Apie įsimintiniausius filmavimus, netikėčiausių lokacijų paieškas ir didžiausius iššūkius – pokalbis su A. Šidla, jau ne vienus metus dirbančiu prie lietuviškų ir tarptautinių projektų, tarp kurių filmai „Kita tylos pusė“, „Tarp pilkų debesų“, „Kompromatas“, serialai „Černobylis“, „Šeldo mūšis“ („Forgotten Battle“) ar visai neseniai Vilniuje filmuotas „Atpildas“.

– Kaip atrodo filmuoti tinkamos vietos paieška? Nuo ko ji prasideda, kaip vyksta tolesnis procesas?

– Pirmasis žingsnis prasideda nuo režisieriaus arba filmo dailininko, kurie dažniausiai turi savo viziją. Lietuviškų filmų dailininkai pažįsta Vilnių ir Lietuvą, tad mintyse jau yra apgalvoję vieną ar kitą konkrečią lokaciją. Užsienio kūrėjai pasiruošia mood board (liet. koliažus), kurie padeda suprasti, ko ieškoti, kokia filmo atmosfera. Vėliau gauname filmo aprašymą ar scenarijų, kurį perskaičius galima pajusti visą filmo pasaulį.

Lietuvoje – daugybė skirtingų vietų, ko gero, mums trūksta tik kalnų.

Paieškų pradžioje padeda interneto žemėlapiai, pavyzdžiui, „Google Maps“. Žemėlapyje pamačius įdomią vietovę ir įvertinus jos potencialą, reikia ją pamatyti gyvai, nufotografuoti, surasti savininką, susisiekti su režisieriumi ir pan. Žinoma, būna ir taip, kad iš dešimties vietų tinka tik viena. Galima sakyti, kad tai savotiška žvejyba.

– Lokacijų paieška skamba kaip ilgas ir sudėtingas procesas. Kas kelia daugiausia iššūkių?

– Viskas priklauso nuo konkretaus projekto, tačiau sunkiausia, kai šalyje tiesiog nėra tinkamų dailininko ar režisieriaus ieškomų vietų. Tuomet reikia pasitelkti kūrybinį mąstymą, pagalvoti, kaip vieną lokaciją paversti kita. Pavyzdžiui, filmuojant prancūzų filmą „Kompromatas“, turėjome rasti Mongolijos–Rusijos pasienį. Jį radome Gariūnų automobilių turguje.

Sykį buvome paprašyti Lietuvoje rasti olandiškų dambų. Čia turėjo būti vaidinamos karo scenos tarp dviejų Nyderandų armijų – ginančios Vakarus ir palaikančios nacistinę Vokietiją. Šiai scenai pasirinkome žuvininkystės fermą, kuri, pasitelkus kompiuterines technologijas, atrodė labai panašiai. Žinoma, teko pasukti galvą, kaip atsivežti 25 t sveriančių kranų, reikalingų apšvietimui, kai aplink – vien durpynai. Užsisakėme specialių plokščių, kad komanda galėtų privažiuoti ir išsikrauti daiktus.

Aivaras Šidla. / A. Razauskienės nuotr.

Istorijų būta įvairių, tačiau bendradarbiaujant lokacijos atradėjams ir dailininkams pasirinktą vietą galima paversti visai kita šalimi ar erdve.

– Jūsų kelyje – ne vienas Lietuvos ir užsienio filmas: nuo juostų „Tarp pilkų debesų“, „Sinefilijos“ iki serialų „Černobylis“, „Šeldo mūšis“ („Forgotten Battle“). Gal galite papasakoti, kokio filmo kūrimo procesas jums įsiminė labiausiai? Kodėl?

– Ko gero, labiausiai įsiminė serialas „Černobylis“, kurį filmuojant reikėjo uždaryti vieną didžiausių Vilniaus mikrorajonų – Fabijoniškes. Dirbome beveik 24 valandas per parą. Tai buvo pirmoji patirtis Lietuvos kino industrijoje, kai reikėjo uždaryti ne konkrečią vietą, bet visą rajoną, kuris tapo Pripete. Turėjome sugalvoti naujų strategijų, teko užsirašinėti automobilių numerius, įkurti skambučių centrą, stebėti, kurie automobiliai juda, atsakinėti į klausimus ir t. t.

Iš lietuviškų filmų labiausiai įsiminė Algimanto Puipos „Kita tylos pusė“. Filmavome Anykščiuose, o paskui važiavome į Rusnę, kur bandėme sulaukti potvynio. Procesas nebuvo lengvas – daugybė sniego, viskas užšalę, daugybė kelių jau nebeišvažiuojami. Nežinojome, kada tiksliai potvynis prasidės, galėjome tik nuspėti – kalbėtis su vietiniais, klausyti jų nuomonės.

Galiausiai radome autobusą, kuris gali pervažiuoti 1 m gylio vandens telkinius. Ačiū Dievui, potvynis įvyko. Pirmą kartą buvau tokioje vietoje – plauki valtimi ir vandenyje matai apsemtas ganyklų tvoras, paskendusius kelio ženklus.

– Kaip filmo biudžetas, mastas, žinomumas keičia filmavimo procesą, lokacijų vadybininko darbą?

– Didesnis biudžetas suteikia daugiau patogumo. Galima turėti didesnių bazių, biurą įkurti kelių minučių atstumu nuo filmavimo aikštelės. Tai suteikia komforto ir padeda per trumpesnį laiką padaryti daugiau.

– Ar Lietuvoje turime išskirtinių vietų, architektūros stilių, gamtos kraštovaizdžių, kurie ypač traukia užsienio kūrėjus?

– Vienas pavyzdžių – Lukiškių kalėjimas, kuris buvo išnaudotas itin gerai, daugybė kompanijų filmus norėjo filmuoti būtent čia. Kitas pavyzdys – Verkių rūmai. Čia filmuojamos istorinės juostos.

Manau, kad dar pakankamai neišnaudota Giedraičių gatvė ir čia stovintys medinukai, virš kurių atsiveria verslo centras. Pamatęs Giedraičių gatvę vienas režisierius iš užsienio tiesiog susižavėjo šia vieta.

Filmuojant juostas, kurių veiksmas vyksta tarpukariu, dažniausiai vykstame į Kauną. Jei prireikia Sibiro taigos, puikiai tinka Nida – filmuojame ant užšalusių marių ar kopų. Lietuvoje – daugybė skirtingų vietų, ko gero, mums trūksta tik kalnų. Žinoma, lokacijų vadovai turi nemažai kitų vietų pasiūlymų, idėjų, kurios niekuomet nebūna įgyvendinamos, nes tiesiog neatitinka režisieriaus ar dailininko vizijos.

– Kokius dalykus ir sąlygas Lietuvoje įvardytumėte kaip pagrindines stiprybes, aspektus, dėl kurių filmuoti šalyje verta?

– Viena didžiausių stiprybių – komandos profesionalumas. Iš britų ir amerikiečių kūrėjų dažnai sulaukiame teigiamų komentarų apie darbo kokybę.

Žvelgiant iš lokacijų pusės, didžiausia stiprybė – įvairių laikotarpių architektūra: barokas, renesansas, sovietmečiui būdingi pastatai. Išskirčiau ir Trakų Vokės dvarą, Verkių rūmus, Pažaislio vienuolyną. Palyginti su Latvija ar Estija, mums dar trūksta restauruotų dvarų – jei pavyktų atkurti daugiau jų, Lietuva turėtų dar daugiau galimybių.