Rusų klasiko Antono Čechovo pjesė "Vyšnių sodas" Lietuvoje ar Lietuvos režisierių statyta ne kartą. Borisas Dauguvietis, Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius – visi jie neatsispyrė šios daugiau kaip šimtmetį gyvuojančios pjesės traukai. Netrukus išvysime dar vieną inscenizaciją: Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje ją pristatys Artūras Areima.

Dramoje parodoma, kad didžiausia problema – jausti, suprasti kitą žmogų, matyti, atpažinti kitoniškumą. Kokia "Vyšnių sodo" paslaptis? Apie ką ši, anot autoriaus, komedija? Kodėl ji taip traukia lietuvių režisierius? Apie tai – pokalbis su VDU Lietuvių literatūros katedros doc. dr. Aurelija Mykolaityte.

– Pokalbį prie arbatos pradėkime nuo paprasto, bet ne visada lengvai atsakomo klausimo. A.Čechovo "Vyšnių sodas" – komedija ar tragedija?

– Ir tas, ir tas.

– Tragikomedija?

– Sakyčiau, tragikomedija. Į kūrinį galima žvelgti ir kaip į tragediją, ir kaip į komediją (tai tvirtino ir pats A.Čechovas). Ir tai būtų netradicinė charakterių komedija. Čia labai svarbi filosofinė potekstė. Kalbama ne tik apie situacijas, bet imama svarstyti žmogaus būtis. Tai priartina prie tragedijos, siekiama aprėpti žmogaus egzistencijos aspektus. Iš paviršiaus einama į gelmę.

– Teoriškai "Vyšnių sode" nėra konflikto. Nieko nedaroma, kad kažkas pasikeistų. Galbūt kaip Friedrichas Nietzsche vadinamas pirmuoju postmodernistu, taip A.Čechovas buvo tas toliaregis absurdo literatūros pranašas?

– Martinas Esslinas kaip tik ir užsimena, kad A.Čechovo dramose atskleidžiamas absurdo pasaulis. Kiekvienas charakteris – tiktai vaidmuo, tik žaidžiamas gyvenimas jo nepatiriant. Nejaučiama nei vieta, nei laikas, žmonės nėra patiriantys čia ir dabar. Neegzistuoja teigiami ar neigiami veikėjai. Kartais interpretuojant pernelyg supaprastinama: štai vieni siekia išsaugoti sodą, kiti – ne. Tarsi tik tai būtų esmė. Bet juk "Vyšnių sode" parodomas vienišas, atskirtas žmogus, bandantis atrasti būdą išgyventi. Vieniems, pavyzdžiui, Lopachinui, toks būdas yra pinigai. Ranevskajai – meilės nuotykiai, Variai – darbas.

– Gal čia ir slypi dramos universalumas? Jau 110 metų ši pjesė nuolat prisimenama – vienaip ar kitaip aktualizuojama.

– Taip, nes esminiai akcentai – žmogaus būtis, kaip ir per ką ji atsiskleidžia. Tai universalu, o visa kita – tiktai kultūrinis fonas, kuris kiekvieną kartą gali būti kitaip interpretuojamas. A.Čechovas žavėjosi Williamu Shakespeare‘u, o jo kūryba irgi labai atvira svarstymams apie gyvenimą. Galų gale įvairovės, žmogiško skausmo ir jo išgyvenimo matymas.

– Kodėl tokiam jaunam režisieriui, pakrikštytam teatro chuliganu, aktualus A. Čechovas?

– Kaip tik jaunam ir įdomiausia pažiūrėti taip, kaip kiti dar nematė, atrasti kūrinį naujai, kol dar nesusiformavęs jau įdiegtas kitų vaizdinys. Juk kiekvienai kartai tai vis kitaip prabylantis kūrinys. Vienokie buvo Boriso Dauguviečio dėliojami akcentai, kitokie Rimo Tumino, ir būtent dabar atėjo laikas jauniesiems.

– O koks jūsų santykis su rusų klasiku?

– Kaip tik pastaruoju metu skaitydama kūrinį galvojau apie santykį su vieta, laiku, žmonėmis. Viename apsakyme radau paties A.Čechovo mintį, kad sunkiausias ir sudėtingiausias talentas yra žmogiškumo talentas. Dramoje parodoma, kad didžiausia problema – jausti, suprasti kitą žmogų, matyti, atpažinti kitoniškumą. Veikėjai nesusikalba tarpusavyje, net neklauso vieni kitų, gyvena savo pasaulyje. Matome, kaip paskutinėje scenoje žmogus lieka vienas. Kad ir ką skelbtų rūpesčio žodžiai, jie nieko nepakeičia, lieka tik žodžiai. Kiek daug kalbama aukštomis frazėmis, pakiliu tonu, bet visa tai nepadeda komunikuoti. Nėra ryšio nei tarp žmonių, nei su vieta. Svajojama apie Paryžių, buvimą kažkur kitur. Iš potekstės suprantame, kad kitur irgi nėra to žmogaus vieta. Atvažiavimas, išvažiavimas, nuolatinis buvimas "tarp". Arba santykis su laiku: nostalgija praeičiai, nejaučiant, kas yra dabar, nejaučiant dabarties iššūkio. Universalūs dalykai, kurie gali daug ką pasakyti apie žmogų, modernistinį, postmodernistinį būvį, kai nėra pagrindo, už kurio būtų galima užsikabinti. Pavyzdžiui, tekste yra svarstoma, kokia visa ko prasmė, o Gajevas atsako: "Vis tiek mirsi." Vyrauja kaustanti mirties baimė. Bijoma dabarties, todėl ir mėginama užsikabinti už susikurtų vaidmenų.

– Ar neparadoksalu: mirties baimė, nesugebėjimas įvertinti dabarties, praeities romantizavimas ir visa tai – paskutinis A.Čechovo darbas. Konstantinas Stanislavskis yra rašęs apie tai, kokia tragiška situacija, kai pats esi daktaras ir sau diagnozuoji mirtiną ligą. Tuomet supranti, kad vilties nėra, ir... parašai tragikomediją. Gebėjimas atskleisti dabarties beprasmybę, bet kartu save įprasminti būtent dabartyje.

– Atskleidžiama autoriaus stiprybė, gebėjimas kalbėti juokais apie labai rimtus dalykus: kas yra užmarštis, mirtis, išnykimas. Kūrinyje labai daug kalbama apie mirtį. Pavyzdžiui, antrame veiksme akmenys – tarsi kažkada buvę antkapiai. Mirties erdvė, kurioje mėginama pamatyti žmones, gyvenančius iliuzijų pasaulyje.

– Mums bekalbant ima atrodyti, kad vyšnių sodas – skaistykla. Ta riba, kai esi nei ten, nei ten. Paliktas.

– Taip... Visiškas netikrumas, mėginamas slopinti nerimas. Norėjimas viską apipinti žodžiais.

– Įdomus Šarlotės trumpas monologas. Ji mėgina prabilti esminiais klausimais ir tuo pat metu valgo agurką. Prancūziško tipo guvernantė, mėginanti gvildenti gyvenimo prasmės klausimus grauždama agurką. Gyvenimo paprastumas?

– Patys sunkiausi klausimai paprastai būna labai sunkiai išsakomi. "Vyšnių sode" daugiau tylos, kuri slepiama po išorišku žaidybiškumu, lengvumu, lengvabūdiškumu.

– Žinome, kad to meto visuomenė "Vyšnių sodą" priėmė kritiškai. Kūrinys kalba apie negalėjimą būti čia ir dabar, bet kartu negalėjo būti įprasmintas dabarties momente.

– Tuomet norėta atskleisti laiko konfliktą, juk tai buvo socialinių judėjimų era. Galbūt tikėtasi, kad idėjos vienaip ar kitaip perteiks lūžį tarp seno ir naujo mąstymo. Būtent per studentą parodomas utopinis mąstymas, nukreiptas į ateitį, idealią visuomenę, kur žmogus yra aukščiau už kažkokius jausmus. Galime įžvelgti socialistinių idėjų parodiją, kad visa – tik žodžiai.

– Bet iš esmės nieko nekeičia nei sodo išsaugojimas, nei pardavimas...

– Taip. Nes veikėjų nėra toje vietoje. Vyšnių sodas – kultūrinis darinys. O veikėjai nuolat judantys: atvykstantys, išvykstantys, bet ne gyvenantys, patiriantys vietos esmę.

– Kaip Jaša, kuris visada norėdavo į užsienį, nes ten tariamai geriau?

– Esminis atsisakymas – reikia vykti kitur. Sugrįžimas tėra kažkur į praeitį. Prisimenami siluetai, nepasikeitę kambariai – viskas sustojusiame praeities momente. Teko dalyvauti konferencijoje, kurioje lyginamas "Vyšnių sodas" ir latvių dramaturgo Rudolfo Blaumanio kūrinys "Indranai", parašytas tais pačiais 1904 m. Kalbėta apie santykį su medžiais, sodu. Nelieka pajautos, kas esi, nelieka ir medžių. Ten iškertami uosiai, o čia pabaigoje jau girdisi, kaip kerta vyšnių medžius. Be to, nuolat pabrėžiama šalna. Tiek pradžioje, tiek pabaigoje – 3 laipsniai šalčio. Tai šalna, kuri sukausto, nėra gyvumo, viskas apmiršta. Nors A.Čechovo kūrinys prasideda gegužės mėnesį, per patį žydėjimą, bet šiuo atveju viską apgaubusi žvarba. Gal net vidinė.

– O jūs ar parduotumėt vyšnių sodą?

– Jie nepardavė, juk viskas įskolinta. Veikėjai suvokia skolas kaip užnuodijimą, kuris ištinka peržengus įsivaizduojamas ribas. Kultūroje nuolat tvyro įtampa, kiek galima peržengti, o kiek tos ribos saugotinos. Pagalvojau apie naujametę "Traviatos" tradiciją, kuri buvo beveik 80 metų ir dabar panaikinta dėl to, kad buvo nepelninga. Vieni jaučia nostalgiją, o kiti prabyla apie tai, kad dabar kuriama nauja tradicija, siekiant atnaujinti gruodžio 31-osios repertuarą. Skirtingas požiūris, o kas yra aukso vidurys? Kas yra tiesa? A.Čechovas taip pat neatsako.

– Turbūt tokiose ribinėse situacijose niekada nebūna teisių. Pavyzdžiui, tradicijos, kiek laiko jų laikytis ir kada jau laikas pradėti judėti kažkuria linkme – pirmyn ar atgal?

– Tuo ir įdomus A.Čechovas, kad parodo tarpines būsenas. Skirtingi požiūriai ir nė vienas nėra absoliučiai teisus. O skelbiami šūkiai ir telieka žodžiais.

– Ateisite į "Vyšnių sodo" premjerą Nacionaliniame Kauno dramos teatre?

– Būtinai. Labai įdomu, kur link pasuks A.Areima. Kiek naujai atskleis kūrinį, kiek apims gelmės, kaip viską suderins. Nes egzistuoja didelė rizika patraukti publikos dėmesį tik naudojant teatrinius efektus. Įdomu, kiek apžvelgs pasaulio, žmogaus absurdo, ar neidealizuos nė vieno veikėjo.