Jo tėtis, būdamas klieriku, atsidūrė kryžkelėje ir pasirinko ne kunigystę, bet meilę moteriai. Jis pats vaikystėje žaisdamas vaidindavo kunigą. Dievas tebėra jo širdyje, bet svajonėse – šeima. Kol kas jis, 21-ų Augustinas Rakauskas, kopia į muzikos žvaigždes, virtuoziškai grodamas akordeonu.

Jausti savo kvėpavimą

– Turbūt tūkstantį kartų klausė – kodėl akordeonas?

– Vaikystėje paėmęs badmintono raketę imituodavau muzikos instrumentus. Mėgau dainuoti, galvojau apie fortepijoną, tačiau groti akordeonu pasiūlė močiutė.
Šį instrumentą, patarė ji, galėsiu pasiimti ir prie ežero, ir į svečius. Ir nors mano pirštai tinkami ir pianinui, pradėjau groti akordeonu.

Buvo akimirkų, kai nesisekė, abejojau. Kai mano mokytoja atostogavo, aistrą iš naujo įžiebė ją pavadavusioji. Grįžusi po atostogų mokytoja nušvito manęs nepažinusi. Tuomet net grįžęs namo iš mokyklos nusiimdavau švarką ir su malonumu grodavau.

– Su kuo galėtum palyginti akordeono muziką?

– Išgyvenimai, jausmas. Svarbu, kas viduje. Tai, kas vyksta tą akimirką, kai groji. Tačiau visa muzika, kurioje skamba mūsų gyvenimas, kalba už save ir, suprantama, visomis pasaulio kalbomis.

Kartais esi priverstas įsikūnyti į kūrinį, nors tuo metu nuotaika kitokia. Tačiau įsijautęs jaučiu savo kvėpavimą, sielą ir bendrauju su instrumentu bei išreiškiu save.

– Ką Augustinas nori išreikšti per muziką?

– Kad žmonės išjaustų savo gyvenimą, emocijas, kažkokias akimirkas.
Gestai ir emocijos

– Kokiame kelyje dabar esi?

– Siekiamoje ir nepasiekiamoje tobulybėje. Koks kūrinys išreikštų būseną? Fortepijono, skirtas akordeonui, – Sergejaus Prokofjevo "Apsėdimas" (aistra, užvaldymas).

Dabar blaškausi, galvoje – daug klausimų, ieškau atsakymų, per darbus ne visur spėju. Ar gerai darau, ar teisingai pasirinkau? Manyje daug veiksmo, temperamento, chaoso.

– Tai išduoda ir gestikuliavimas...

– Aha, – nusijuokė. – Esu emocingas. Ir muzikoje renkuosi ryškius kūrinius, nenoriu pilkos terpės, noriu išjausti viską ryškiai, energinga melodija, nors ji nelengvai įveikiama.
Geriau mažiau miegosiu, nepavalgysiu, bet pasistengsiu išreikšti kūrinį. Net jei nepavyks gerai pagroti devynioliktą kartą, turiu tai padaryti! – pažvelgė į netoliese padėtą vieną geriausių pasaulyje italų firmos "Scandalli" akordeoną.

– Ši našta sunki?

– Sveria apie 15–16 kg, su priedais – apie 20 kg. Seniau visada nešiodavau, dabar vežiojuosi automobiliu.

Namie – dar du, vienas senas, raudonas – kaime, palėpėje. Nuvykęs ten, visada prapučiu dumples ir pagrojęs padedu į vietą. Tikiuosi, išsaugosiu ir kada nors jis atiteks mano vaikams.
Muzika ir grąžtų gręžimas

– Kokį originaliausią komplimentą esi girdėjęs už grojimą?

– Su drauge koncertavome Stambule. Pagrojau pirmą Antonio Vivaldi kūrinio "Žiema" dalį ir prie manęs lankstydamasis priėjo turkas: "Taip sugroti neįmanoma!"

Nesistengiu savęs pervertinti, daug kritikuoju. Gal tas turkas pirmą kartą girdėjo kūrinius akordeonu, bet buvo malonu.

– Mačiau vaizdo klipą, kai jaunas vyras grojo akordeonu važiuodamas dviračiu.

– (Šypsosi) Mačiau ir aš. Tačiau negrojau oro balione, akvariume ar giliai po žeme. Nors originalioje vietoje pabandyti būtų įdomu. Keisčiausia vieta – Londone, gatvėje, kai aplink ėjo žmonės, o netoliese girdėjosi grąžtų garsai.

– Akordeonas gali būti ir ginklas?

– Gali juo pyškinti it tuščiais šoviniais, bet gali jis glostyti švelniai it plunksna ir sprogti tarsi bomba.

– Jis gali pravirkdyti? Tave?

– Taip. Kai grojau užsidaręs. Jutau pauzes, sąskambius, tuo metu tai buvo svarbu, ir jautriai reagavau – tai sukėlė stiprias emocijas.

Močiutė – kaip mama

– Vienas svarbiausių žmonių tavo gyvenime – močiutė?

– Ji mane užaugino. Mamos netekau labai anksti, kai tebuvau penkių mėnesių. Tėtis vėliau pakeitė gyvenimą, turi kitą žmoną. Bendrauju, sutariame labai gerai, turiu sesutes – jo dukras. Tai – taip pat mano šeima.

O močiutė – išskirtinis žmogus, šiemet šventėme 80 metų jubiliejų. Ką jai pagrojau? Mėgstamiausią temą – "Karavanas". Įdomi interpretacija. Dykuma, kupranugariai, smėlis, vėjas. Per jubiliejų grojau ir savo kūrinį, kurį dedikavau močiutei.

Močiutė – tarsi mama, priverčia susimąstyti, kai pasielgiu pernelyg vėjavaikiškai. Atsižvelgiu į jos brandą ir patirtį.

– Tavo tėtis labai religingas, neįprasta ir jo gyvenimo istorija.

– Dabar jis dirba su įvairiais projektais, taip pat arkivyskupijos kurijoje, dalyvauja bažnytinėje veikloje.

Jis tarnavo armijoje – buvo Čečėnijoje. Buvo ir pranciškonų vienuoliu, klieriku, rengėsi tapti kunigu. Tačiau įšventinimo į kunigus nesulaukė – vienuolyno virtuvėje dirbo mano mama ir tėtis pajuto kitą kelią.

– Toks tėčio pasirinkimas turėjo įtakos tavo požiūriui į Dievą? Atstūmė ar sudomino?

– Mane žavi tėtis. Tikėjimas yra manyje, tikiu Dievą ir džiaugiuosi, kad toks esu. Skaitau Bibliją, pastaruoju metu – daug. Užduodu klausimus, ieškau atsakymų. Įdomu, kas yra varomoji jėga, dvasiniai dalykai, ypač šiuo metu, kai daug veiksmo, man reikia daug fizinių, moralinių jėgų.

– Tiki, kad žmogaus kelią užrašo kažkas iš viršaus, o mes tik renkamės keliukus? Ar viskas priklauso tik nuo mūsų?

– Kažkas yra užrašyta, bet mes turime laisvą valią rinktis ir patys kuriame savo kelią. Nuo mūsų labai daug priklauso: ko prašome Dievo, kokiu keliu žengiame, ko trokštame, kiek turime jėgų paieškoms, kas mus supa.

Empatinis ryšys su drauge

– Kartais susidaro įspūdis, kad savyje slepi daug liūdesio ir skausmingų išgyvenimų.

– (Šypsodamasis linksi galva.) Esu ekstravertas, kartais – cholerikas. Plūsta emocijos, kartais užsidegu ir galiu nuversti kalnus. Draugė, aplinkiniai pastebi mano emocijas. Bet toks esu: nuoširdus, tikras, savo esybės nepakeisiu.

– Merginos myli jaunus vyrus su akordeonais?

– (Juokiasi.) Na, neslėpsiu, akordeonistai sulaukia dėmesio. Bet svarbu, kokia kryptimi žvelgi. Gyvenime viskas susiję. Man svarbi šeima, draugai.

Daug paskatinimo sulaukiau iš draugės, kuri per kelerius metus mane išmokė muzikos brandos ir suvokimo. Ji – altininkė. Mūsų ansamblis unikalus – gal vienintelis Lietuvoje altas ir akordeonas. Su ja grodamas ir bendraudamas aš ilsiuosi. Ji suteikė tikrumo, natūralumo, žmogiškumo stimulą. Tarp mūsų empatinis ryšys, jaučiame vienas kito būseną ne paviršutiniškai ir vienas tarp kito barikadų nestatome.

– Akordeonistas A.Rakauskas turi labai garsų bendravardį ir bendrapavardį verslininką.

– Ne, ne, tarp mūsų nėra giminystės ryšių. Tačiau šis žmogus man labai padeda. Visi trys instrumentai, kelionės – visa tai jo dėka.

Močiutė bendrauja su jo žmona. Gal tam įtakos turėjo ir atsitiktinumas – mano vardas ir pavardė?

Pamenu, kai buvau dar vaikas, ėjau su tėčiu "Senukuose", o jis parodė užrašytą citatą, kurios autorius Augustinas Rakauskas. "Oho, geras! – pagalvojau. – Mano vardas ir pavardė."

Popmuziką pakeičia variklis

– Kaip reaguoji, išgirdęs kalbas apie kitą garsų lietuvį akordeono meistrą Martyną Levickį?

– Džiugu, kad jis propaguoja akordeoną. Martyną pažįstu labai seniai, kai dar prieš dešimt metų vykau į Italiją. Lietuvoje nedaug akordeonistų, o jis šauniai groja, akordeoną nušvietė įvairiomis spalvomis.

– Norėtum surengti bendrą projektą su popžvaigždėmis, kaip jis sugrojo Lady Gagos kūrinį?

– Labai įdomu. Nors sako, kad žmonės, prisidedantys prie pop muzikos, kuria kitą įvaizdį.

Aš klausau įvairios muzikos, bet lietuviška popmuzika man nepatinka. Dažniausiai kur nors važiuodamas ir išgirdęs per radiją ją išjungiu ir mieliau klausau automobilio variklio gausmo, – nusijuokė. – Mano tikslas – pasiekti kuo daugiau kaip profesionalui ir supažindinti su įvairiais akordeono garsais.

– Užsiminei apie kelionę į Italiją. Išvykose, žinau, būna ir kuriozų.

– (Nusijuokė.) Buvo. Kartą, sutrikus mechanikai, scenoje užsikirto akordeonas. Bandžiau glaistyti, sugrojęs kūrinį daryti pertrauką.

Esu grojęs kūrinį ir nors viską žinojau, susipainiojau. Iš gėdos buvau raudonas it burokas, nors dauguma klaidos nepajuto.

Kartą sugedus autobusui tapau vokiečių kalbos vertėju, nes niekas nemokėjo šios kalbos. Kitoje kelionėje keli žmonės buvo palikę asmens dokumentus, todėl važiavome skubėdami aplinkkeliais į Graikiją per Serbiją. Atvykome pusę penkių popiet, o devintą valandą – koncertas. Nežinojome, ar eiti pailsėti porą valandų, ar repetuoti. Ten pavyko užimti trečią vietą.

– Beje, tavo pirštai apdrausti?

– Ne, nors keli žmonės apie tai užsiminė. Stengiuosi nekilnoti bulvių maišų ir nedirbti labai sunkaus fizinio darbo. Svarbu prieš koncertus nepasitempti sausgyslių. Pasitikiu ir draugauju su savo rankomis, nors esu jutęs spazmus, naudojęsis akupunktūros specialisto paslaugomis.

Baimės ir svajonė

– Augustinai, o apie kunigystę svajoji? Gali įvykti lūžis ir staiga pakeisi savo kelią?

– Tėtis kunigu netapo ir turėjo laiko apsispręsti. Laimė ar ne, nežinau, bet įvyko taip, kad aš atėjau į pasaulį.

Vaikas vaidindavau kunigą, prisidengęs apsiaustu. Imituodavau šv.Mišių laikymą ir sakydavau pamokslus. Mūsų namuose lankydavosi daug kunigų – brolis Benediktas Jurčys, Astijus Kungys, kuris kartą, išgirdęs mano pamokslą, labai nustebo.

Turiu ir draugą – dvasios tėvą, kartais pabendraujame. Ir su vienuoliais pakalbu – įdomūs, puikūs žmonės. Gražus jų pasaulis imponuoja. Tuose žmonėse yra dalis manęs.
Ir nors būna kuriozų, savo gyvenimo nesieju su kunigyste. Jaučiuosi, kad einu savo keliu ir pagal pašaukimą. Labai noriu šeimos, vaikų. Tikiuosi, jiems ir anūkams, kitiems žmonėms paliksiu kažką gero, prasmingo.

– Kur svajoji dar pagroti?

– (Nušvito.) Kokioje nors garsioje, įspūdingoje koncertų salėje Anglijoje, Niujorko arenoje arba saloje, kur mane suptų iš visų pusių žmonės. Kad jie žinotų, ko atėjo. Užgniaužę kvapą klausytųsi ir ištroškę sulauktų tai, ko norėjo. Matau šį vaizdą.

– Tu bijai gyvenime sustoti?

– Bijau, kad kažko nepasieksiu, dings meilė, aistra darbui. Bijau kai kurių savo savybių, kurios man kartais trukdo gyventi ir gali pakišti koją.

– Pasvajokime. Kokia akordeono melodija skambės tavo 40-ojo gimtadienio proga?

– Oi... (šypsosi ir susimąsto). Man labai sunku pasirinkti, bet tai bus kažkas paprasto. Galbūt akompanuojant orkestrui skambėtų Celine Dion daina "I Believe in You"?

Po visą pasaulį

21 metų kaunietis A.Rakauskas – daugelio tarptautinių festivalių dalyvis, prizininkas, laimėtojas.

2010 m. (kategorija iki 18 metų) Pasaulio akordeono taurės ("Cope Mondiale") varžybose Ispanijoje užėmė ketvirtą vietą, vėliau suaugusiųjų varžybose Kroatijoje – septintą vietą. 2011 m. Šanchajuje vykusiose Pasaulio taurės varžybose užėmė penktą vietą.
A.Rakauskas laimėjo "Jaunųjų talentų" ("Jeunes Talents") varžybas bei konkursus Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje.