Tai tapytoja, su kuria labai smagu bendrauti ir kalbėtis ne tik apie jos kūrinius, bet ir apie meną apskritai, apie Lietuvos meno situaciją. Beje, jei važiuosite 4-ojo maršruto troleibusu, atkreipkite dėmesį į jo išorę, nes būtent ten atrasite tapytojos kūrinį „Nemiga“. Paklausykime Monikos pasakojimo apie jos gyvenimo ir kūrybos etapus, o pabaigoje perskaitykite, kaip gimė paveikslas „Tapytoja (autoportretas)“.
Pradžia
Tapyba ir piešimas atsirado dar vaikystėje, natūraliai – tėvai namuose turėjo keramikos dirbtuves, kur visada rasdavau ką veikti – lipdyti, lieti glazūras ir įvairius dažus. Paaugusi, penktoje klasėje, savo iniciatyva įstojau į Kauno dailės gimnaziją, kuri suteikė sąlygas toliau eiti šiuo keliu. Vėliau reikėjo rinktis, ką studijuoti. Galėjau stoti daug kur, kadangi mokslai sekėsi puikiai, tačiau kirbėjo noras toliau mokytis tapybos. Įstojau į Glazgo menų mokyklą, bet visos aplinkybės nuvedė mane į Vilnių, Vilniaus dailės akademiją, studijuoti tapybos, kur baigiau bakalauro, o šiemet – ir magistro studijas.
Tapyba
Tapyba tapo priimtiniausia raiškos priemone ne tik dėl savo techninių savybių, bet ir dėl jos fiktyvumo. Tapybos plokštuma yra lyg langas į kitą pasaulį, kurį gali regėti, bet negali į jį patekti fiziškai. Kitaip nei, pavyzdžiui, skulptūra, kuri egzistuoja mūsų erdvėje, ar fotografija, kuri visuomet tariasi esanti istorijos liudininke. Pats tapybos medijos pobūdis yra archajiškas, autentiškas, suteikiantis galimybę kontroliuoti paviršių, paliekant erdvės atsitiktinumui, nepataikymui. Tapyba turi nenusakomo metafiziškumo – čia negalioja realaus pasaulio taisyklės, o joje atsiduriantys simboliai kalba netiesiogine, daugialype kalba. Ši kalbos forma man tapo priimtiniausia, nes ja galima pasakyti labai daug.
Paieškos ir įtakos
Meno įstaigos, turinčios gilias tapybos tradicijas, palieka savo pėdsaką, net jei to ir nesinori. Kol mokiausi tapyti, man buvo svarbu išmokti amato, meistrystės, o tik vėliau pradėjau ieškoti savo individualios kalbos ir tapybinio identiteto. Jo, be abejonės, vis dar nenustojau ieškoti, nes šios paieškos yra be galo įdomios.
Dar studijuodama supratau, kad šioje srityje yra daug neužtikrintumo ir nesaugumo, tad dėmesys iš šalies buvo lyg tyro deguonies gūsis.
Besimokant įtaką darė šiuolaikinė belgų ir lietuvių tapyba. Visuomet aktualus buvo Eduard'as Manet – ne tik dėl to, kad yra moderniosios dailės pradininkas, bet ir dėl savo lūžio, pereinamumo iš klasikinės dailės.
Vėliau įtakos keitėsi ir pradėjau ieškoti savasties, asmeninės raiškos tapatybės, – viskas ateina palaipsniui, pasluoksniui su mąstymo kryptimi.
Teatras, kinas ir kiti įkvėpimo šaltiniai
Mano tapyba yra itin teatrališka – paveikslo motyvai, gimstantys iš asmeninių fotografijų, virsta butaforijomis ir tampa scenografija naujam spektakliui, tik jis vyksta ne tikroje scenoje, o drobės paviršiuje. Teatrališkumo vaidmuo man svarbus tuo, kad tai sukuria tarpinę būseną – tarp realybės ir netikrumo, mistikos. Tai lyg tranzitinė erdvė, kuri talpina ir tikrus, egzistuojančius personažus, įvykius, ir tai, kas nepriklauso realiam pasauliui. Su teatru mano tapybą taip pat sieja pasakojimo strategija – beveik viskas čia yra surežisuota.
Kinas, darydamas įtaką šiam laikui, paliečia ir mane, o kartais – ir kūrybą. Alejandro Jodorowsky, Roy Anderssonas, Wesas Andersonas, Andrejus Tarkovskis, Janas Švankmajeris – tai tik keletas kino režisierių pavardžių, kurių darbus seku nuo paauglystės. Šiuo metu sunku išvengti intermedialumo, o filmai, teatras, literatūra man aktualu tiek, kiek papildo arba praplečia tapybos mediją ir suvokimą. Šiuolaikiniame mene medijų ribos yra gerokai prasiplėtusios, susipynusios.
Šiemet Jaunojo tapytojo prizui teiktame paveiksle „Tapytoja (autoportretas)“ mano tema pakrypsta į socialinę problemą: savo paveikslu reaguoju į šiuo metu atrandamas moteris menininkes, kadangi dailės istorijoje visuomet dominavo vyriškos pavardės. Tai yra atsakas į menką moters statusą meno istorijoje ir visuomenėje apskritai.
Kritika
Jaučiuosi gana apsikausčiusi šarvais, todėl į kritiką reaguoju gana šaltai, racionaliai. Vis dėlto šešeri metai akademijoje pripratino prie kritikos: nuolatinės peržiūros, meno bendruomenės nuomonės ar tiesiog savikritika. Tapyboje (ir apskritai, meno pasaulyje) kritika dažnai yra subjektyvi. Žvilgsnis iš šono, distancijos, žinoma, yra įdomus ir reikalingas, bet tai nebūtinai daro įtaką kūrybiniam procesui. Visuomet vertinu konstruktyvią kritiką, tačiau jos Lietuvoje itin trūksta.
Socialiniai tinklai
Nors socialiniai tinklai konservatyvių pažiūrų menotyrininkų yra kritikuojami, tačiau, mano atveju, jie turėjo nemažai įtakos. Lygiai prieš metus į vieną socialinį tinklalapį įkėliau keletą savo paveikslų fotografijų ir iškart po to gavau pasiūlymą surengti personalinę parodą vienoje geriausių Lietuvos galerijų bei dalyvauti tarptautinėse meno mugėse. Dar studijuodama supratau, kad šioje srityje yra daug neužtikrintumo ir nesaugumo, tad dėmesys iš šalies buvo lyg tyro deguonies gūsis. Socialiniais tinklais naudojuosi iki šiol – tai kaip platforma dalytis ne tik kūrybiniu procesu, paveikslų motyvais, bet ir kasdienybės fragmentais, kuriais gyvenu. Taip pat tai puiki komunikacijos priemonė, kur vienu paspaudimu gali matyti didžiausių muziejų ir parodų tiesioginius atidarymus ir ekspozicijų fotografijas. Niekur neišeidamas gali pasijusti pasaulio dalimi.
Kultūros situacija
Lietuva turi labai daug talentingų žmonių, kultūra pas mus kokybiška, tačiau nėra kultūros politikos (nors deklaruojama atvirkščiai), o toks reiškinys, kaip vietinė meno rinka, kartais panašus į miražą kažkur tolumoje.
Darbas ar poilsis?
Kūryba yra darbas, kuris neturi apibrėžtų valandų, tačiau atitrūkti yra labai svarbu. Distancijos patyrimas leidžia sugrįžti prie kūrybinių darbų žvelgiant naujomis akimis. Atitrūkti padeda gamta, natūra, atsiribojimas nuo didelio tempo.
Tapyba prasideda nuo aplinkos stebėjimo ir mintyse. Tada ateina metas materializavimo procesui – gimsta eskizai ir piešiniai, ieškau atitinkamų fotografijų savo asmeniniame archyve ar nusifotografuoju ką nors sumanymui reikalaujant. Po to vyksta tapybos procesas studijoje, kurioje pradedu režisuoti savo paveikslus. Paprastai dirbu maždaug nuo 14 val. iki 23 val., kad paveikslą išvysčiau ne tik natūraliai apšviestą, bet ir prie lempos šviesos vakarais (kadangi paveikslai paprastai galerijose, parodose būna apšviesti lempų, tad reikia patikrinti spalvas ir jų santykius).
Pats paveikslas (arba apskritai meno kūrinys), prasidėjęs autoriaus mintyse, niekada neturi savo pabaigos, kadangi jį nuolat pratęsia žiūrovas savo suvokimu, interpretacija ir įžvalgomis.
Kūrybinės krizės, be abejonės, ištinka, tačiau tai yra normalus reiškinys, skirtas apmąstymams ir pokyčiams, kurie kartais gali virsti savotiškais vitaminais kūrybiniam procesui.
Menas ir pinigai
Be pinigų negalėtum nusipirkti net pieštuko. Aišku, galima kurti ir be jo, tačiau mano pasirinktam raiškos būdui reikalingos nuolatinės investicijos į priemones (drobės, dažai, teptukai, skiedikliai ir t.t.). Pinigai kartais suteikia laisvę naudoti tinkamas priemones konkrečiai temai. Niekam ne paslaptis, kad menininkų gyvenimas niekuomet nebuvo lengvas, o sudėtingai besiverčiančio menininko įvaizdis seniai tapo tam tikru stereotipu visuomenėje. Šis požiūris, mano nuomone, turi keistis ir išjudinti visuomenės įsitikinimų status quo. Menininkai negali ir neturi badauti, kad būtų menininkai, tai iš esmės nėra teisinga.
O pagal užsakymus dar nesu tapiusi, bet jei tai būtų aktualus ir prasmingas darbas man pačiai – būtų įdomu tuo užsiimti. Daugybė tapytojų tapė būtent pagal užsakymus – užsakovai taip remdavo jų kūrybą.
„Tapytoja (autoportretas)“
Paveikslo „Tapytoja (autoportretas)“ receptas
Nors paveikslas negali turėti recepto, nes kiekvieno iš jų procesas yra individualus ir nenuspėjamas, tačiau šis turi savo sukūrimo istorijos sluoksnius ir konkrečias intencijas.
Paveikslą pradėjau dar prieš trejus metus, kai pirmajame jo sluoksnyje įsikūrė Kražių koplytėlė. Tai buvo paveikslas iš ciklo „Zakristija“ – jame tapyba kvestionavau „šventus“ radinius ir šių paveikslų serija kūriau melodraminį miestelio siužetą. Po kelerių metų ši melodrama užsimiršo, o paveikslo formatas siūlėsi naujam pasakojimui.
Antras paveikslo sluoksnis prasidėjo šiuo autoportretu. Jis turėjo tamsios, sodrios raudonos spalvos užuolaidas fone, kiek dramatiškai sufleruojantis apie vaizduojamosios (ir autorės) poziciją. Vėliau šis fonas drastiškai sušvelnėjo – atsirado nugesintas rausvumas, ironizuojantis stereotipinę (mergaitišką) spalvą. Tai buvo trečiasis, galutinis dažų sluoksnis, kuris išgrynino paveikslo formą ir nuotaiką.
Paveikslo tikslas – kvestionuoti lyčių identitetą ir atkreipti dėmesį į menką moterų menininkių (ir moterų apskritai) statusą meno pasaulyje ir visuomenėje. Tai atsiskleidžia per autoportretą ir jo detales. Pozuotoja, tvirtai sėdinti ant dvikojo fotelio, tapyta iš asmeninės fotografijos, paveiksle virto tiesiogine refleksija apie ambivalentišką šių tapatybės paieškų būseną. Per ironiją ir pakilią nuotaiką kalbama apie įsisenėjusią moterų statuso problematiką, o po rausva teatrališka užuolaida slepiasi tikroji melodrama, sugrįžusi iš po pirmojo paveikslo sluoksnio.
Naujausi komentarai