– Apie ką kalba jūsų naujieji darbai? Įdomu, ar tos idėjos, kurias bandote įprasminti savo paveiksluose, labai skiriasi nuo mūsų, žiūrovų, subjektyvaus požiūrio?

– Na ir kas, kad skiriasi. Aš visai nepykstu, jei žiūrovas mane ne taip supranta. Dažniausiai kurdamas išvis nemąstau apie kažkokį siužetą. Kartais pats paveikslas pasufleruoja temą, kurią paskui išplėtoju. Žiūrovai sprendžia pagal savo supratimo prizmę. Kartais ir per daug giliai pamato, net primityviame paveiksle ima ir įžvelgia tokių gilių dalykų... Tuomet suglumstu. Pasidaro gėda, kad pervertino. Visiško nesupratimo irgi būna. Apie vieną paveikslą, kuriame vaikas dainuoja su katinu, tempdamas jam už uodegos, sulaukiau nemažai neigiamų komentarų. Žmonės rašė, kad propaguoju smurtą prieš gyvūnus. Nors ten norėjau papraščiausiai pašmaikštauti. Matyt, paliečiau jautrius jausmus. Kad žmonės apie mane kalba, tai gerai. Svarbu, kad jie kažką jaustų, nebūtų abejingi.

– Ar vadinate save produktyviu ir sėkmės lydimu menininku?

– Tikrai daug ir greitai kuriu jau 25–30 metų. Turiu daug noro tai daryti, begales idėjų. Kiekvieną dieną vis kažką naujo sugalvoju. Man patinka iki galo išgvildenti temas. Jei pradedu kokią (kad ir su tais vaikučiais), ją tęsiu, transformuoju, netgi tiražuoju. Tapant mintyse atsiranda ir kitokių siužeto linijų, kurias norisi toliau plėtoti. Kai jas baigiu, tuomet einu prie kitos temos. Dėl sėkmės, hmm... Čia jau nuo žmogaus požiūrio priklauso. Esu gana paklausus menininkas. Iš meno gyvenu. Mano darbai išsibarstę po visą pasaulį. Aišku, priklauso ir nuo to, ko sieki. Vieni siekia pasaulinio pripažinimo, o mano siekiai kur kas kuklesni. Man užtenka ir mūsų mažo krašto žmonių palankumo.

Vieni siekia pasaulinio pripažinimo, o mano siekiai – kur kas kuklesni. Man užtenka ir mūsų mažo krašto žmonių palankumo.

– Vadinasi, kiaurus metus tapote ir gyvenate iš tapymo?

– Gyvenu – taip. Bet vasaros metu netapau. Mėgstu visokius ūkio, statybos darbus. Daug ką prie savo namo pats darau, dirbu prie aplinkos. Galiu betonuoti, kloti trinkeles, klijuoti plyteles, genėti medžius, pjauti žolę – man viskas labai patinka. Beje, jau 23-ejus metus darželyje rengiu dailės užsiėmimus. Buvo vaikų etapas mano kūryboje. Dabar laikas, praleistas su mažaisiais, dažnai pasufleruoja naujų temų.

– Pasidairykime į jūsų naujausius darbus ir pabandykime sugretinti, ką juose įžvelgiu aš, kaip žiūrovė, ir ką apie tai šneka jūsų – kūrėjo – dvasia. "Išsibarsčiusi" – XXI a. skubančio žmogaus portretas, emancipuotos moters prototipas. Vienu metu mūsų galvose verda daug minčių, projektų, darbų, naminių reikalų... Ar jūs gyvenime irgi bėgikas?

– Oi, ne. Nors ir esu menininkas, o tai mūsų visuomenėje asocijuojasi su išsiblaškymu ir lengvabūdiškumu. Tikrai nesu toks. Aš labai punktualus, labai reiklus sau, gal net kiek pedantiškas. Keliuosi ketvirtą ryto. Guluosi vėliausiai devintą vakare. Mano darbo diena suplanuota iki maksimumo. Einu į savo studiją kaip į darbą. Man nereikia laukti jokių įkvėpimų. Mėgstu tvarkingai gyventi. Planuoju savo dieną, gal net visą savaitę į priekį. Jeigu įvyksta kažkas nenumatyto, kas sujaukia mano planus, erzina. Bet tikrai į jokias depresijas nepuolu. Suprantu, kad visko iki galo niekada nesuplanuosi. Kokia mano darbo diena? Kava, pusryčiai, studija. Ten padarau darbo fragmentą. Tuomet važiuoju tvarkyti visokių reikalų, jei jų yra. Pamokėlės darželyje. Grįžtu į studiją ir tęsiu darbą. Stengiuosi atlikti didžiąją jo dalį per pirmą dieną, kol dažas dar šlapias. Nemėgstu tapyti ant apdžiūvusio. Kitą dieną šviežiomis akimis įvertinu, ką padariau ne taip ir ką reikėtų taisyti.

– Paveikslas "Pigmentinės dėmės" panašus į kitą jūsų darbą "Kelionių maršrutai". Abiejuose matau pasaulį, kuris šiais laikais darosi vis pasiekiamesnis. Ar esate keliautojas?

– Prisipažinsiu, esu visiškas namisėda. Man labai gera namuose. Įsikūriau gana jaukiai, todėl nesinori niekur eiti iš savo erdvės. Svarbiausia, kad būčiau su savo šeima. Ramiai, be streso… Kelionės, didmiesčiai mane vargina. Man kur kas smagiau narstyti žmogų nei kažkokius tolimus pasaulio kampelius. Gyvenu Utenoje. Ir šito miesto man visiškai pakanka. Kontaktų ir pažinčių galima užmegzti bet kur. Juk šiais laikais yra internetas. Tiesioginio bendravimo nepasigendu. Kartais pagalvoju, koks esu laimingas, gyvendamas savo mažame miestelyje. Visur gali nusigauti per 10 minučių ir neprarasti brangaus laiko, kurį švaisto sostinės gyventojai, stovėdami spūstyse. Man net šiurpai eina nuo minties, kad iš vieno miesto galo į kitą kažkam reikia važiuoti apie valandą. Gyvenu užmiestyje, mano dirbtuvės – mieste. Kelio nuo namų iki studijos – gal 7 minutės. Taigi, bet ką užmiršęs galiu be jokios sąžinės graužaties grįžti atgal, neprarasdamas laiko. Gyvendamas Vilniuje ar Kaune tokios prabangos tikrai neturėčiau.

– Paveiksle "Vaikystės svajonės" matau savo broliuką, vaikystėje turėjusį mažų automobilių kolekciją. Kai tėvai kažkur išvykdavo, parveždavo jam pačią brangiausią dovaną iš kelionės – naują mašinos modelį. Gal ir jums buvo kažkas panašaus?

– Žinoma, nes aš sovietinių laikų vaikas. Mama dažnai keliaudavo. Jos laukdavome abu su broliu, žaisdami su modeliukais ir kareivėliais. Sykį, kai ji atvežė traukinį, tai buvo kažkas neapsakomo! Bet vietoj to traukinio paveiksle galėjo būti ir mašinėlės, ir meškiukai, ir lėlytės. Čia juk kaip vaikiškų svajonių metafora. Mes visi svajojame. Tik kai kurios svajonės išsipildo, o kai kurios – ne.

– "Viską matanti"... Socialiniai tinklai šiais laikais pilni viską matančių ir išmanančių pamokslautojų. Jie žino, kaip tinkamai gyventi, kaip taisyklingai maitintis, kaip auklėti vaikus. Ir jūs – iš tokių visažinių?

– Feisbuke sėdžiu, bet niekuo netikiu. Man visi tie pamokslautojai atrodo juokingi. Ir šiaip tas mūsų žmonių pasidavimas kažkokiai bangai, madai ar tikėjimui man yra keistas. Sutinku, kad feisbuke daug tuštybės.

Praeitis: "Nuo kūdikėlių jau pabėgau", – etapą, kai tapė vaikus, L.Šmergelis vadina išsemtu.

– "Suplanuoti ėjimai" irgi labai simboliškas jūsų darbas. Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi: ar ne tai norėjote pasakyti?

– Priešingai – labai mėgstu planuoti. Ir kuo daugiau planuoju, tuo labiau tie planai pildosi. Kaip dabar madinga sakyti, mintys materializuojasi (juokiasi). Užtai reikia labai atsargiai su mintimis. Planuoti turime pozityviai. Geriau kartais neprisisvajoti stebuklų. Tuomet, kai realybė užtvoja, nebūna taip skaudu. Ar esu kada gavęs matą iš gyvenimo? Visi mes esame turėję skaudžių akimirkų, kurios nesutapo su mūsų planais. Nenoriu savo skaudulių kelti į viešumą. Tai praeitas etapas. Stengiuosi žiūrėti į priekį ir nesigręžioti atgal. Šiuo metu man viskas gerai ir tuo labai džiaugiuosi.

Sunku būtų kurti, jeigu slėgtų kito žmogaus pasiūlytas siužetas, jo norimas vaizdinys ar sutarta pinigų suma – ji kaip akmuo kabėtų man po kaklu.

– Paveiksle "Debesuota nuotaika", kaip ir daugumoje jūsų darbų, – moteris. Esate sėkmingai sukūręs šeimą. Jūsų jaunėliui sūnui Edminui 21-eri, dukrai Mantei 29-eri. Žmona – tautodailininkė Mingailė – dirba socialinės globos namuose su neįgaliais žmonėmis. Ar ji – visų tų nuostabiųjų moterų iš paveikslų prototipas?

– Esu pritapęs ne tik moterų, bet ir velnių, demonų, angelų, katinų. Moteris tėra viena iš galimų siužeto linijų. Man nesvarbu, kas dominuos paveiksle. Svarbu, kad veikėjas būtų įtaigus ir paveikus. Todėl gali būti bet kas – daiktas, gyvūnas, moteris ar vyras. Sakote, esu tokio amžiaus, kai vyrai nejučia ima žvalgytis į kitas moteris? Manau, jei yra poreikis žvalgytis, nesvarbu, koks amžius, tu visada žvalgysies. Aš labiau vertinu ramybę, pilnatvę ir palaikymą. Su Mingaile kartu mes jau seniai. Yra pasitikėjimas, pagarba ir bendri tikslai. Kai pamilsti jaunas, būna vieni kriterijai, kurie su amžiumi keičiasi. Kaip ir sakiau, man svarbiausia – ramybė. Su žmona jaučiuosi saugus, suprastas, užjaustas ir mylimas. Tad nebėra dėl ko žvalgytis. Aš labai myliu katinus, tai į juos dažniau ir žvalgausi (juokiasi).

– Ar darbu "Sapnas" teigiate, kad gyvenimas čia, Žemėje, yra tarsi sapnas? Bet jei visa, kas mus supa, subjektyvu, tai kas tuomet tikra? Gal gyvenate nesukdamas galvos dėl kažkokio skausmingo egzistencializmo?

– Iš tiesų man daug kas įdomu, bet tikrai neapkraunu galvos visokiais egzistenciniais klausimais. Sapnuoju, žvengiu per sapnus (šitaip man sakė žmona), bet jų neatsimenu. Vienas kitas paveikslas yra sumąstytas per nemigo naktis. Bet tik tiek. Dažnai, ką sugalvoju naktį, ryte jau būnu pamiršęs. Galbūt reikėtų užsirašinėti geras mintis, bet tingiu.

– "Kilnojamas turtas" perspėja – žmonės-sraigės, materijos vergai, juk nieko nenusinešite į Amžinybę. Kiek jūs pats vertinate materiją, kiek jums jos reikia?

– Materialus gyvenimas man labai svarbus. Kas sako priešingai, tikrai meluoja tiek sau, tiek kitiems. Nenoriu gyventi skurde ir nepritekliuje. Noriu jaustis gerai, komfortiškai. Negalvoti, kaip galėčiau įsigyti tą ar aną. Manau, kad ir kūryba, gimusi skurde, yra skurdi. Čia gal seniau vyravo tokia nuostata, kad kūrėjas būtinai turi būti skurdžius ir kenčiantis, kad sukurtų šedevrus. Dabar menininkai gerai gyvena. Jeigu daug dirba, netinginiauja, tikrai atranda savo klientų. Beje, aš netapau pagal užsakymus. Tai labai įpareigoja ir apriboja. Sunku būtų kurti, kai slėgtų kito žmogaus pasiūlytas siužetas, jo norimas vaizdinys ar sutarta pinigų suma – ji kaip akmuo kabėtų man po kaklu. Smagu, kad žmonės randa sau patinkantį darbą iš mano laisvos kūrybos. Kaip jau sakiau, iš jos seniai pragyvenu. Nebūtų prasmės kurti, jeigu mano darbų niekam nereikėtų. Tapyti vien dėl savęs? Na, nežinau... Man svarbu, kad mano darbai surastų namus, kad jais džiaugtųsi.

– "Kantrybė" man pasufleravo tokį klausimą: ar su menininku gyventi reikia auksinės kantrybės? Kas labiausiai jumyse užknisa... jūsų žmoną?

– Nemanau, kad profesija nulemia žmogaus sunkumą. Gali būti užknisantis tiek statybininkas, tiek padangų montuotojas ar medikas. Kiekvienas mes gyvename taip, kad jaustumės komfortiškai. Neperšame savo nuomonių ir įsitikinimų. Stengiamės bendrauti ir diskutuoti visais klausimais. Artimųjų nuomonės apie savo darbus visuomet paklausiu. Žmona, vaikai – jie vieni gali išdrįsti pasakyti tai, kas jiems nepatinka. Ar išdrįs svetimi žmonės? Dažnai užtenka pamatyti jų reakciją ir supranti, kad kažką ne taip padarei. Pirkėjų būna visokių. Skirtingų. Su vienais labai malonu ir jie kone tampa šeimos draugais. Kiti labai išsunkia. Lakstai šlapia nugara tol, kol jie pagaliau išsirenka darbą. Bet toks gyvenimas. Turi laviruoti, prisijaukinti klientus, būti jiems malonus, lankstus. Kitaip nieko nebus. Lietuva maža, meno rinka irgi nedidelė. Jeigu būsi pasikėlęs, atstumsi žmones, apie tavo bjaurumą greit pasklis kalbos, gandai. Man to nereikia.

– "Pasipuošusi" moteris išdabinta perlais, rubinais. Ar dažnai savo žmonai dovanojate brangias dovanas?

– Čia ne žmona. Savo šeimos narių netapau. Kažkodėl esu kvailai įsitikinęs, kad geriau artimųjų neperkelti ant drobės (juokiasi). O dovanomis? Būna, kad stengiuosi pradžiuginti. Bet ar dažnai? Nežinau... Jei būtų labai dažnai, tuomet anokia čia staigmena? Bet man išties malonu dovanoti dovanas. Gal net labiau, negu gauti. Ar galėtų būti dovana mano paveikslas? Spręskite patys. Mūsų namuose, kad ir kaip keista, vien mano darbai. Svetimų įpirkti negalėjome, tai kabinome mano (juokiasi). Pasipuošusią ar naujai apsikirpusią žmoną aš visada pastebiu. Juk pats nuvežu ją į kirpyklą. Apsipirkti irgi važiuojame kartu, tad dėl naujos suknelės staigmenų nebūna.