Nacionaliniame muziejuje veikia nepriklausomybės dešimtmečio kryžiams skirta paroda

Bandant suvokti parodos svarbą, reikia grįžti į 1928-ųjų pradžią, kai visuomenė rengėsi iškilmingai pažymėti pirmojo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejų.

Du žymūs veikėjai, žavėjęsi mediniais lietuvių mažosios architektūros paminklais – kryžiais, koplytėlėmis, koplytstulpiais ir stogastulpiais, – dailininkas Adomas Varnas ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius generolas Vladas Nagevičius sutarė, kad tokią progą derėtų įamžinti ne betoniniais ar akmeniniais paminklais, o tradiciniais mediniais kryžiais, kurie būdingi tik tam etniniam regionui, rajonui ar konkrečiai vietovei.
A.Varnas ir Kauno meno mokyklos mokiniai ėmėsi kurti jų projektus, pasiremdami gausiu dailininko sukauptu kryžių fotografijų rinkiniu. Per 1928 metų vasarį-gegužę mokinių sukurti projektai pateko į Vytauto Didžiojo karo muziejų, kuris gamino ir platino tų projektų kopijas ne tik jubiliejiniais, 1928-aisiais, bet ir vėliau, iki pat sovietinės aneksijos. Sumanymas pasiteisino: tiksliai pagal projektus arba atskiras jų detales buvo pastatyta dešimtys kryžių.
Parodoje eksponuojami 35 išlikę projektai ir pagal juos pastatytų kryžių nuotraukos. Taip pat pateikiamos originalios kryžių, stogastulpių, koplytstulpių nuotraukos iš Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomo A.Varno fotografijų rinkinio. Manoma, kad jos buvo projektuojamųjų paminklų pirmavaizdžiai.
Paroda įdomi ir vertinga keliais aspektais.
Darbą, kurį tyrinėdamos Lietuvos kryždirbystės istoriją, atliko dvi mokslininkės – menotyrininkė dr. Skirmantė Smilginytė-Žeimienė ir istorikė Skaidrė Urbonienė ir kurio apibendrintą rezultatą matome ekspozicijoje, kolegos istorikai linkę vadinti atradimu. Parodos rengėjos muziejų fonduose atrado, ištyrė ir susistemino dailininko A.Varno su mokiniais 1928 metais parengtus kryžių profektus, apie kuriuos jau daug metų tebuvo žinoma iš kalbų, bet akademinei ir plačiajai visuomenei jie buvo neprieinami.
Nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės teigimu, tai yra viena pirmųjų rimtų akademinių studijų apie unikalią liaudies meno sritį, brangią mums ir įdomią pasauliui, deja, iki šiol sulaukusią pernelyg menkų studijų.
Paroda liudija dar vieną, ir šiandien aktualią tiesą: kiek daug tautos kultūros labui gali nuveikti vienas žmogus, matantis ir išmanantis problemą ir neabejingas kultūros paveldo likimui. Kalba eina vėlgi apie dailininką A.Varną, išbraidžiusį visą Lietuvą ir fotografijose užfiksavusį daugybę kryžių visoje Lietuvoje. Šiandien jo kolekcija yra unikalus ir vienintelis toks kryždirbystės ikonografijos šaltinis.
Verta prisiminti, kad amžinas yra tik kryžiaus ženklas, o medinio kryžiaus amžius panašus į žmogaus amžių, todėl jam taip reikalinga rūpestinga globa.
Kryždirbystė apima mažosios architektūros paminklus – kryžius, stogastulpius, koplytėles, koplytstulpius – dažniausiai su metalinėmis viršūnėmis ir šventųjų skulptūromis, primityviosios tapybos elementais. Kryžiai buvo ne tik kraštovaizdžio puošmena, bet ir atliko svarbias sakralines funkcijas. Buvo statomi kaip paminklai mirusiesiems arba dvasinės apsaugos centrai tam tikrose vietose siekiant išprašyti malonių ar už jas padėkoti. Kryžiais buvo įprasminami svarbūs žmogaus, šeimos gyvenimo įvykiai, bendruomenės ar visos tautos istorijai reikšmingos datos. Kryžiai buvo statomi ir tais laikais, kai statyti draudė okupacinės valdžios. Taip kryžiai įgavo nacionalinio tapatumo ir pasipriešinimo simbolio prasmę.