– Kaip suvokėte, kad jums į galvą atėjusią idėją reikia paversti filmu? Kokia tai buvo idėja ir iš kur ji kilo?

– Mes, ukrainiečių kino ir meno bendruomenė, nuo pat Rusijos ir Ukrainos karo pradžios stengėmės įsitraukti į įvykius ir daryti viską, ką gali kinematografininkai ir menininkai, t. y. daug filmuoti. Mūsų prodiuserių bendrovė TABOR sukūrė daug dokumentinių filmų apie karą, pats dalyvavau ir kituose projektuose, kuriuose vienaip ar kitaip apie jį buvo kalbama. 2017 m. montavau vieną dokumentinį almanachą apie moteris kare – jis vadinosi „Nematomas batalionas“. Šis projektas padėjo man geriau suprasti ir pajusti būtent moterų matymą, būtent jų požiūrį, karo modus, moterų padėtį kare.

Manau, ta suvokimo akimirka, kai pasidaro aišku, kad būtent ši idėja, šis siužetas gali ar turi virsti filmu, ir yra vienas iš tų, kaip čia įvardijus, magiškų, nepaaiškinamų vyksmų. Tu tiesiog tai suvoki, ir taškas. Man kažkuriuo metu kilo idėja sukurti vaidybinę istoriją, kurią parašėme kartu su Ira (Cilyk – red. past.). Tai nutiko montuojant dokumentinį filmą „Nematomas batalionas“ apie moteris kares – tiesiog klausiausi jų istorijų, pasakojimų apie patirtis, apie kokius nors konkrečius dalykus.

Filmo kūrėjų nuotr.

Ir kažkuriuo metu man kilo šio filmo idėja. Iškart supratau, kad ją reikia išplėtoti į filmą, kad ji turi įvykti, išsipildyti. Idėja ar personažas apsigyvena tavyje ir būna tol, kol juos, jį ar ją išleidi į pasaulį.

– Ar tai buvo jau apmąstyta idėja? Kad moteris bus grįžusi iš karo, pastojusi,  išprievartauta... Ar kas nors abstraktesnio?

– Jei atvirai, viskas įvyko vienu metu. Viena to dokumentinio filmo herojų, kaip tik ta, kurią filmavo I.Cilyk, prasitarė, kad jai baisiausia patekti į nelaisvę. Dėkui Dievui, ji nebuvo paimta į nelaisvę, bet pats jos kalbėjimas apie tai privertė mane susimąstyti, kas laukia į nelaisvę per karą patekusios moters, ir vieną dieną man atėjo mintis būtent apie tą koliziją.

– Koks buvo tas bendradarbiavimas su I.Cilyk kuriant scenarijų?

– Visų pirma, Ira turėjo daug su filmu susijusios patirties – aš tokios neturėjau nei tada, nei apskritai kada įgysiu. Ji filmavo filmą, kurį minėjau, tai viena režisierių to dokumentinio filmo, dėl kurio mane apskritai sudomino ši tema ir per kurį ši istorija pati pas mane atėjo. Ir galiausiai ji yra mama, ji – kariškio, rašytojo Artiomo Čecho žmona. Nuostabi režisierė, scenaristė, rašytoja, poetė. Mes tiesiog kartu nagrinėjome šią temą ir aptarinėjome siužetą. Daugiau ar mažiau turėjau siužetą, ir mes su ja tiesiog narpliojome jo peripetijas, vieną įvykį siejome su kitu, plėtojome istorijas, pridėjome joms detalių, diskutavome apie antrąjį planą, apie veikėjų jausmus, sprendėme dėl antraeilių veikėjų ir jų istorijų. Ir Ira man išties padėjo nepaprastai tiksliai, detaliai, tikroviškai ir dokumentiškai viską perteikti. Padėjo kurti ir dialogus. Mes daug diskutavome, rašėme kai kurias scenas, paskui permesdavome jas vienas kitam pakomentuoti, suredaguoti, perredaguoti. Su ja buvo labai komfortiška dirbti, Ira įnešė savo spalvų, savo matymą, iš jos sulaukiau kiečiausių pasiūlymų, ji sugebėjo netgi kai kuo mane įtikinti. Kartu labai pagarbiai vertindama tai, kad siužetą sugalvojau aš. Labai džiaugiausi, kad ji sutiko, tai buvo labai vertingas ir išties lygiavertis bendradarbiavimo procesas.

– Kodėl pagrindiniam vaidmeniui pasirinkai būtent Ritą Burkovskają?

– Pirmiausia pasakysiu taip: kad su ja dirbsiu, supratau jau gan ankstyvame etape. Vykstant filmo parengiamiesiems darbams surengėme aktorių atranką ir aš gan greitai įžvelgiau, kad Rita pasižymi tam tikra unikalia prigimtimi, kuri gražiai įsilieja į bendrą filmo dermę ir rakursą. Turiu galvoje jos požiūrį į gyvenimą apskritai. Ta dermė labai natūraliai persikėlė ir į kadrą. Taip pat supratau, kad ji turi savo požiūrį kaip aktorė, kaip pilietė, kaip žmogus ir jį reiškia ir gyvenime, ir kadre. Pasidarė aišku, kad ji savaip matys savo personažą, sukurs savo Liliją, ne tokią, kokios tikisi žiūrovai, net ne tokią, kokią galėčiau sukurti, įsivaizduoti ir užfiksuoti aš, kad tai bus gyvas personažo užgimimo procesas. Tai iš esmės labai rezonuoja su tuo, apie ką kalbama filme, – kad moteris kovoja ir išlaiko savąją viziją net susidūrusi su jai likimo, karo ir priešo mestais iššūkiais.

– Filme yra Lilijos apžiūros pas ginekologą scena, kai paaiškėja, kad ji buvo išprievartauta. Kaip sprendei klausimus dėl scenų filmavimo ligoninėje? Ar konsultavaisi su ginekologais?

– Žinoma. Tiesą sakant, ginekologę filme vaidina tikra ginekologė Larisa Kločko, režisierės Miroslavos Kločko ir kompozitorės Marjanos Kločko mama. Bet ne tik su ja. Mes daug konsultavomės su gydytojais dėl vienų ar kitų klausimų, dėl procesų, kuriuos vaizduojame arba kurie apskritai filme vyksta. Be to, filmo pabaigos ligoninės scenose tų pačių įstaigų darbuotojai atlieka epizodinius vaidmenis, yra statistai. Dirbti su tokiais žmonėmis – nepaprastai vertinga patirtis. Kai kam gali atrodyti, kad toks sprendimas nelabai nusisekęs, kad tai  tam tikras aktoriaus profesionalumo ir neprofesionalumo disonansas. Galbūt, nežinau. Tačiau kaip šaunu, kad patirtis būtent tokia, kad būtent toks yra pojūtis, kas tas gydytojo gyvenimas, slaugytojos gyvenimas, ir kad šie procesai kartais visai ne tokie, kokių tikėtumės pamatyti ekrane, ir tai labai įdomu. Apie tai ir sukūrėme filmą – kad gyvenimas yra daug platesnis ir neįtikimesnis, nei galime įsivaizduoti.

Filmo kūrėjų nuotr.

– Jus konsultavo kariškiai?

– Taip, žinoma. Daug kariškių su mumis dalijosi savo karo istorijomis, daug kalbėjomės su belaisviais, taip pat su tais, kurie įvykdė vienus ar kitus karo nusikaltimus ar patyrė prievartą. Rita visą pasirengimo laikotarpį lankė medicinos mokymus Hospitaljerų batalione, taip pat treniravosi, nes filmo metu turėjo keistis jos kūnas – ją konsultavo mitybos specialistas. Jai buvo parengta treniruočių programa, o ją treniravo oro žvalgybininkė Nastia. Dabar pastaroji, be jokių abejonių, kovoja fronte. Pasakysiu taip: mūsų kadruose antraeilius vaidmenis atlieka tikri kariškiai, kurie savo patirtį perkėlė ne tik į siužetą, bet ir perdavė mūsų komandai. Mūsų aktorių atrankos skyriuje už atranką buvo atsakingi du žmonės – Tania ir Alikas. Jis jau tada buvo veteranas, o šiuo metu toliau kovoja. Taip mums atsirado daug galimybių susipažinti su veteranų bendruomene. Epizodiniams ir ne tik epizodiniams vaidmenims mes iš tikrųjų surinkome daug veteranų: daug jų sutikome karo ligoninėje – ten jie gydėsi pagal reabilitacijos programą, daug jų patys atėjo pas mus į atranką. Apskritai stengėmės, kad šis procesas įtrauktų, kad visi vienaip ar kitaip prisidedantys prie filmo į jį įneštų savo patirties, o dalyvavimas filme, ta patirtis papildytų ar atspindėtų juos pačius. Tikiuosi, mums pavyko.

– Kaip manai, ar įmanoma kurti filmus karo metu?

– Manau, kad per šį mūsų karą juos kurti galima ir būtina – tiek dokumentinius, tiek vaidybinius. Dokumentinius – nes gimsta unikali patirtis: unikali tragiškumu, unikali mūsų tautos vienybės stebuklu, konfrontacijos ir pasipriešinimo jėga. Tai unikalus laikotarpis ir visuomenei, ir žmonėms. Todėl jį reikia užfiksuoti ir išsaugoti, kad kiti ukrainiečiai galėtų jį pamatyti ir prisiminti, analizuoti ir atpažinti save. Reikia kurti ir vaidybinius filmus, nes ukrainiečių tapatybė ir toliau formuosis, plėsis, ir kadangi dabar mūsų tapatybei iškilusi tiesioginė grėsmė, ji yra puolama, tai yra mūsų, kaip tautos, išlikimo klausimas.