– Kalbant atvirai, atrodai man egzotiška ir lietuvių literatūroje turbūt vienintelė tokia poetė dėl to, kad atėjai į literatūros lauką iš, atrodo, su juo nepersidengiančio mados pasaulio. Modeliu tapai ankstyvoje paauglystėje, o kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjai rašyti?

– Vieni bendraamžiai tuo metu kaimynų soduose skindavo braškes, kiti padėdavo tėvams nuosavame versle. O tai, kad mane pakvietė dirbti būtent ten, – visiškas atsitiktinumas ir genų loterija, kurioje kamuoliukas sustojo ties ta dėžute, kurioje atitinku grupės žmonių – mados atstovų – sugalvotus kriterijus. Rašymas ir darbas ėjo paraleliai – tai buvo niekaip nesusikertančios sferos, nebent kartais iš realybės į popieriaus lapą partempdavau kokį veikėją ar kuriozą.

Rašyti pradėjau gerokai anksčiau, nei dirbti. Pirmuosius tekstus parašiau 8–9 klasėje. Tada labai intensyviai klausydavausi „Atikos“, „Sigur Rós“ ir Björk, o pasaulis atrodė šiek tiek geresnis, nei buvo iš tikrųjų. Dabar, žvelgiant retrospektyviai, suprantu, kad rašymas buvo (ir yra) tam tikras terapijos būdas, tarsi užribis, į kurį pasitraukdavau, kai pabosdavo žaisti pagrindinėje aikštelėje. Kaip tie žodžiai pradėjo dėliotis į stulpelius, neatsimenu. Matyt, yra dalykų, kurie tiesiog nutinka neatsiklausę.

– Ką rašytoja L.Kromalcaitė pasakytų apie mados industriją, kurioje modeliui L.Kromalcaitei tenka dalyvauti?

– Pakeiskime tavo klausimą į būtąjį kartinį laiką – teko dalyvauti. Manau, kad smalsumas yra labai svarbi gyvenimo varomoji jėga – jos vedama trumpam ir atsidūriau mados pasaulyje. Man, paauglei, buvo smalsu, kaip viskas veikia ir ar mitai apie ten karaliaujančią tuštybę yra tiesa. Nustebau ten sutikusi išties daug įdomių, intelektualių, išsilavinusių asmenybių. Mane tai išmokė neabsoliutinti ir neklijuoti žmonėms etikečių – dažnai jos tiesiog nepasiteisina, klaidina, skatina vieniems+ kitus smerkti. Apskritai, manau, absoliučiai visos patirtys yra reikalingos. Ir kuo jos margesnės – tuo geriau. Kartais įdomu patekti į svetimus pasaulius – gal dėl to tie vaikai filme apie Narniją taip dažnai lįsdavo spinton.

Atsakant į tavo klausimą – niekuomet per daug į šią veiklą neįsijaučiau, nesureikšminau, ir veikiau buvau to kito, kiek svetimo, pasaulio stebėtoja. Todėl neskirsčiau savęs į dvi skirtingas dalis – visuomet, kiek pavyko, buvau vientisa Kromalcaitė.

– Ar teisingai supratau, kad šiuo metu domiesi ir kita atseit nedvasinga profesija – reklama? Kodėl ja susidomėjai? Kuo šūkių galvojimas skiriasi ir kuo panašus į poeziją?

– Nemanau, kad skirstyti profesijas ar pomėgius į dvasingus ir nedvasingus yra teisinga. Dirbant bet kurioje srityje viskas priklauso nuo to, koks tavo santykis su ja, kokią vietą joje renkiesi užimti. Juk ir būdamas rašytoju gali panirti į grafomaniją ir rašyti visišką popsą, bet tarsi užsiimti dvasinga veikla. Vieni autoriai pasitraukia į savo vidines celes, gyvena asketiškai ir labai retai kukliai parodo kitiems, ką rašo. O kiti užsidirba nemenkus pinigus už tai, kad iš savęs išlipdo personažą, kuris paskui apsigyvena gyvenimo būdo žurnalų puslapiuose ir ten postringauja apie tai, kokie jų šunų vardai. Ir vieni, ir kiti laimingi – bet juk netapatūs.

Aš į reklamą nukeliavau sąmoningai. Sugalvojau, kad ten galėsiu įdarbinti savo gebėjimą rašyti tekstus, darbas bus dinamiškas, be to, man nereikės kasryt spraustis į betono spalvos kostiumėlį. Buvau daugmaž teisi. Dirbdama nuolat sutinku daug įdomių personažų, kurių pasaulis visiškai skiriasi nuo manojo, ir tai nepaprastai praturtina. Dalis kuriozinių situacijų ar pokalbių nugula ir į eilėraščius. Kita vertus, dažnai tenka stoti ir į akistatą su savimi, savo vertybėmis – tai irgi įdomus savęs pažinimo kelias. Tiesa, kartais pagalvoju, kad mieliau norėčiau gaminti medinius šaukštus ar stalus.

Mano akimis, tavo paminėti reklaminiai šūkiai niekada neturės nieko bendro su poezija. Na, gal nebent vieną bendrystę – žodžius. Skiriasi šių tekstų kilmė. Šūkį parašyti REIKIA, o rašyti poeziją niekas neprivers – nebent juokais. Juk rašant eilėraščius nepriforsuosi.

– Kaip mokeisi kurti poeziją – ar turėjai labai patinkančių autorių, kurių stilistika norėdavosi sekti? O gal kaip tik norėjosi maištauti ir kurti kažką visiškai savito?

– Netikiu, kad galima išmokti rašyti poeziją – visų pirma, turi turėti, ką pasakyti, antraip niekas neišeis. O visa kita – forma, eilėdara – yra meistrystė: bėgant laikui ir nuolat redaguojant savo tekstus po truputį įgunda akis – lengviau pajusti eilėdaros niuansus, įvertinti, ar visi įvaizdžiai reikalingi, ar pasakyta tiek, kiek reikėjo, ir ne daugiau. Atsimenu, mokykloje didžiausią įspūdį paliko Gintaro Grajausko, Tomo Šinkariuko ir Manto Gimžausko, kitaip žinomo kaip Šamanas, kūryba. Patiko su buitimi susipinantys fantastiniai elementai, sapniška realybė, paprastas, aiškus kalbėjimas. Negaliu neigti, kad mėgstamų rašytojų kūryba nepadarė jokios įtakos. Padarė – padėjo išsiugdyti literatūrinį skonį, po truputį ėmiau perprasti, kaip konstruojamas eilėraščio kūnas, kaip dėliojama mintis. Nepaisant to, kad nuolat skaitydavau šiuos autorius, labai stengiausi ieškoti savo balso ir būdų, kaip papasakoti savo istoriją.

– Šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla sulaukė skundo iš lygių galimybių centro, kad „Pirmosios knygos“ konkurse ribojamas dalyvių amžius (dalyvauti galima iki 35 metų) , todėl jo siūloma atsisakyti. Ką apie tai manai?

– Manau, kad jeigu turi gerą rankraštį, galima jį siūlyti leidykloms ir publikuoti savo poeziją ar prozą savarankiškai – juk tam nebūtina dalyvauti konkurse. Apskritai savo pirmąją knygą galima išleisti nors ir prieš pat išleidžiant paskutinį kvapą – netikiu, kad egzistuoja kokia nors riba, kurią peržengus pradėti savo kūrybinį kelią tampa tarsi ir nebefasonas. Amžius nesutrukdė Charlesui Bukowskiui, Williamui S.Burroughsui ar Henry Milleriui sulaukti didelio pasisekimo.

Tikrosios parašiusiojo skundą priežastys lieka mįsle, o nemažai sako ir tai, kad tai padarė anonimas. Gal tai tiesiog stipriai užgautos ambicijos? Na, bet kuriuo atveju tai liks kyboti ore. „Pirmosios knygos“ konkursas ne veltui jau dešimtis metų skirtas jaunimui. Ar galėtum įsivaizduoti, kaip, tarkime, lengvosios atletikos varžybose varžosi seneliukas ir paauglys? Aš galiu. Tik mintyse tai atrodo kiek komiškai ir ne visai teisinga – jėgos tai skirtingos. Kaip ir rašant – kartais čia tiesiogiai atsispindi sukaupta gyvenimo patirtis – vieni jos turi daugiau, kiti – dar ne tiek daug. Žodžiu, balsuoju už tai, kad „Pirmosios knygos“ konkursas liktų toks, koks yra, tačiau egzistuotų alternatyvūs konkursai, kuriuose galėtų dalyvauti ir vyresnio amžiaus kūrėjai.

– Kokią įtaką tau daro, jei daro, bendravimas su kitais poetais, rašytojais?

– Pastebėjau, kad išties daug laiko praleidžiu bendraudama su kitais rašančiais, matyt, mūsų bendrystės priežastis elementari – galime atvirai kalbėtis apie tai, kas mums rūpi. Mano bičiulių vidiniai pasauliai labai skirtingi, sakytum, net nesuderinami. Bet esminis dalykas, kuris mus vienija, tai noras kalbėtis apie literatūrą. Be to, jie turi labai gerų istorijų ir moka jas pasakoti.

Žinoma, taip pat palaikome vieni kitus, patariame, kartais – pakritikuojame. Man tai duoda išties daug – nuskambės labai banaliai, bet kai leidžiu laiką su jais, jaučiuosi kaip namuose, saugioje erdvėje, kurioje visi galime tiesiog būti. Man atrodo, tai ir yra tikra draugystė. Galime nesimatyti mėnesius, o tada susitikus tęsti pokalbį – lyg tos pauzės ir nebūtų buvusios.

– Kokios pastaraisiais metais išėjusios lietuvių autorių knygos tau atrodo vertos dėmesio?

– Pastaruoju metu jaučiuosi kiek nuklydusi nuo lietuvių literatūros ir jos skaitau tikrai mažai. Tiesa, vis tenka sugrįžti prie anksčiau skaitytų knygų, pavyzdžiui, neseniai ir vėl atsiverčiau Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarus“. Laikui bėgant, norisi per petį pasižiūrėti į perskaitytas knygas ir matytus filmus – taip galima stebėti ir kintančias savo pačios būsenas – su metais jaudina vis kiti dalykai. Dabar daugiausia laiko praleidžiu kapstydamasi internete ir ieškodama užsienio autorių – taip netikėtai suradau ir Rae Armantrout, kurios poezija, kaip ir kito mylimo poeto C.A.Conrad, yra talpi, be įmantraus daugžodžiavimo ar žodinių puošybos elementų. Bet kartu suvelianti kažką viduje, – tam, kad galėtum kažką suardyti ir sudėti iš naujo.

Na, o tęsiant mintį apie lietuvių rašytojus, man jau nuo seno labai patinka Romualdo Granausko apysakos ir Vytauto Kazielos poezija. Manau, čia lenda mano kaimo ilgesys – vaikystėje teko praleisti išties daug laiko tarp kačių, šunų, ožių ir kiaulių. Gal dėl to kartais taip sudėtinga susikalbėti su žmonėmis – mano tuometiniai bičiuliai bendravo kiek kitokia kalba. Ir tikriausiai tai atsako į klausimą, kodėl be žmonių nesijaučiu vieniša – gyvūnai išmokė suprast laikinumą ir prigimtinę duotybę – juk pamatine prasme iš tiesų visi esame vieni. Pasiilgstu jų. Tų kačių ir vištų. Jų akys kartais būdavo gudresnės už žmonių. Todėl ilgesio tematika poezijoje man labai artima – ji atsispindės ir mano pirmojoje knygoje. Šiandien man jau beveik 25-eri, bet matau, kad kai pasensiu, būsiu siaubingai banali ir sentimentali – jeigu dar tokia nesu.

– Kokie tavo lūkesčiai dėl savo būsimos knygos?

– Linkiu jai malonios kelionės per rankas ir namus. Tikiuosi, kad joje aprašytos patirtys rezonuos su skaitytojų išgyvenimais ir mintimis.

– Kodėl būsimiems skaitytojams vertėtų nepraleisti pro akis ir atsiversti tavo knygą?

– Tikiu, kad joje gyvenantys personažai ir įvykiai gali pasirodyti įdomūs ar jaudinantys. Kaip ir minėjau, gali būti, kad ir būsimieji skaitytojai išgyvena panašias būsenas. Tad norisi juos pakviesti jas permąstyti drauge.