Pradėjusi kurti po žymiųjų minimalistų kartos, 9-ąjį dešimtmetį, šiandien ji laikoma viena įtakingiausių akademinės muzikos kūrėjų. J.Wolf kūryboje maišosi klasikos, folkloro ir roko tradicijos, nors kategorizuoti muzikos ji pati nėra linkusi: visa muzika turi galingų žinučių, tad pagarba visiems, kas kuria, – tai neatsiejama muzikos pasaulio dalis.

Apie inspiracijas, kelią į muziką ir keistas kūrinių atlikėjų sudėtis – pokalbis su "Gaidoje" viešėjusia prestižinės Pulitzerio premijos laureate J.Wolfe.

– Jūsų muzikinė biografija gana netradicinė – į muziką pasukote, galima sakyti, atsitiktinai, jau būdama beveik suaugusi. Tad kas paviliojo neplanuotai tapti profesionalia kompozitore?

– Mano šeimoje buvo daug gydytojų, tad eiti tuo pačiu keliu man tikriausiai būtų buvęs natūralus pasirinkimas. Tačiau mano tėvai visuomet buvo atviri įvairioms idėjoms, o aš – nepriklausomai mąstantis žmogus. Kiek save pamenu, muzika visuomt buvo šalia – vaikystėje su močiute pianinu skambindavome populiarias melodijas, šeimoje klausėme daug įvairios, toli gražu ne vien profesionaliosios muzikos. Paauglystėje, kaip ir daugelis, turėjau gitarą ir bandžiau kurti dainas, tačiau kur kas labiau mano dėmesį traukė poezija, pscihologija, socialiniai mokslai, tad būti profesionalia muzike tikrai neplanavau. Viskas pasikeitė staiga: vieną dieną, jau studijuodama Mičigano universitete, atsitiktinai užsukau į muzikos paskaitą, kur sutikau nuostabią dėstytoją. Tuomet ir kilo pirmoji mintis kurti muziką, vėliau išsirutuliojusi į kompozicijos studijas Jeilio universitete.

– Kas jums kūryboje svarbiau: turinys ar forma? Ar galbūt įkvėpimo šaltiniu tampa visai ne muzikiniai dalykai?

– Kūryboje man svarbu suderinti viską, tačiau kaskart, priklausomai nuo konteksto, į pirmą planą iškyla vis kitas parametras. Forma labai svarbi, tačiau tai tėra nuoroda, nusakanti, kokia bus istorija. O ji būna ir labai abstrakti, ir labai konkreti – priklausomai nuo to, ar kompozicija seka tikslų naratyvą, o galbūt atspindi kažką vizualaus. Pastaruoju metu mane labai domina JAV darbo istorija, plačiau išsiskleidusi oratorijoje "Anthracite Fields" ("Antracito laukai"), už kurią 2015-aisiais buvau apdovanota Pulitzerio premija. Kurdama šia tema turiu galvoti apie labai daug dalykų – visų pirma išsamiai ištyrinėti darbo istoriją, kad nebūtų faktinių klaidų. Man įdomūs ir psichologiniai amerikiečio darbuotojo aspektai, tad tekstas turi būti naratyviškai paveikus. Manau, toks pasakojimas yra vienas iš būdų išreikšti savo tautinę tapatybę ir papasakoti pasauliui, kas mes tokie esame, – kūrinys daugialypis, tad toks pats ir kūrybos procesas.

Amerikietiškoji ir europietiškoji muzikos tradicijos puikiai komunikuoja, apsikeisdamos ne tik idėjomis, bet ir tam tikrais struktūrinio mąstymo elementais.

– Kuriate įvairius žanrus įvairiems instrumentų ansambliams, bet, regis, jūsų favoritai – styginiai instrumentai. Akivaizdu, kad net ir kurdama tradicinėms sudėtims vengiate ikoniškų instrumentuočių. Kas nulemia netradicinius pasirinkimus?

– Man patinka daryti tai, ko dar nedariau, taip ir randasi keisti ansambliai: pavyzdžiui, LAD devyniems dūdmaišiams, "Dark Full Ride" keturiems būgnų rinkiniams. Niekuomet neturiu tikslo jomis kuo nors nustebinti ar išsiskirti, bet net ir kurdama klasikinėms sudėtims, tokioms kaip simfoninis ar kamerinis orkestras, nesivadovauju standartinės instrumentuotės principais. Daugelis kolegų kompozitorių mano, kad fiksuotos sudėtys, tokios kaip orkestras ar styginių kvartetas, reikalauja tam tikros estetikos, tad ir kurti joms tam tikra prasme yra tarsi paprasčiau. Tačiau aš su tuo nesutinku – man orkestras tėra eilinis instrumentų ansamblis, kuris gali būti toks pat slidus kaip ir, pavyzdžiui, devyni dūdmaišiai. Tiesa, styginius instrumentus išties labai mėgstu, nes kurdama jiems jaučiuosi labai natūraliai. Tačiau tai nereiškia, kad muzika jiems atitinka akademinės muzikos standartus: šiuo metu į orkestro pasaulį noriu perkelti savo pojūčius ir keisčiausias "Bang on a Can" idėjas, naudodama ir elektrinius styginius instrumentus ar kūno perkusiją.

– Esate sukūrusi muzikos ir itin keistiems instrumentams – gatvės perkusijai ir kūno perkusijai. Kas įkvėpė kurti tokioms sudėtims?

– Kūno ir gatvės perkusija į mano kūrybą atėjo natūraliai: perkusijos virtuozas Colinas Currie paprašė manęs parašyti naują kūrinį. Su juo bendradarbiaujame gana seniai, tad norėjosi į perkusijos, o kartu ir savo kūrybos pasaulį įnešti ką nors nauja. Tąkart inspiracija tapo aplinka, kurioje gyvenu, – Niujorko gatvės muzikantai. Vienoje iš metro stočių išgirdau grojant įvairiais buitiniais daiktais: kibirais, tuščiais plastikiniais buteliais ir panašiai – tai visai kas kita, nei groti profesionaliais mušamaisiais instrumentais, bet man labai patiko tie ritmai ir natūralistinė muzikos tėkmė. Pradėjusi išsamiau domėtis gatvės perkusija, atradau ir kūno perskusiją, kuri dar sudėtingesnė – žmogaus kūnas tampa savaskambiu instrumentu, nereikia jokių papildomų, o muzika tokia puiki! Sukomponavau skirtingas perkusijos rūšis ir taip gimė "riSE and fLY" gatvės, kūno perkusijai ir orkestrui – buvo ir smagu, ir visiškai nauja, niekada nebuvau kūrusi nieko panašaus. Tiesa, C.Currie dirbo gana sunkiai, nes groti mušamaisiais viena, o savimi – visai kas kita: jam teko formuoti naujus įgūdžius ir lavinti koordinaciją, tačiau jis labai talentingas ir darbštus, tad viskas pavyko puikiai.

– Ar faktas, kad esate kompozitorė moteris, randa atgarsį jūsų kūryboje? Šiomis dienomis moterys kūrėjos jau nieko nebestebina, tačiau net ne visai tolimoje praeityje jos likdavo marginalijose.

– Kuriant man visiškai nesvarbu, kad esu moteris – nemanau, jog lytis nulemia muzikos skambesį. Daug svarbesnę funkciją atlieka socialinis, kultūrinis ar net geografinis kontekstai: juk visi mes esame savo šalies ir laikmečio, kuriame gyvename, kombinacijos padarinys. Tačiau būti moterimi kompozitore istorinėje perspektyvoje man svarbu – daugelis kūrėjų moterų dažnai likdavo muzikinio pasaulio nuošalyje. Net Ruth Crawford Segger, buvusi puiki kūrėja, savo laikmečiu nesulaukė pakankamai dėmesio, tad pamažu apleido kompozitorės ambicijas ir tapo žymia folkloro rinkėja. Jos kartos moterims būti pripažintomis kūrėjomis buvo sunku, tad aš labai žaviuosi tomis, kurios nepalūžo ir kūrė toliau. Bet mano kartai viskas daug paprasčiau – tikrai negaliu skųstis diskriminacija, nes kuriu visiškai laisvai ir esu vertinama. Seksizmo apraiškų pasitaiko toli gražu ne vien muzikoje, tačiau man labai svarbi pagarba bet kam, kas kuria.

– Jūsų kūryboje itin organiškai maišosi iš pažiūros labai skirtingi muzikos stiliai – folkloras, akademinė ir roko muzika. Tai racionaliai sąmoningas pasirinkimas ar jis natūraliai kyla iš jūsų gyvenimiškos patirties?

– Muzikos istorijoje gausu kompozitorių, kurie turėjo stiprų ryšį su kasdiene muzika: Igoris Stravinskis domėjosi vestuvinėmis rusų liaudies dainomis, Claude'as Debussy įkvėpimą rado Tolimųjų Rytų folklore. Man patinka visokia muzika, nepriklausomai nuo kategorijos, – ji įvairi ir mus supa kasdien. Natūralu, kad skirtingi kompozitoriai turi skirtingą požiūrį į muziką, tačiau man sunku būti vien tik klasikinės muzikos izoliacijoje tiek kuriant, tiek kasdieniame gyvenime. Manau, kad galingų žinučių turi visi muzikiniai žanrai: pavyzdžiui, atliekant folklorą labai žavi žmogaus kūno skleidžiama energija, kurios, deja, neturi akademinė muzika – būtent kūno judesius, kiek laukinę styginių traktuotę, triukšmingą, labiau laukinę garso estetiką bandau implikuoti į savo kūrybą – manau, kad šie, iš folkloro ar roko atėję elementai, joje akivaizdūs.

– Ar nebus taip, kad toks mišinys randasi iš amerikietiškosios akademinės muzikos tradicijos, kuri turi kur kas trumpesnę istoriją ir tradiciją nei europietiškoji? Kas, jūsų manymu, skiria amerikiečius ir europiečius akademinės muzikos kūrėjus?

– Šiomis dienomis, kai taip pažengusios technologijos, lengva megzti ryšius net su toli esančiomis šalimis. Tačiau kontekstas daro savo: amerikietiška muzika turi visiškai kitokią dvasią nei europietiška. Tai, kad mūsų istorija trumpa, yra ir gerai, ir blogai: kartais trūksta atspirties taškų – juk akademinės muzikos istoriją skaičiuojame beveik tik nuo XX a. pradžios. Kita vertus, nėra istorinio bagažo, žvelgiančio tau per petį, todėl jautiesi laisvas. Būtent todėl amerikiečiai kompozitoriai, tokie kaip Charlesas Ivesas ar Harry Partchas, jau tapę istorija, buvo labai individualūs ir kūryboje įgyvendino netradicines, keistas idėjas, taip sukurdami tam tikrą amerikietišką-individualistinę akademinės muzikos tradiciją. Tad mūsų istorija dar labai trumpa ir nauja, tačiau jau turinti labai ryškių asmenybių – ir Henry Cowellas, ir Terry Riley labai pakeitė ne tik amerikiečių, bet ir Europos kompozitorių mąstymą. Šiandieniame kontekste amerikietiškos ir europietiškos muzikos tradicijos, sakyčiau, puikiai komunikuoja, apsikeisdamos ne tik idėjomis, bet ir tam tikrais struktūrinio mąstymo elementais.

– Nors ir nemėgstate kategorizuoti muzikos, ar priskirtumėte save kokiai nors stilistinei krypčiai, mokyklai ar tendencijai?

– Aplinka, kurioje kuriu ir leidžiu laiką nuo pat studijų laikų, mano kolegos iš "Bang on a Can" (Michaelas Gordonas ir Davidas Langas – aut. past.) ir kiti, esame karta po minimalistų (Terry Riley, Philipo Glasso ir Steve'o Reicho – aut. past.). Minimalistai – labai gryni: jų muzika turi aiškų ritmą, melodiją. Mes, palyginti su jais, kūryboje esame netvarkingi: mano muzika toli gražu ne tokia gryna ir aiški, tačiau neabejotinai patyrusi minimalistų kartos ir elektrinės gitaros istorijos įtaką. Nemėgstu muzikai klijuoti etikečių, tačiau tai tikriausiai neišvengiama. Mano karta dažnai vadinama postminimalizmu, tačiau, mano nuomone, tai turi gana negatyvią konotaciją – juk niekas nenori būti post (po kažko). Mano kūryba – naujas garsų mišinys, tačiau vis dėlto turiu pripažinti, kad jaučiu kur kas stipresnį ryšį su minimalistais S.Reichu ir P.Glassu bei Meredith Monk nei su europietiškos akademinės muzikos estetika. Žinoma, žaviuosi ir europiečiais, tarp kurių išskirčiau György Ligeti, Iannį Xenakį ar Louisą Andriesseiną, tačiau iš šių gaunu labiau išorines, ne tokias gilias inspiracijas.

– Jūsų sutuoktinis – taip pat kompozitorius ir vienas iš "Bang on a Can" įkūrėjų Michaelas Gordonas. Koks jausmas būti šeimoje dviem kompozitoriams?

– Nuostabus! Tai tikrai labai smagu ir natūralu. Yra daug porų, kuriose abu žmonės tos pačios profesijos atstovai. Jeigu daug laiko praleidi dirbdamas, artimiausi ryšiai ir užsimezga čia. Mano brolis dvynys yra gydytojas akušeris, jo žmona – taip pat, tad mano aplinkoje kolegiški ryšiai, peraugę į šeimą, yra gana dažni ir natūralūs. Žinoma, gyvendamas su kitos profesijos žmogumi gali plėsti akiratį dalydamasis skirtingais dalykais, tačiau aš mėgaujuosi dalydamasi tais pačiais. Mes su Michaelu klausomės ir aptariame vienas kito kūrybą nuo pat pažinties pradžios, ir, turiu pripažinti, dažnai tai vyksta gana buitiškai: gyvename ilgame lofte, tad kartais, būdama viename jo gale, išgirstu Michaelo kvietimą ateiti į kitą galą pasiklausyti, ką jis sukūrė, aptarti, kokia linkme jam eiti toliau. Žinoma, pačiame kūrybos procese esi vienas, tačiau kai gali iš karto rezultatu pasidalyti su kitu, kuris supranta, – be galo smagu ir neįkainojama. Tuo tiesiog mėgaujuosi!

– Šiemet jūs – kviestinė aktualiosios muzikos festivalio "Gaida" kompozitorė. Žinoma, jame lankotės pirmą kartą, tačiau kokį įspūdį jums palieka šis renginys?

– Nuostabu, kad "Gaidoje" šiemet atliekama tiek daug mano kūrinių. Labai įdomūs ir kiti kompozitoriai – smagu ne tik su jais susitikti, pasikalbėti, bet ir pamatyti bei išgirsti jaunesnių kartų kūrėjus. Man festivalis "Gaida" patrauklus tuo, kad yra labai atviras ir eksperimentinis, nesikoncentruojantis vien tik į labai akademišką europietišką muziką. Jis gana eklektiškas gerąja prasme ir atviras įvairiai šiuolaikinei muzikai – manau, tuo jis išskirtinis ir patrauklus.