Nuo XVI a. Lietuvos dvaruose gyvenę neūžaugos ne tik patarnaudavo valdovams, bet ir turėjo kurti pramogas. Tačiau jų padėtis gerokai skyrėsi nuo juokdarių, o kai kurie mažaūgiai taip prisirišdavo prie savo šeimininkų, kad net aukodavo savo laisvę. Taip sako Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos edukologijos universiteto profesorė dr. Raimonda Ragauskienė.
„Neūžaugos buvo rengiami ne kaip juokdariai, o kaip sumažintos dvariškių kopijos. Kai kurie iš jų pasiekdavo tikrai nemažai, o kai kurie – taip ir likdavo tarnais. To meto visuomenei buvo įdomu neūžaugas stebėti kaip neįprastą reiškinį ar mažas beždžionėles“, – pasakoja profesorė.
Jos teigimu, dvaruose gyvenę neūžaugos ne tik patarnaudavo valdovams, bet, kaip ir juokdariai, turėjo linksminti dvariškius.
„Jie smagino valdovą puotų metu: buvo patūpdomi į tortus ir vėliau iš jų iššokdavo. Buvo prisigalvota įvairių atrakcijų – neūžaugos naudoti ir kaip gyvieji šachmatai. Tai buvo nauji žaislai valdančiųjų rankose“, – tikina R. Ragauskienė.
Anot istorikės, pirmieji šios marginalinės grupės atstovai atsirado karalienės Bonos dvare – greičiausiai ji ir atnešė šią madą iš Italijos į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
„Šaltiniai rodo, kad neūžaugos, skirtingai nei jų pirmtakai juokdariai, galėjo ir užsidirbti, ir net gauti dovanų iš savo ponų. O kai kurie iš jų taip prisirišdavo prie šeimininkų, kad net aukodavo savo laisvę“, – sako R. Ragauskienė.
Naujausi komentarai