Kelerius metus trukęs pasiruošimas bendru lietuvių ir japonų kūrėjų projektu įprasminti Lietuvoje rezidavusio Japonijos konsulo Chiune's Sugiharos atminimą įsikūnijo oratorijoje „Sakurų prisiminimai“. Bendram tikslui kūrybines idėjas sujungė lietuvišką libretą kūręs poetas Rimvydas Stankevičius ir dialogo tarp Europos ir Azijos kultūrų siekiantis japonų kompozitorius Atsuhiko Gondai.

Pastatymą realizavo mišrus japonų statytojų ir lietuvių atlikėjų būrys. Tokiu būdu prieškario metais gimusios šių tolimų šalių diplomatinės jungtys atgijo dabarties tarpkultūriniais kūrybiniais ryšiais.

Veiksmo centre – muzika

Sumanymui įgyvendinti pasirinktas ypatingas žanras – oratorija. Tai XVII a. susiformavęs didelės apimties, solistams, chorui ir orkestrui skirtas kūrinys, savo struktūra artimas operai, tačiau neturintis nei vaidybos, nei vyksmo, nei scenografijos, pagrindinį dėmesį sutelkiant dramos pasakojimo muzikinei išraiškai.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatytoji oratorija papildyta scenos elementais: siužetą iš atskirų epizodų saikingos scenografijos erdvėje kuria tradiciniai oratorijos veikėjai – keturi solistai, du chorai ir orkestras.

Vaizdus scenoje su tolumoje lango ovale krintančiais sakurų žiedlapiais ir simbolinėmis vizualizacijomis (vaizdo ir šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas), pakraščiuose erdvę įrėminantys medžių kamienai (scenografė Hiromi Tokumasu), siužeto nuotaikas atspindinčią ir judančius paveikslus primenančią VDU vaidybos studentų masuotę, persigrupuojančią aplink konsulato rašomąjį stalą, derėtų vertinti kaip muzikos turinį papildantį iliustratyvų elementą. Todėl tų žiūrovų, kurie tikėjosi vyksmo, judesio ir dinamikos, būdingų dramos teatro scenai, laukė nusivylimas.

Oratorijos turinys atskleidžiamas išraiškinga ir dinamiška orkestro faktūra, iškalbingai siužeto vingius perteikiančiais chorų balsais. Solistų melodinės linijos mažiau spalvingos, riboto ritminio piešinio, todėl gana monotoniškos.

Vietoj mums įprasto melodingumo ir gyvos ritmų įvairovės, oratorijos veikėjus įkūnijantys solistai prabyla lėtokos tėkmės laužytos linijos melodijomis, plėtojamomis vienodame dinaminiame lygyje, labiau primenančiomis rečitatyvus. Tarsi būtų siekiama informaciją teikiantį tekstą išsakyti reikšmingai akcentuojant kiekvieną skiemenį.

Tokias kantilenos stokojančias melodijas sunku ne tik intonuoti, bet ir perteikti emocionaliai. Todėl dauguma scenos veiksmo epizodų priminė besikeičiančius plakatus, sustingusius laike. Gal toks ir buvo kūrėjų tikslas – sustoti ir susimąstyti, įsiklausyti ir pajusti rytietišką ramybę ir santūrumą, meditatyviai suvokiant giliąsias žmogiškąsias prasmes ir vertybes?

O gal tai autoriaus atsargumas sąlytyje su svetimos kalbos tekstu, juo labiau kad kūrybinė patirtis labiau susijusi su instrumentine, o ne vokaline muzika?

Ištirpę žodžiai

Kūriniui įkūnyti pasitelkti ryškūs, charakteringus vaidmenis kuriantys solistai, sugrupuoti poromis tiek pagal laikotarpius, tiek pagal atstovavimą atskiroms kultūroms.

Pagrindiniai veikėjai – prieškario ir Japonijos atstovai – Sugihara (Rafailas Karpis) ir Sakura (Jovita Vaškevičiūtė) bei mūsų dienoms atstovaujantis Senelis (Vladimiras Prudnikovas) ir Vaikas, kurio partiją gaiviai ir jaunatviškai dainuoja jauna latvių solistė, reikšmingai įsitvirtinanti Lietuvoje, – Gunta Gelgotė. Sakuros personifikaciją atlikusios J. Vaškevičiūtės sodrus mecosopranas duetu skambėjo ne tik su R. Karpiu, kuriam Sugiharos vaidmens kai kurios melodinės viršūnės tapo nemenku iššūkiu, bet ir akompanuojant japoniškam instrumentui koto, kurio egzotišku skambesiu kerėjo garsi Japonijos atlikėja Yoko Nushi.

Nelengvas uždavinys teko ir chorams (Vilniaus kameriniam chorui „Brevis“ ir Kauno berniukų chorui „Varpelis“), sėkmingai balansavusiems tarp disonansinių intervalų ir pauzėmis slopinamų metrinių kirčių, ir Kauno miesto simfoniniam orkestrui.

Kolektyvams kūrinio muzikinį tekstą įsisavinti iki atvykstant dirigentei Tomomi Nishimoto padėjo jai asistavęs Martynas Staškus ir chorų meno vadovai Gintautas Venislovas bei Ksaveras Plančiūnas. Tik gaila, kad gilaus ir prasmingo turinio žodinis oratorijos tekstas, bylojęs choristų lūpomis, taip ir liko beveik nepasiekęs klausytojų dėl netolygaus įgarsinimo, o orkestro pritarimas, nors reikšmingas ir iliustratyvus, kartais paskandindavo savo skambesiu net ir solistus.

Ar viskas buvo išgirsta?

Šių disbalanso problemų neliko iš bendro oratorijos turinio iškritusioje užsklandoje prieš trečiąjį veiksmą – pagaliau prabilusios vaidybos studentų masuotės diskusijoje Laisvės al. fontano fone.

Jiems kalbėtis netrukdė nei orkestras, nei choras. Tačiau tai vertintina tik kaip reklamos pauzė, užpildanti perėjimą tarp veiksmų, nors ir turininga, – menkai apie Ch. Sugiharą težinantys studentai aiškina, kur Kaune yra Sugiharos muziejus: ir žiūrovams informacija, ir nebylios pauzės tarp veiksmų nelieka.

Tris dienas žiūrovus kvietė dviejų (ar net trijų) kultūrų sąlyčio istorija apie kilnumą, dramą žmogaus, kurio gyslose samurajų kodekso išugdytas pareigos jausmas paklūsta žmogiškumui.

„Iškeitęs į gležnas žmonių gyvybes savo garbę, paskubomis, be atrankos save lyg duoną išdalijęs“, – atgyja prisiminimas Senelio lūpomis. Prasmingai įkūnytas prisiminimas ir šiuo bendru pastatymu. Tik ar išgirstas, suprastas, įsimintas?