Laimę į namus neša tūkstančiai dramblių

Piešė net nemačiusi

„Viename eilėraštyje, kuris vadinasi „Reinkarnacija“, parašiau, kad save atsimenu su raudonu sariu blizgant saulei. Kai pabuvau Tadž Mahale, supratau, kad ten jau esu buvusi“, – sako Pakruojo literatų klubo „Židinys“ narė ir mėgina paaiškinti, iš kur tas potraukis drambliams.

Sako, puikiai atsimena tuos laikus, kai namuose atsirado televizoriai – ilgai jų nebuvo, ypač spalvotų. Ji dar iki jiems atsirandant piešė dramblius, net pati to nežinodama, tik močiutė klausdavo: vaikeli, ko tu tą arklį pieši su tokiu ilgu snukiu? Dabar sako suprantanti, kad jau tada, dar net neidama į mokyklą, ji piešė dramblius, nors dramblio nebuvo mačiausi net per televizorių.

„Tad nuo pat mažų dienų tas dramblys buvo mano gyvenime – tikriausiai praeitame gyvenime buvau kokia indė, gyvenau Tadž Mahale, nes tie drambliai man labai artimi“, – sako pašnekovė.

Gyvą dramblį ji pamatė besimokydama penktoje klasėje, kai su klase lankėsi Rygos zoologijos sode. Prisimena tiek į jį įsistebeilijusi, kad klasės auklėtoja net išsigando: „Vaikeli, ar tau bloga? Ko tu išbalusi, išsprogusiomis akimis spoksai?“ Ji tiesiog pamatė sielai artimą gyvūną.

Ta trauka drambliams išlikusi iki šiol – moteris mėgsta žiūrėti „Animal Planet“, kur dažnai rodo dramblių gyvenimą. Paskaito apie dramblius, kai tik ką randa, tad žino apie šiuos gyvūnus tikrai daug.

Dviejų vienodų nėra

Kolekcionuoti dramblius Dalė pradėjo prieš 20 metų, kai sūnus nupirko drambliuką ir pasakė: „Mamyte, surinkime septynis ir būsime labai laimingi.“ Sako, egzistuoja toks prietaras, kad septyni drambliai pakeltais straubliais teikia laimę. Tačiau tas planuotas septynetas virto 2 500 dramblių iš 42 pasaulio šalių.

„Perku drambliukus ir vadinamuosiuose blusturgiuose, ir naudotų prekių parduotuvėse, ieškau drambliukų visur, kad ir kur nuvažiuoju, jei kas iš pažįstamų kur nors važiuoja, visada parveža lauktuvių drambliuką. Naujieji metai, Kovo 8-oji, Valentino diena, Motinos diena, gimtadienis – visada žinau, ką gausiu dovanų, – drambliuką. Tarp tų 2 500 dramblių dviejų vienodų nėra“, – pasakoja pašnekovė.

Naujieji metai, Kovo 8-oji, Valentino diena, Motinos diena, gimtadienis – visada žinau, ką gausiu dovanų, – drambliuką.

Ją džiugina kiekvienas kolekcijos drambliukas. Tolimiausios šalys, iš kurių į Lietuvą atkeliavo drambliukai, – Mauricijus, Pietų Afrikos Respublika, iš jų lauktuvių parvežė pažįstami. Vaikai kaskart iš Anglijos grįždami parveža, ir ne po vieną, ir kiekvienoje šalyje, kurioje lankosi, nuperka.

Kai kolekcionuojanti dramblius pasiskelbė feisbuko kolekcininkų grupėje, Dalė sako sulaukusi nemažai pasiūlymų vieną ar kitą nusipirkti, bet buvo ir tokių žmonių, kurie turėtus drambliukus jai tiesiog padovanojo.

Moters kolekcijoje – ne vien drambliukų skulptūrėlės. Yra ir apie 30 minkštų žaisliukų, keli rankšluosčiai, drabužiai, rankinės su drambliais, paveikslų, nemažai papuošalų. Drambliai gali būti ir žvakidės, druskinės, pipirinės, puodeliai, popieriaus laikikliai, kalendoriai, laikrodžiai ir dar daug kas.

Vertingas kiekvienas

Drambliams namuose paskirti du kambariai, į kuriuos Dalė užsuka su jais pasisveikinti, pasibūti. Sako, kiekvienas jos širdžiai brangus. Brangiausiai kainavęs – rankų darbo šachmatų žaidimo figūrėlė, padaryta iš dramblio ilties. Jį kolekcininkei parvežė iš Indijos ir kainavo jis apie 140 svarų.

Dramblių kolekcija – didelis džiaugsmas moters anūkams. Atėję į svečius visada pasiprašo į antrą namo aukštą pažiūrėti dramblių, paieškoti, kurie nauji. Žaisti močiutė leidžia vos su vienu kitu – saugo, kad nesudužtų, nesulūžtų.

Pernai kolekcininkė buvo surengusi dramblių parodą Pakruojo Juozo Paukštelio bibliotekoje. Nuvežė tik 170, nes daugiau į bibliotekos spintas sudėlioti nepavyko, o eksponuoti taip, kad kiekvienas į rankas paimti galėtų – nesaugu. Norinčių apžiūrėti dramblius buvo nemažai – ir vaikų, ir suaugusiųjų.

Ar D. Gurkšnienės eilėraščiuose dramblys – dažnas herojus? „Ne. Tėra vienas eilėraštis, kuriame minimas dramblys. Jei kokia proga, man anūkės atveža nupiešusios po dramblį. Tad ir eilėraštis yra apie tai, kaip anūkė Frėja piešia dramblį. Juk eilėraštis turi ateiti – negali atsisėdusi nuspręsti: dabar apie dramblį parašysiu“, – sako poetė.

Piešinys