Prisiekęs patriotas

A.Mončys gimė ir užaugo Žemaitijoje, Mončių (dabar Mančių) kaime. Dėl kilusios grėsmės būti ištremtam į Sibirą 1944 m., būdamas 23-ejų, Vytauto Didžiojo universitete architektūrą studijavęs jaunuolis pasitraukė į Vakarus, didžiąją gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje.

Nors įsikūrė užsienyje, A.Mončys visą gyvenimą palaikė lietuviškas tradicijas, skulptūrose vaizdavo tautinius, pagoniškus, religinius motyvus. Net ir sulaukęs pasiūlymų vykti kurti į JAV, menininkas nenorėjo palikti Prancūzijos, kuri bent geografiškai buvo arčiau Lietuvos.

Gimtinės skulptorius visą gyvenimą ilgėjosi, todėl aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje Paryžiuje, bendravo su į Vakarus pasitraukusiais menininkais, dvasininkais. Menotyrininkė R.Žukienė pasidalijo jai įsiminusiu prisiminimu iš knygos, kuriame skulptorius, ant krabų padėjęs žvakutes, vaizdavo, kaip Lietuvą puola sovietų tankai. Tai buvusi tam tikra A.Mončio asmeninio protesto forma ir demonstracija, kaip stipriai jis myli gimtąją šalį.

Anot skulptoriaus sūnaus J.-Ch.Mončio, tėvas niekada nenustojo būti žemaičiu: ilgėdamasis gamtos vaikščiodavo Paryžiaus žaliosiose erdvėse ir ten net grybaudavo, pas draugus sode augino krienų šaknis, galėjo pakelti už save trigubai sunkesnius daiktus.

„Visada buvo žemaitis, net gyvendamas Paryžiuje pabrėždavo savo lietuviškas šaknis“, – sakė renginyje nuotoliniu būdu tiesiogiai iš Monmartro dalyvavęs knygos autorius.

Aristokratiškas nuotykis

Menininko talentu apdovanotas ir A.Mončio sūnus. Aktorius, teatro pedagogas prisipažino, kad idėja parašyti knygą kilo per pandemiją. J.-Ch.Mončys negalėjo dirbti, todėl nusprendė įprasminti 2021 m. minėtą tėvo gimimo 100-metį. Autorius nusipirko keturis sąsiuvinius ir pradėjo rašyti.

Prisiminimai liejosi vienas po kito, kol pasiekė 100. Iš pradžių A.Mončio sūnus planavo knygą parašyti savo vaikams, kad šie sužinotų, koks buvo jų senelis, tačiau tekstas, patekęs į šeimos draugės Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos prezidentės aktorės Karolinos Paliulis rankas, sulaukė komplimentų, o autorius – raginimo rašyti toliau.

R. Žukienė išskyrė ir visą leidinio estetiką. Knygą ji vadino inteligentiška, kurią dera skaityti gražioje aplinkoje.

J.Ch.Mončys kūrinį patikėjo leidyklai „Aukso žuvys“, išleidusiai knygą net trimis kalbomis: prancūzų, lietuvių ir anglų.

Pastebėjusi pagarba grįstus tėvo ir sūnaus santykius atskleidžiančių tekstų gilumą, R.Žukienė išskyrė ir visą leidinio estetiką. Knygą ji vadino inteligentiška, kurią dera skaityti gražioje aplinkoje.

„Tai tam tikras aristokratiškas nuotykis“, – knygos dailininkės Sigutės Chlebinskaitės darbą apibūdino menotyrininkė. Kiekviename dailininkės kurtame puslapyje galima rasti kokį nors netikėtumą: nuotrauką, prancūzišką kvietimą į parodą, lapelį ar piešinį.

Dailininkės darbą išskyrė ir K.Paliulis. „Ji pastebėjo įdomų dalyką, kad Antanas piešdavo ant reklaminių plakatų, pakuočių blogosios pusės“, – dailininkės akylumu džiaugėsi K.Paliulis.

Anot A.Mončį asmeniškai pažinojusio režiseriaus Vytauto Balsio, knyga – tarsi atverstas dienoraštis: intymūs, asmeniški sūnaus prisiminimai apie tėvą, jų bendravimą, kartu praleistas akimirkas. Kūrinio formatą jis prilygina artefaktui, nes galima džiaugtis ir tuo, kas parašyta, ir tuo, kas eksponuojama. Per knygos puslapius galima įsigilinti ne tik į asmeninį tėvo ir sūnaus ryšį, bet ir užčiuopti A.Mončio kūrybos kryptį, begalinį ilgesį Lietuvai, visokį kūrybos procesą.

Pasaulinio lygio menininkas

1947–1949 m. A.Mončys studijavo skulptūrą Freiburgo meno mokykloje. Gavęs skulptoriaus diplomą ir Prancūzijos valdžios stipendiją tolesnėms studijoms, žinias gilino Paryžiuje, lankė Osipo Zadkine’o Didžiosios lūšnos akademiją (Académie de la Grande Chaumiére).

A.Mončys pasižymėjo savitu požiūriu į meną. Sakydavo, kad skulptūras reikia liesti, nes tik taip gali jas suprasti ir taip prisidedi prie tolesnės meno kūrybos. „A.Mončys visada įsidėdavo akmenį į kišenę, jis turėdavo jį pajausti, prisijaukinti“, – gilų menininko ryšį su gamta ir kūrybos procesu iliustravo renginyje dalyvavęs V.Balsys.

Atgarsiai: A. Mončio palikimas skaičiuojamas įspūdingais modernistiniais kūriniais ir prisiminimais, kuriais renginyje Kaune dalijosi jį pažinoję menininkai ir knygą „Mano tėvas Antas“ parašęs sūnus. / M. Pikelytės nuotr.

Atsikrausčius į Paryžių, A.Mončį šokiravo muziejų ir galerijų gausa. Tačiau kurdamas plačiu stiliaus diapazonu – nuo modernizmo iki archaizmo – skulptorius nenorėjo taikytis prie visuomenėje priimtų ar populiarių formų ir iš savo darbų daryti verslo, jam visada labiau rūpėjo menas ir kūryba. Ji, anot menotyrininkų, skleidėsi tarsi saulės ištroškęs pumpuras: A.Mončiui viskas buvę įdomu. Jis tapė, skaptavo medį ir akmenį, liejo šviną, meno kūrinio dalimi paversdavo net kaulą, kūrė plakatus, kaukes, baldus, židinius, koliažus ir mozaikas, kalė iškabas, dekoravo Velykų kiaušinius, gamino paminklus ir papuošalus, savo nulipdytais švilpiais pakilo iki savito garso dimensijos.

A.Mončys tęsė stambių ir grynųjų formų liniją. Jo išskaptuotos iš vieno medžio gabalo sunarstytos medinės grandinės, mistinės kaukės su įmontuotu švilpuku – lietuviškos vaikystės simboliu – negalėjo nestebinti Paryžiaus, su kurio meno lauku menininkas jautė abipusį ryšį. A.Mončys sakė, kad buvo aptašytas Lietuvos, o Paryžius jį nušlifavo.

Nieko keista, kad talentingasis žemaitis buvo įdomus visai prancūzų bendruomenei: ir diplomatai, ir darbininkai domėjosi A.Mončio veikla, jo naujais kūriniais.

Gimtinėje A.Mončys buvo atrastas žlungant Sovietų Sąjungai. Anot R.Žukienės, galvojant apie išeivijos lietuvių indėlį į pasaulio modernizmo istoriją, A.Mončys yra absoliučiai lygiavertis su kitais Europos kūrėjais ir skulptorių šeimos nariais.