– Tiesą sakant, jau beveik įpusėjęs jūsų knygą pajutau, kad nieko aš čia nesuprantu...

– Visiškai nenuostabu, taip reagavo ir kai kurios literatūrologės. Todėl, kad ši knyga kitokia nei ligi šiol skaitytos. Jos ir nereikia karštligiškai stengtis suprasti. Perskaičius visą knygą daug kas bus aiškiau, tačiau "Vyno kopiją" reikia ne suprasti, o pajusti, perimti autoriaus žaidimo taisykles ir žaisti sykiu su juo. Fantazuoti, kurti, įsivaizduoti – tos knygos supratimo variantų gali būti tiek pat, kiek skaitytojų.

– Taip, perskaičius visą knygą tarsi kai kas aiškėja.

– Čia svarbus tas žodelis "tarsi". Tarsi taip, o tarsi ne. Viskas čia tik galimybė: galbūt buvo taip, o galbūt visiškai priešingai. Nenorėjau išsakyti kokių nors nepajudinamų tiesų ar papasakoti vieną sukrečiančią istoriją. Tokios linijinės istorijos dažniausiai vienodos: kaip herojus knygos pradžioje įlindo pro vieną vamzdžio galą, o pabaigoje išlindo pro kitą. Mano knygoje pagrindinė istorija (o ji, beje, yra) gali būti traktuojama bet kaip, priklausomai nuo skaitytojo fantazijos, išsilavinimo ir noro knistis po gilesnius romano klodus.

– Romane lyg juntama pastanga specialiai supainioti ir paklaidinti skaitytoją, neįmanoma atspėti, kas vyks ne tik kitame skyriuje, bet kartais net kitoje pastraipoje. Nors knygą skaityti tikrai labai smagu, tokių paklydusių skaitytojų turbūt bus nemažai.

– Taip, tai sąmoninga pastanga ir susijusi ne su kokiu Susanino kompleksu, bet su siekiu eliminuoti linijinį mąstymą, skaitymo klišes ir įprastinį naratyvą. Kartais knyga konstruojama pagal sapno taisykles, tačiau dažniausiai tai gryna fantazija, kuri, žinoma, turi savus vektorius ir struktūrą, tačiau pastaroji jau labai nutolusi nuo "Kalvio Ignoto teisybės". Visas tas kilpavimas ir pėdų mėtymas ir reikalingas tam, kad būtų išjungti įprastiniai skaitymo ir suvokimo mechanizmai, atveriant erdvę fantazijai ir leidžiama patirti ne atpažinimo, bet atradimo džiaugsmą. Žinoma, sapnui ir fantazijai realybė irgi reikalinga, tad ir čia jos esama, tik šiek tiek perkurtos.

– Knygoje daugybė intertekstų, citatų, kuo keisčiausių faktų, kurie, ko gero, atkeliavę iš interneto.

– Visa tai galima suskirstyti į dvi grupes: kultūros faktai ir kontekstai, kurie yra tiesiog dvasinės patirties dalis, ir visi kiti faktai, kurie akivaizdžiai internetiniai. Internetas yra vienišo žmogaus priebėga, todėl šie "Google" trupiniai pagrindinio herojaus gyvenime neatsitiktiniai, o visas literatūrinis, kinematografinis ir kt. anturažas padeda išryškinti kai kurias gilumines knygos struktūras ir šį bei tą paaiškina. Žinoma, jei kas nors norės aiškintis. Jei nenorės, tegu ramiai skaito nesiaiškindamas, aiškintis nebūtina. Kaip sakėte, knygą skaityti smagu, o kai smagu, dažniausiai to ir pakanka.

– Manau, daug kam bus nežinomos kai kurios pavardės ar kontekstai, o ir kitakalbių citatų jūs neverčiate, nors cituojate net kataloniškai ir hebrajiškai.

– Nuo mažens skaitydavau knygas. Daugybės dalykų jose nežinodavau ir nesuprasdavau, tad pats susigalvodavau, ką tai galėtų reikšti. Todėl viena pagrindinių romano tezių: jei nežinai ar nesupranti – susigalvok. Tad kas norės – susigalvos, jei kas aiškinsis – "Google" visada šalia, o visos tos kultūrinės cukatos į knygą integruotos taip, kad kuo puikiausiai galima skaityti ir jų nesuprantant.

– Knygos veiksmas vyksta neaiškiame mieste, neaiškioje valstybėje, visi veikėjų vardai nelietuviški. Kodėl?

– Visai nesunku atpažinti, kad veiksmas vyksta Kaune, tik Kaunas čia susapnintas ir suanonimintas, virtęs tiesiog universaliu miestu. Pirmajame knygos variante buvo ir konkrečių vietų, ir lietuviškų vardų, tačiau labai greitai pastebėjau, kad tokiame sapniškame kontekste visa tai atrodo tiesiog komiškai. Be to, niekada nesapnuoju žmonių lietuviškais vardais, pats nežinau kodėl. Kitakalbiai vardai kuria distanciją, o ji fantazijai labai reikalinga. Be to, visiškai neaišku, ar visi knygos veikėjai egzistuoja realiai, ar tik pagrindinio herojaus vaizduotėje (tiesą sakant, visiškai neaišku, ar realiai egzistuoja ir pats pagrindinis herojus), o veikėjas vardu Dodekaedras, šiaip ar taip, mums ir yra daug mažiau realus, nei būtų savo pirmuoju vardo variantu – Mantas.

– Knyga labai daugialypė. Čia rasime ir egzistencializmo, ir intelektualinio, psichologinio, avantiūrinio romano, taip pat erotikos, net labai atviros, ir netgi, sakyčiau, popso.

– Popsu turbūt pavadinta ta pjesė, kurią savo vaizduotėje kuria pagrindinis herojus. Taip, absoliutus popsas, nors ir jį rašiau nenusipigindamas. Jo man reikėjo kompozicijai, kitaip viskas ten atrodytų labai jau mąslu ir likimiška, be to, žmogaus dvasioje išsitenka viskas, popsas taip pat, tik dažniausiai jis nustumiamas į jungiškąjį šešėlį, kaip ir mūsų herojaus atveju. O erotika yra būtina kiekvieno vyro fantazijų dalis, juk nesame kažkokie bekūniai intelektai. Be to, tai, nors ir atvira, bet labai subtili erotika. Net nežinau, ką pasakyti apie miunhauzeniškąjį romano avantiūrizmą. Na, nebent tai, kad viena pagrindinių mano vaikystės knygų buvo "Trys muškietininkai".

– Nežinau, ar visas labai gausias jūsų citatas pateisina knygos kontekstas. Gal. Kam Jums reikėjo žodį "žavėdamasis" pateikti kaip "Uliso" citatą? Vieną žodį! Juk nesunku buvo ir pačiam tokį sugalvoti.

– Todėl, kad ši knyga irgi yra "Odisėjos" variantas, kiek kitoks nei Joyce’o atveju. Ir apskritai, jei kam bus kantrybės pasigilinti į knygoje panaudotas citatas, nemanau, kad tai bus nuvilianti pastanga.

– Kiek laiko rašėte knygą?

– Apie dvejus metus. Sunkiausia buvo suslėpti visus iš pirminės konstrukcijos kyšančius laidus, gelžbetonio nuotrupas, varžtus ir vinis, viską, kas lieka atbrizgę kuriant labai sudėtingą struktūrą. Norėjosi, kad tekstas lietusi lengvai ir neįpareigojančiai. Mano gyvenimo draugė matė, kiek man tai kainavo. Daug. Tačiau galiausiai pavyko ir skaitytojas autoriaus prakaito ir kraujo kvapo niekur nepajus.

– Grįžkime prie pagrindinės istorijos. Jei ji knygoje vis dėlto yra (o ir man atrodo, kad taip), kaip ją apibūdintumėte?

– Na štai, parašiau dviejų šimtų puslapių knygą, o dabar penkiais sakiniais turiu pasakyti "apie ką ji". Apie gyvenimą, žinoma, tik labiau vidinį, kuris daugiau įmanomas nuspėti, nei apibūdinti. Visus tuos du šimtus puslapių galėčiau perrašyti keturių puslapių novele, tą jau visi suprastų ir pasakytų "ak". Jei reikia knygos rakto – jis jau spynoje, epigrafe. Tad ir pamėginkime įsivaizduoti vieną įmanomų variantų. Sykį gyveno vienišas žmogus, kuriam realybės našta dėl daugybės priežasčių buvo per sunki. Tad ir gerdavo tas žmogus, nes tai lengviausia išeities iliuzija (romane apie tai nerašoma, bet nesunku nuspėti). Kol vieną dieną atsibudęs pastebėjo, kad šalia jo lovos sėdi velnias (knygoje jis labai galantiškas ir vardu grafas Pti). O su velniu nei riešutauti eiti nepatartina, nei toliau gerti. Tačiau kažkuo svaigintis juk reikia, nes realybė gelia kaip bičių spiečius. Telieka kinematografas, menai ir fantazijos siausmas, nes žmogus pamatė, kad alkoholis – ne išeitis, bet aklavietė. Tačiau į kur atveda tie menai bei fantazijos? Ogi į ten pat. Štai apie tai tie du šimtai puslapių. Tiesa, visas pėdas sumaniai sumėčiau, o įmanomus atsekti takelius paskandinau sakinių pelkėse. Norite – atsirinkite, nenorite – skęskite.

– Ar visas šitas intertekstų skiautinys ir sapniškasis naratyvas (jo, tiesa, būta ir "Begarsio skambučio" pirmojoje dalyje) – nauja kūrybinė idėja?

– Galvojau, kad nauja. Tačiau, jau parašęs knygą, prisiminiau savo poemą "Dioniso traktas", rašytą dar 1989-aisiais. Ogi ten viskas taip pat! Labai nustebau tai suvokęs, matyt, kažkokios pasąmoninės matricos nenudyla ir per daugybę metų.

– Kaip sumanaus pėdų mėtytojo paklausiu paprastai: ar viskuo, ką čia pasakėte apie savo romaną, galima tikėti?

– Viskas, ką čia pasakiau, yra gryna tiesa. Arba ne.