taurę. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Laukia paramos

Paremti K. Navako antkapinio paminklo statybą ir kūrybinio palikimo išsaugojimą galima pervedant pinigų į šio fondo sąskaitą:

Kęstučio Navako atminimo paramos fondas

Kodas 305936700 AB SEB bankas LT977044090102577645

SWIFT kodas (BIC) CBVILT2X

Kitų metų pradžioje iki gegužės 2 d. 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) e. būdu fondui bus galima pervesti užpildžius Valstybinės mokesčių inspekcijos prašymo formą (FR0512) sistemoje deklaravimas.vmi.lt.