Kaunietis yra išleidęs šešiolika knygų, daugiausia – nedidelio formato poezijos knygelių, tarp jų – poezijos rinktines "Išgirsti tylą" ir "Aš sugrįšiu". Taip pat dvi esė knygas, ironišką apybraižą. "Gerbiu G.Labanauską ir už jo užsispyrimą nepasiduoti po pirmųjų nesėkmių, atstūmimų ir už jo pastangas nuoširdžiai, atkakliai tobulintis", – sako literatūrologė, literatūros kritikė, humanitarinių mokslų daktarė Eugenija Vaitkevičiūtė-Peet.

Trijų G.Labanausko poezijos knygelių sudarytoja E.Vaitkevičiūtė-Peet yra ir hibridinio karo tyrinėtoja, kalbėdama apie autoriaus kūrybą, pateikia įžvalgų ir šia tema. O karo tema jo kūryboje ryški neatsitiktinai: G.Labanauskas dalyvavo Afganistano kare, iš labai arti matė visa naikinančią karo mašiną. Literatūrologės teigimu, kaip karo dalyvis, jis priklauso be balso paliktai visuomenės grupei, tačiau šis balsas ryškus kūryboje.

– Kiek giliai esate susipažinusi su G.Labanausko kūryba?

– Interviu spaudai atvejais turbūt tikslingiausia kalbėti apie tą autoriaus kūrybos periodą, kurį pažįsti daugiausia. Kitaip būtų nebe pokalbis ar straipsnis apie kūrybą, bet studijos ar knygos, skirtos visos kieno nors kūrybos analizei, rengimas. G.Labanausko atveju tas giliausiai pažįstamas periodas – maždaug nuo 2013 m., jo knygos "Krislai". Prieš tai buvau girdėjusi apie jį kaip visuomenininką, rašantį esė ir poeziją, labdaros fondo įkūrėją.

– Kalbant apie poeziją – koks G.Labanausko eilėraščių lyrinis herojus, kas jam rūpi? Apskritai, koks pasaulis kuriamas eilėraščiuose?

– Jam rūpi padaryti pasaulį geresnį. Nepasakyčiau, kad eilėraščiuose kuriamas kažkoks atskiras pasaulis. Toks elementas būdingesnis science fiction žanrui (plg. klasika tapusius Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno, George'o Raymondo Richardo Martino romanus). Greičiau autorius išreiškia specifinę pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą, artimą tiek maištingojo romantizmo, tiek ir, pvz., "prarastosios kartos" atstovams. "Prarastajai kartai" priskiriami tokie autoriai kaip Erichas Maria Remarque'as, Ernestas Hemingway, Francis Scottas Fitzgeraldas, T.S.Eliotas, Jaroslavas Hašekas ir kt. Tie, kuriems istorinės sumaištys ir karai nebuvo, kaip daugeliui iš mūsų, tik teorija istorijos vadovėliuose, bet realybė. Dauguma iš jų dalyvavo kare, matė beprasmes žudynes, patyrė fizinių, dvasinių žaizdų. Negana to, visuomenė, kaip dažnai nutinka ir šiandien, eliminavo jų teisę būti išklausytiems. Šį paradoksalų fenomeną taikliai nusako prof. Judith Herman, cituoju: "Jei nėra palaikančios socialinės aplinkos, pašaliniai asmenys dažniausiai pasiduoda pagundai tiesiog... nusisukti. (...) Kariai kiekviename kare, net ir tie, kurie buvo apdovanoti kaip karo didvyriai, karčiai skundžiasi, kad niekas nenori žinoti tikros tiesos apie tikrą karą." Yra taip, kad civiliniame gyvenime tik viena patirtis savo gniuždančiu sunkumu prilygsta karo veteranų, dalyvavusių tikruose mūšiuose, patirčiai – moterų, patyrusių didelį fizinį, seksualinį smurtą, patirtis. Kitaip tariant, šios dvi socialinės grupės potencialiai galėtų suprasti viena kitą – kažkiek. Bet, paradoksas: jos abi visuomenėje yra paliktos be balso. 99 proc. atvejų dėl absurdiškai gajų visuomeninių stereotipų – dar ir aršiai stigmatizuotos. Kaip kartais juokauju, "nesu girdėjusi didesnės nesąmonės apie smurtą patyrusias moteris nei kad "Jos pačios prisiprašė!" ir apie karo veteranus – kad esą "Jie visi keisti / agresyvūs / nenormalūs, nes jie karo veteranai!" Tad, mano giliu įsitikinimu, svarbu, kad šiomis temomis rašoma, kad jos suaktualinamos. Ar tai būtų eilėraščio eilutė, kažkam gal padėsianti susivokti, kaip gyventi su prisiminimais iš Afganistano kalnų, ar straipsnis apie smurto artimoje aplinkoje mažinimo būdus. Esate girdėjusi posakį, kad patys didžiausi pacifistai (o ne, kaip mėgsta loti vatnykai, atseit karo kurstytojai) yra būtent kariai, veteranai? Antai aršiai nekęstas nacių – jie net degino jo knygas! – o šiandien laikomas žymiausiu XX a. pacifistu ir karo, kaip reiškinio, kritiku E.M.Remarque'as savo romanuose perteikia savo paties patirtis Pirmajame pasauliniame kare. Jis atskleidžia vertybes, kurios turintiems tokią patirtį atrodo retos ir puoselėtinos: draugystė, žmogiškumas, nesumeluotas patriotizmas... Ir sykiu perspėja, kokios grėsmės slypi už kartais pražūtingo žmonių, visuomenių, valstybių naivumo. Antai JAV psichologinio karo ekspertas plk. ltn. prof. Paulas Linebargeris 1946 m. rašė: "Hitlerio propaganda akcentavo Vokietijos pretenzijas (...) ir žadėjo, kad esą daugiau agresijos nebebus. Panaudojus brutalios jėgos grėsmę ir manipuliacijas besibaiminusiųjų kito pasaulinio karo nuomonėmis pačiose demokratijose, Hitlerio propaganda laimėjo. Po kelių mėnesių jis užėmė likusią Čekijos dalį ir pratęsė. (...) Scena buvo parengta tolesnei agresijai. Psichologinio karo priemonės paveikė taip, kad (kitos valstybės) pačios nuolankiai sutiko su kiekviena atskira agresija, patikėjusios, kad tai atseit būsiąs jau tikrai paskutinis atvejis, o tai pristabdė jų jungimąsi į aljansą sutikti bendrą pavojų vieningai." Ar tai jums nieko neprimena Krymo aneksijos ir šiandien prieš Lietuvą vykdomo hibridinio karo kontekste? Taigi. Ir nors kartais, pvz., "prarastoji karta" nusakoma kaip karta, esą praradusi iliuzijas, tikėjimą, ciniška, nerandanti vietos pasaulyje, kupina abejonių, jų knygose justi specifinė pasaulėjauta, pasaulėžiūra ir daug gan aiškiai akcentuojamų vertybių. Ne miesčioniškų ar standartinių snobiškų. Gilesnių.

Eugenija Vaitkevičiūtė-Peet: Nors kartais "prarastoji karta" nusakoma kaip karta, esą praradusi iliuzijas, tikėjimą, ciniška, – jų knygose justi daug gan aiškiai akcentuojamų vertybių. Ne miesčioniškų ar standartinių snobiškų. Gilesnių.

– Viena iš G.Labanausko poezijos knygelių vadinasi "Išlaisvinta mintis". Ar iš tiesų autoriui pavyksta tai padaryti – išlaisvinti mintį rašant?

– Toje knygoje daug minčių. Priklauso nuo to, kurią iš jų siekta išlaisvinti. Tad šį klausimą reikėtų užduoti ne man, o autoriui. Jei šiuo klausimu mėginama užsiminti, kad tam pavadinimui stinga logikos ar panašiai... Menas nėra logikos vergas. Ir ačiū Dievui. Nes, jei vertintume tik logiškai ir konformistiškai, ką tada galvoti apie tokius knygų pavadinimus, kaip, pvz., Kęstučio Navako ir Akvilės Žilionytės "Visi laiškai – žirafos" ir pan.?

– Kaip, bėgant metams, šio autoriaus kūryba keitėsi? Ar su metais tapo brandesnė?

– Beveik kiekvieno autoriaus kūryba kinta metams bėgant. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Sakyčiau, viename eilėraštyje autorius taikliai apibūdina pats: "mes skirtingi mes paukščiai visatos". Poezija, mano nuomone, toks menas, kur turbūt neįmanoma suniveliuoti visus ir visas. Laikantis pozicijos, kad eilėraštį (ar esė) sudaro du elementai, vidinis turinys ir forma, tenka pripažinti, kad išorinę eilėraščio formą galima patobulinti, apšlifuoti, atmesti nereikalinga, palikti esminga. Eksperimentuoti ieškant to kelio, tos raiškos, kuri labiausiai tiks būtent tam autoriui ar autorei kaip individualus poetinio kalbėjimo būdas. Šiek tiek prasčiau, kai tėra tik įmantri forma, paviršutiniški žaidimai žodžiais, siekis įsiteikti auditorijai ar šokiruoti. Kaip tik tai patraukė mano dėmesį, prieš imantis redaguoti vieną iš G.Labanausko knygų: nepaisant pasitaikančių gana aiškių formos riktų, eilėraščiuose glūdėjo turinys. Ta situacija priminė man vieną gerą pamoką jaunystėje... Kadaise smalsiai aplankiau Gintaro Patacko kūrybos parodą Maironio muziejuje. Visi žinome gerbiamo G.Patacko kūrybą kaip puikaus, originalaus, aštraus žodžio, plačios kūrybinės skalės poeto. Kažin ar kas nors šiandien drįstų abejoti jo eilėraščių menine verte, taip? Tai va, toje parodoje buvo pateikta jo ankstyviausių eilėraščių. Paskaičiau... Ir nustėrau! Cituoju iš atminties: "Nuliūdęs berželis prie kelio / Stovi nuleidęs šakas..." Ir taip, tai yra G.Patackas. Ką mėginu pasakyti: parafrazuojant posakį "Romą pastatė ne per vieną dieną", niekas netampa puikiais poetais ar poetėmis per dieną. Kūryba (kaip ir, pvz., mokslinis darbas) – ne sinekūra. Tobulinimuisi, asmeniniam vystymuisi reikalingi metai, jei ne dešimtmečiai. Drįsčiau spėti, nelabai gali gaišti laiką pamažu, kruopščiai gludindamas savo poetinį žodį, mokydamasis iš labiau patyrusių poezijos maestro ir t.t., jei ne savo noru atsiduri situacijoje, kai tenka pereiti tikrą karą. Įsilieti į civilinį gyvenimą grįžus. Kovoti už menkiausią galimybę ne tik sėkmingai prigyti nelabai tave ar tavo ginklo brolius suprantančioje visuomenėje, bet ir šiek tiek jai padėti (pvz., aukoti laiką, pastangas ir finansus labdaros fondui). Kol kiti, kuriems Dievas davė šiek tiek lygesnį gyvenimo kelią, tuo metu vysto savo menines karjeras. O kai į kūrybos sritį ateini pavėlavęs, prisivyti daug sunkiau, jei iš viso įmanoma. Todėl pasakysiu tiesiai – gerbiu G.Labanauską ir už jo užsispyrimą nepasiduoti po pirmųjų nesėkmių, atstūmimų ir už jo pastangas nuoširdžiai, atkakliai tobulintis. Sakyčiau, pastaruoju kūrybos periodu justi jo, kaip autoriaus, savotiškas poetinis išlaisvėjimas. Daugiau drąsos eksperimentuoti, užuot laikiusis tik griežto, dargi – tenesupyksta autorius! – pernelyg senamadiško būdo kurti eilėraščius tik kryžminių rimų principu. Išbandyti daug ką – nuo verlibro iki haiku. Taikyti įvairesnę instrumentuotę, naudoti asonansus, aliteracijas, sintaksines struktūras ir kt. iki pat prancūziškojo anžambemano (pranc. enjanbement – eilėdaros elementas, sintaksiškai susijusių žodžių metrinis atskyrimas, t.y. nukėlimas į kitą poezijos eilutę ar strofą). Tarp kitko... Prieš daug metų mačiau poroje komentarų internete, kaip kažkas iš komentatorių bandė atkakliai klijuoti šiam autoriui grafomano etiketę. Asmeniškai aš nesutikčiau. Grafomanams, bent jau kiek tokių gyvenime teko sutikti, paprastai nerūpi joks kūrybinis vystymasis ir jokie anžambemanai. Kokia atkakli saviugda, ką jūs – tikram grafomanui dažniausiai užtenka to lygio, koks yra.

– Gal galėtumėte palyginti G.Labanausko poeziją su kitų lietuvių ar pasaulio poetų kūryba? Galbūt jo kūryba turi kitų tos pačios kartos atstovų bruožų?

– Mano nuomone, preciziškoms komparatyvistinėms analizėms dar šiek tiek ankstoka. Jei kada nors bus išleista kūrybos rinktinė, kruopščiai atsijojus pelus nuo grūdų, tuomet taip. Kalbant apie priskyrimą poetų ar prozininkų, šitaip tiesiai šviesiai, vienai kartai, tempiant ant vieno kurpalio, pamirštant jų menines individualybes ir matuojant tiesiog pagal kartos indikatorių... Pajuokausiu: ar esate išties 100 proc. tikra, kad norite juos... šitaip baisiai įžeisti?

– Afganistano karo, kuriame teko dalyvauti G.Labanauskui, apskritai, karo, mirties temos ryškios ir poezijoje, ir esė. Kuo panaši ir kuo skiriasi šio autoriaus eilėraščių ir esė tematika?

– Apibendrintai sakyčiau šitaip: kaip daugelio rašančiųjų ir poeziją, ir prozą atvejais, esama ir panašumų, ir skirtumų. Priklauso nuo atskaitos taško ir autorių tikslų.

– Esė tekstuose nevengiama politinių aktualijų, susirūpinimo žmogumi, tautiečiu, bendrapiliečiu. Kiek tokios temos apskritai yra įprastos esė žanre?

– Gal pradėkime nuo to, kas apskritai yra vadinama esė. Esė – žanras, kuriam daugiausia būdingas asmeninio ir subjektyvaus požiūrio tam tikra tema siūlymas ir gynimas, kuris dažniausiai gali būti susijęs su šiomis sritimis: politine, filosofine, religine, sporto, istorine, socialine, kultūrine, taip pat neišskiriant konkretaus požiūrio ar pozicijos jokiame konkrečiame teoriniame kontekste, o tiesiog siekiant komunikuoti ar reikšti savo nuomonę. Jūsų minėtos temos yra daugiau negu įprastos; tai šio žanro klasika, pradedant jau Isaacu Bickerstaffu (Richardu Steele) ar Josephu Addisonu. Kalbant apie, pvz., esė žanrui būdingą laisvumą, dauguma žino, kad tiesiog dėl šiame žanre praktikuojamos priežastinės minčių sekos net ir vieno esė tekste gali pasitaikyti keleto skirtingų perspektyvų tarpusavio sąveika: kalbėti apie tą patį objektą istorinėje, egzistencinėje, estetinėje, etinėje, socialinėje, politinėje, kultūrinėje, globalioje, asmeninėje perspektyvoje... Ir t.t.

– Kaip prisipažįsta pats autorius, kai kurie esė tekstai gimė iš užrašų dienoraštyje. Kiek šiais laikais gaji tradicija rašyti dienoraštį, kasdienėms pastaboms padedanti virsti literatūra?

– Klasikinės formos dienoraščių tradiciją pavadinčiau, deja, jau iš dalies nykstančia. Tačiau, bene dėl informacinių technologijų įtakos ir žmogiško instinkto fiksuoti įvykius, įspūdžius, nuomones tas funkcijas pamažu perima tinklaraščiai (internetiniai dienoraščiai, angl. blog). Kaip nurodo pats autorius knygoje "Kelionė į pasaulio centrą", ji gimė ne iš tradicinio, o būtent iš elektroninio dienoraščio.

– Ar, gerai susipažinusi su ligšioline G.Labanausko kūryba, galėtumėte prognozuoti, kokia ji bus ateityje?

– Kiek man yra žinoma, rudenį turėtų pasirodyti dar viena šio autoriaus poezijos knygelė... Kalbant apie kūrybą plačiąja prasme – mano nuomone, kūryba niekada nebūna pažini iki galo. Turbūt dėl to menas ir lydi mus per visą žmonijos istoriją, žadindamas smalsumą, lūkesčius. Tikėkimės, autorius mus nustebins.